viagra super force buy over internet
Žinutė
  • Failed loading XML... StartTag: invalid element name Extra content at the end of the document

Dėl dingusios vėliavos – pusė metų teroro

Ši istorija nutiko 1974-aisiais, laisvės priešaušryje, kai dar niekam nė nesisapnavo nepriklausomybė, iki kurios tuomet buvo likę ilgi šešiolika metų, kai atrodė, kad SSRS – nesugriaunama siena, kurios niekas niekada neįveiks. Bet jau tada buvo žmonių, kurie nesusitaikė su buvusia santvarka ir kažkur labai giliai savyje leido rusenti prielaidai, kad kada nors Lietuva laisvę atgaus. Turi atgauti...

Kaime prasidėjo velniava

1974-ųjų lapkričio 7-oji – spalio perversmo Rusijoje metinės. Visur plazda raudoni audeklai, plaikstosi tarybinės vėliavos. Jos rudens vėjuose draskėsi ir Didžiasalyje (Dūkšto sen.) ant dviaukščio pastato, kurio antrajame aukšte buvo butai, o pirmajame – visuomeninės įstaigos: biblioteka, parduotuvė, kultūros namai, ūkio skyriaus kontora.

Tuomet spalinės buvo švenčiamos dvi dienas. Antrosios dienos rytą tarybinis aktyvas (keli kaimo komunistai) nuščiuvo – nuo pastato dingo raudona SSRS vėliava su pjautuvu ir kūju. Okupacinė lietuviška – raudona-balta-žalia – tebekabėjo. Kilo didžiulis sąmyšis. Į kaimą sulėkė rajono milicija ir saugumas. Jiems tai buvo dar vienas didžiasaliečių akibrokštas, nes raudona vėliava anksčiau čia jau buvo dingusi, kuri po paieškų tuomet rasta sugrūsta į krosnį. Tad dabar milicininkai ir saugumiečiai po kaimą zujo, lyg į uodegas įkirsti. Iškrėtė visas pakrūmes, patikrino visas patalpas, tvartus, išmaišė ir išsiurbė tualetus (vėliau žmonės šaipėsi, kad nors vieną gerą darbą valdžia padarė – išvežė beveik dvi dešimtis metų neliestą visuomeninių tualetų turinį). Tačiau dingusios vėliavos nė menkiausio skutelio nesurado...

Ir štai dvi kaimo gyventojos – Nastasija Lisicina ir Janina Kastrickienė – paliudijo, kad neva naktį, grįždamos iš fermos, iš toli nuo kelio matė, jog vėliavą pradangino grupė jaunuolių, Dūkšto vidurinės mokyklos moksleivių, gyvenančių Didžiasalyje: Birutė Labuckaitė, Jonas Avdejevas, Gintas Lukianskas, Gediminas Čebatoriūnas, Michailas Nikitinas, Kęstutis Vaitkevičius.

Su vėliava grindis išplovė

Po ilgų paieškų suradau vieną iš svarbiausių tos istorijos dalyvių – Birutę Labuckaitę-Atroškienę, dabar gyvenančią Visagine, kuri MI papasakojo, kaip viskas buvo:

– Tą lapkričio 7-ąją mes su draugais buvome susirinkę palydėti į kariuomenę tarnauti išeinančio vyresnio mūsų draugo Valento Vaičio. Mano viena giminaitė tose pastate įsikūrusiose įstaigose dirbo valytoja, bet tą vakarą negalėjo ateiti išvalyti patalpų, tad paprašė mane. Reikėjo plauti grindis, o skuduro neradau. Kai garsiai prie draugų pasakiau, kad reikia kokio nors skuduro, kažkuris iš vaikinų, pasakęs, kad tuoj jį suras, išėjo į lauką. Sugrįžo nešinas raudona vėliava. Dar juokdamasi paklausiau, kodėl atnešė šitą, o ne kitą. Draugas taip pat su šypsena paaiškino, kad ta kita, nors taip pat sovietinė, bet visgi lietuviška, o ši visai svetima. Taigi patalpas sutvarkiau, grindis su vėliava išploviau, draugą palydėjom ir tas nuotykis, kaip mums tada atrodė, tuo ir baigėsi. Ryte išvažiavau traukiniu į Vilnių pas dėdę.

Nieko blogo nenujausdama, iš sostinės namo važiavau lapkričio 9-ąją. Kai traukinys sustojo Ignalinoje, į mano vagoną įlipo milicininkas ir, tarp keleivių suradęs mane, liepė eiti su juo. Išlipus iš vagono dar labiau nustebau, nes buvo liepta ropštis į prie stoties jau laukusį milicijos „voronoką“. Šis mane nuvežė į Ignalinos prokuratūrą. Čia ir prasidėjo pusę metų trukęs tardymo ir patyčių maratonas. Sužinojau, kad jau suimtas G. Lukianskas, o J. Avdejevas iškviestas apklausai...

Gyvenimo vertybes grūdino šeimoje

Ko gero, jau ne vienas spėjote pagalvoti, kad ta istorija – viso labo kvailas, atsitiktinis, stichiškas jaunuolių akibrokštas, kuriame patriotiškumo, politikos, juolab kokio nors pasipriešinimo sistemai nedaug ar visai tuo nė nekvepia. Pasak Birutės, taip nėra. Ji nuo pat vaikystės buvo auklėjama lietuviška dvasia, jos pasaulėžiūrą namuose formavo tėtis, o mokykloje – lietuvių kalbos mokytojas Jonas Kirdeikis. Tad tie įvykiai – nėra visai atsitiktiniai ir nesąmoningi.

Birutė gimė Dūkšte, o kai jai buvo pusė metukų, tėvai persikėlė gyventi į netoliese esantį Didžiasalį. Mama buvo pusiau lenkė, o tėvas – tikras lietuvis, pilietiškumo ir patriotizmo sėmęsis iš savo tėvo Anupro Labucko, Birutės senelio. Šis buvo Lietuvos savanoris, artileristas, 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų dalyvis, kovęsis su bermontininkais, rusų bolševikais, lenkais, dalyvavęs mūšiuose prie Dubingių. Senelis ir dar du jo broliai Birutės tėvui buvo dideli autoritetai, kaip reikia mylėti Tėvynę ir kovoti už jos laisvę.

Kiekvieną Vasario 16-osios vakarą į senelio namus susirinkdavo Didžiasalio žmonės, uždangstydavo langus, padengdavo stalą. Senelis paimdavo Birutę ant rankų, užkeldavo ant stalo ir sakydavo: „Dabar mano kunigaikštytė pasakys mums eilėraštį“. Ir ji pradėdavo deklamuoti tai, ką šimtus kartų girdėjo iš savo tėvo: „Šiandien šešiolikta vasario, šiandieną džiaugias Lietuva“. Po to visi klausydavosi „Amerikos balso“. Birutė mokėjo „Tautišką giesmę“, daug kitų patriotinių eilėraščių, žinojo visus Lietuvos kunigaikščius, visus svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir datas, vėliau – visą tiesą apie Lietuvos okupaciją ir pan.

Tad mokykloje Birutė nemalonumų nuolat turėdavo per istorijos pamokas. Kai mokytojas teigė, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru, o lietuviai neva SSRS armiją pasitiko su gėlėmis ir labai džiūgaudami, Birutė klausė mokytojo, tai kodėl „geranoriška“ SSRS pirmiau įvedė į Lietuvą savo armiją, daug kartų viršijusią Lietuvos kariuomenės karių skaičių, ar tai nebuvo nepriklausomos šalies okupacija? Atsakymas sekė trumpas: „Labuckaite, von iš klasės!“. Tokių istorijos pamokų, praleistų koridoriuje ant palangės dėl „netinkamų“ Lietuvos istorijos žinių, Birutė mena daug. Nepaisant to, ji mokėsi tik labai gerai, tad mokytojui nebuvo kaip vertinti jos žinių blogais pažymiais. Mokykloje buvo ir daugiau maištingų sielų, bendraminčių Birutės draugų. Tai jau minėti Gintas, Jonas, Gediminas, Kęstas, Michailas. Tarp jų buvo rusų, bet jie buvo savi, lietuviški.

Kai 1973 m. Birutė baigė aštuonias klases, visų dalykų ji turėjo penketus, tik elgesio pažymys buvo trejetas. Kai pasidomėjo, ką jį tokio blogo padarė, kad elgesys įvertinas trejetu, jai atsakyta: „Per daug žinai, kalbi ir aiškiniesi“.

Po 1972 m. Kauno įvykių, kai susidegino Romas Kalanta ir Lietuvoje buvo sujudimas, Birutė su draugais traukė dainą: „Paskendo dūmais Lietuva, kai degė Romas Kalanta“. Ji mena, kaip tuomet širdyje sukilo ryžtas, protesto jausmas ir kartu gailestis, kad ji negali padaryti nieko panašaus, ką padarė Romas. Birutė tikėjo, kad jis yra tautos didvyris, bet pati nežinojo, ką ji turi išgyventi dėl meilės Tėvynei.

1973 m., besimokydama devintoje klasėje, kategoriškai atsisakė stoti į komjaunimą, sakė – jos nuomonė nesutampa su komjaunimo ideologija. Tuomet mokyklos valdžia atvirai pareiškė: „Dėl tokios pozicijos ateityje turėsi daug nemalonumų. Jei norėsi stoti į universitetą, neįstosi, nors atestate bus visi vien labai geri pažymiai“. Tai Birutės neišgąsdino ir ji laikėsi savo – nestojo į komjaunimą, o vietoje komjaunuolio ženkliuko nešiojo ženkliuką su užrašu „Vilnius“. Tam pritarė senelis, tėtis ir mama, ši sakė, kad šis ženkliukas vis geriau, nei tas „velnias su plika galva“, suprask – Leninas. Baigusi mokyklą, beveik vien penketais (tik fizikos turėjo ketvertą), Birutė stojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, norėjo įgyti savo išsvajotą gydytojos profesiją. Tačiau jau priėmimo komisijoje svajonės sudužo. Jos pirmininkė tiesiai šviesiai išrėžė: „Į universitetą neįstosi, kad ir kaip gerai išlaikytum egzaminus“. Tad merginai teko eiti tik į medicinos mokyklą, kurioje įgijo med. sesers specialybę, po paskyrimo dirbo Ignalinos ligoninėje.

Kas išdavė tėvynę – Birutė ar prokuroras?

... „Voronokas“ sustojo prie milicijos pastato, kuriame buvo ir prokuratūra. Birutę įvedė į tuometinio rajono vyriausiojo prokuroro Liudviko Sabučio (vėliau Nepriklausomybės Akto signataro) kabinetą. Nuo pat pirmojo tardymo prasidėjo didžiulis psichologinis spaudimas. Prokuroras grasino ir gąsdino dešimtokę, sakė žinąs, kas nuplėšė vėliavą, nes jos draugai jau prisipažino, tad geriau tegu pasisako geruoju, susilauks mažesnės bausmės. L. Sabutis rėkė ir daužė kumščiu į stalą. Moksleivė vis tylėjo ir šis rėkte išrėkė: „Ar supranti, kad tu išdavei tėvynę?!“ Birutė mąstė: „Kažin, apie kokią išdavystę jis čia kalba? Lietuva – mano Tėvynė, o Lietuvos aš neišdaviau...“ Ir ji piktam prokurorui vis kartojo: „Ne, aš nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko nedariau“. Jos draugai taip pat tvirtai laikėsi, neprisipažino, kad ir kaip buvo gąsdinami.

Tokie tardymai vyko daugybę kartų. Milicijos „voronokas“ be jokio perspėjimo atvažiuodavo į mokyklą, kad Birutę iš pamokų išsivežtų dar vienai apklausai. Tuo atveju į klasę ateidavo direktorius ir tardavo: „Labuckaite, vėl į prokuratūrą“. Ir dešimtokę, kaip didžiausią nusikaltėlę, kelionėje į Ignaliną lydėdavo milicijos pareigūnas. Kartais tardymai užtrukdavo labai ilgai ir namo moksleivė keliaudavo kaip išmano. Iki Dūkšto važiavo traukiniu, o iš ten dar aštuonis kilometrus naktį bėgo iki namų. Kartą, kai Birutė pasakė, kad vėl nebus kuo namo parvažiuoti, prokuroras tik nusišaipė, pasiūlė keliauti rogutėmis.

Kiek pasiaiškinimų rašė, kiek grasinimų tuomet girdėjo, Birutė jau net nepamena. L. Sabutis jai yra pasakęs: „Pasėdėsi kameroje, tai gal ateisi į protą“. Kameros ji išvengė, bet kiek nervų kainavo pusmetis tardymų ir grasinimų? Tardomi buvo ir jos draugai, ir pirmoji mokytoja, ir klasės auklėtojas, kaimynai, tėvai – visa Birutės aplinka. Jų klausinėjo: koks jos būdas, kokios pažiūros į tarybų valdžią, ar galėjo ji taip pasielgti su sovietine vėliava? Tarp didžiasaliečių neatsirado nei vieno Judo. Visi kaimo žmonės buvo vieningi (tos dvi skundikės buvo ne vietinės, atvykėlės, svetimos kaime), vienas kitą palaikė, kai kurie nors ir tyliai, ėjo prieš sovietinį režimą.

Sužlugęs prokuroro eksperimentas

Atėjo 1975 m. pavasaris. Tardymai vis dar tęsėsi, Birutė su draugais laikėsi savo ir neprisipažino. Tuomet prokuroras sugalvojo atlikti tardymo eksperimentą. Vieną vėlyvą pavasario vakarą prie pastato, kur buvo nuplėšta vėliava, tardytojas suvarė įtariamuosius. Jie ten turėjo šokinėti,  imituoti, kad nori nuplėšti vėliavą. O tolumoje ant kelio stovėjo prokuroras L. Sabutis ir skundikės N. Lisicina bei J. Kastrickienė. Jos žiūrėjo, ar galima iš tokio nuotolio pažinti asmenis, kurie ten striksi. Deja, šių moteriškių matymai pasirodė netikslūs, matėsi tik žmonių siluetai, bet tiksliai pasakyti, kas ten tokie, buvo neįmanoma. Po šio fiasko įsiutęs L. Sabutis išrėkė: „Man jau jūs nusibodote! Būtumėt prisipažinę, tai seniai vieni sėdėtų kalėjime, o šita panelė – kolonijoje ir mano galva būtų rami!“

1975 m. balandį prokuroras L. Sabutis bylą perdavė tardytojai iš Vilniaus Birinčikaitei (vardo Birutė nepamena). Ji, pasak tardomosios, buvo gana miela moteris, niekada nerėkė ir negrasino. O vieno tardymo metu ramiai pasakė: „Vaikai, jūs vaikai, kam visa tai jūs darote? Juk tuo nieko nepakeisite“.

Ir vis dėlto daug kas pasikeitė, Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. O Birutė ir jos draugai, tuomet drąsesni ir pilietiškesni jaunimo atstovai už kitus savo bendraamžius, kiekvienas savaip prisidėjo prie tos laisvės artinimo.

Bylą nutraukė pritrūkus įrodymų

1975 m. gegužės 11 d. B. Labuckaitė į Ignalinos prokuratūrą buvo iškviesta paskutinį kartą. Tądien jai pranešta, kad byla nutraukiama dėl įrodymų stokos. Po pusės metų tardymų, grasinimų, gąsdinimų ir psichologinio teroro – košmaras baigėsi, pasiekta nedidelė pergalė, iškovota mažytė asmeninė laisvė.

Prasidėjus Atgimimui, Birutė ir jos šeima nepraleido nė vieno Sąjūdžio suėjimo ne tik Dūkšte ar Ignalinoje, bet ir Vilniuje bei aplinkiniuose rajonuose. Pasak Birutės, kaip jai buvo gera širdy, kai 1990 m. kovo 11 d. Seime buvo nuleista sovietinė vėliava ir ją pakeitė lietuviška, o Aukščiausiosios Tarybos nariai giedojo Lietuvos himną. Tačiau jai žadą atėmė, kai tarp deputatų šalia V. Landsbergio ji pamatė L. Sabutį, kuris pusę metų ją tardė, grasino, vadino tėvynės išdavike. Vėl užplūdo mintys – tai kas tuomet išdavė tėvynę: ji ar buvęs Ignalinos prokuroras? Ir kaip galima taip greitai pakeisti kailį ir tapti patriotu? Birutė labai norėjo jo paklausti, bet ilgus metus L. Sabutis užėmė aukštas pareigas, o ji buvo tik paprasta medicinos seselė. Ir ar atsimintų dabar buvęs prokuroras „nusikaltėlę“ ir „išdavikę“ Birutę Labuckaitę?

Dėl praeities nesigailiu...

Atkūrus nepriklausomybę, po metų Birutė nuėjo tarnauti į Krašto apsaugą. Dirbo Visagino pasieniečių mokymo centre, vėliau atominės elektrinės apsaugos rinktinėje.

Birutė mena, kaip pirmąkart, vilkėdama lietuvišką uniformą, atvyko į tėviškę, ir senelis, ją pamatęs, apsiverkė: „Nemaniau, kad gyvas būdamas dar pamatysiu savo vaiką su Lietuvos kario uniforma“. – Esu dėkinga savo tėvui ir seneliui, kurie išmokė suprasti tikrąsias vertybes, neprarasti garbės, sąžinės jausmo, neišduoti Lietuvos dėl, kaip rašė V. Kudirka, „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Tėvynė yra tik viena ir jos nenupirksi už jokius pasaulio turtus. Dabar gana dažnai tenka išgirsti, kad ne tokios Lietuvos tuomet norėta. Matyt, mūsų pečius vis dar slegia sovietmečio palikimas. Nesukursime demokratiškos visuomenės tol, kol atitinkamai neįvertinsime skaudžios mūsų šalies praeities ir aukų tų žmonių, kurie nepabijojo Lietuvai atiduoti net savo gyvybės. Man Lietuva, kurią aš privalau mylėti ir myliu – tai mano kaimas, miškas, pieva, kapinės, kur ilsisi mūsų tėvai ir seneliai, o ne turtuolių ir oligarchų būrelis, į Lietuvą žiūrintis kaip į daiktą, kurį galima parduoti, pirkti, raikyti, tarsi pyragą, dalinti. Nesigailiu dėl savo praeities ir šiandien sakau, kad tuomet dariau viską teisingai, dariau taip, kaip jaučiau, supratau, – ilgą pokalbį baigia Birutė.

Tokia dvasia ji auklėja ir savo dukrą Rūtą,. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kasmet skelbia rašinių konkursus laisvės tema. Rūta aprašė šią savo motinos istoriją ir konkurse laimėjo antrąją vietą. Parašiusi apie buvusį Dūkšto mokytoją ir mamos klasės auklėtoją Joną Kirdeikį, Rūta tame konkurse laimėjo pirmąją vietą. Ji parašė ir didžiulį darbą apie tris savo šeimos kartas – prosenelį, senelį, mamą. Rengiant šį rašinį, Rūtai sutikus, mielai pasinaudojau ir jos konkursiniu darbu šia tema.

P. S. Jau išlydėdama mane pro slenkstį, ponia Birutė dar pridūrė: „Gal čia ir nesvarbu, bet likimo ironija tokia, kad mus įskundusi N. Lisicina vėliau apako. Gal kad ne ten žiūrėjo, ne tą matė...

Autoriaus nuotr.

Birutė Labuckaitė-Atroškienė su dukra Rūta. Birutė Labuckaitė-Atroškienė su dukra Rūta. Pastatas Didžiasalyje, nuo kurio buvo nuimta vėliava, stovi iki šiol.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje