viagra super force buy over internet

Jei tavo širdyje žaliuos medis, ant jo nutūps giedantis paukštis

Pavasarį prasideda naujas metų ciklas. Vėl sukasi naujų darbų ratas, grįžta paukščiai, skelbdami gamtos prabudimą, atgimimą. Ignalinoje gyvenanti garbaus amžiaus ponia Vilčinskienė pasakojo, kaip 1957 m., grįžus iš tremties į gimtinę Kančiogino kaime, kovą grožėjosi atbudusia gamta, o čia pat besitrankantis griaustinis supleškino visus šeimos ūkinius pastatus. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui, tų pačių metų balandį, šaltis spustelėjo iki -20, prisnigo tiek, kad iš po sniego nesimatė obelų, o apie bet kokį išvažiavimą iš kaimo nė kalbos nebuvo. Taigi, ir mes vasarį jau grėbstėme aplinką, rinkome po žiemos užsigulėjusias įvairias atliekas, o jau kovą, išsiruošus kabinti inkilų paukšteliams, vėl buvom užklupti sniego. Bet, kaip sakė Daugėliškio girininkas Algimantas Burokas, kiekviena snaigė šiemet – aukso vertės. Kovo 17 d., gausiai sningant ir pustant, smagiai nusiteikus, Ignalinos miškų urėdijos komanda, kartu su Daugėliškio vidurinės mokyklos jaunuoliais, išvyko į miškus.

„Namai“ paukščiams

Tądien visoje šalyje vyko inkilų kėlimo akcija, inicijuota Generalinės miškų urėdijos. Ignalinos miškų urėdijos miškininkai, kasmet vykdantys tokias akcijas, išskirtinai tam net ir nesiruošė. Urėdijoje esančių keturių iš šešių girininkijų darbuotojai gerokai anksčiau iškabino inkilus įvairiuose miškuose, o štai Daugėliškio ir Vaišniūnų girininkai į „pagalbą“ pasikvietė rajono jaunimą, kad pastarieji taip pat išmoktų gyventi miško ritmu ir niekada nepamirštų pirmųjų pavasario darbų – pakabinti inkilų paukščiams.

Daugėliškio vidurinės mokyklos direktorė Rima Cibulskienė susirūpinusi išlydėjo savo dešimtokus su keliomis dešimtimis inkilų į žygį su urėdijos darbuotojais Algimantu Buroku, Alvydu Lamanausku ir Jolanta Burokiene. Sušokę į visureigius, išdundėjo link „grybų“, prie Daugėliškio ir Vaišniūnų girininkijų ribos, kurias skiria 102 kelias Vilnius–Zarasai. Ten miško keliuku pasuko į gilumą, atokiau nuo kelio, į ramesnę paukšteliams vietą. Susiskirstę į dvi komandas, moksleiviai su miškininkais išsiskirstė į skirtingas puses. Tiesa, prieš tai miškininkai visai neknygiškai, o labai gyvenimiškais pavyzdžiais dar kartą papasakojo apie miško paukščių gyvenimo ypatumus, taip pat priminė orientavimosi miške taisykles. Džiugu, kad ne vienas iš jaunuolių susipažinęs su gamta ir jau žinojo pagal ką orientuotis miške.

Tądien vyko ir pirmoji pažintis. Daugėliškio mokyklos jaunimas nuolat bendradarbiauja su Daugėliškio girininkija, jau ne vienerius metu rengia įvairias gamtos saugojimo akcijas, tad puikiai pažįsta ir urėdijos darbuotojus, kaip savus draugus. Šįkart girininkas Algimantas visiems pristatė naują darbuotoją, eigulį Alvydą Lamanauską, apie kurį girininkas vienu sakiniu pasakė viską: „Tai žmogus, kurį reikia varyti iš miško, o ne į mišką“. Tokio darbuotojo turbūt pavydėtų bet kokios įmonės vadovai. Tiesa, pats Alvydas prasitarė esąs ne naujokas, o jau 18 metų dirbęs kaimyninėje Vaišniūnų girininkijoje, bet apie tai – kitą kartą.

Miškininkų patarimai gamtos mylėtojams

Ko jau ko, bet miškininkų pasakojimų ir patarimų, matyt, galima klausytis dieną naktį ir vis tiek nepabos. Štai keletas praktinių patarimų tiems, kurie dar nespėjo pakabinti savojo inkilo, bet, pagauti įkvėpimo, labai norėtų tai padaryti.

Yra daug įvairiausių inkilų formų ir jų pagaminimo būdų. Bene populiariausi yrauoksiniai ir lentiniai inkilai. Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielaiįsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės geraisulaiko šilumą, kas labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms.Uoksiniai inkilai ypač mėgstami baikštesnių ir retesnių mūsų sparnuočių: pelėdų,žalvarnių, kukučių, meletų, dančiasnapių ir kt. Šiuo metu Lietuvoje plačiausiai naudojami lentiniai inkilai. Jų gamyba nesudėtinga,be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Šiuose inkiluose mielai apsigyvenazylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai.

Inkilus galima kelti visur: miškuose, parkuose, soduose, tačiaupati inkilo iškėlimo vieta parenkama priklausomai nuo to, kam jis skirtas. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiaiužims tik bręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus.Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai.

Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi.Stambesni sparnuočiai, kaip pelėdos, žalvarniai, klykuolės, dančiasnapiai, lajų tankmėje iškeltų inkilų visiškai neužima. Miško tankmių taip pat arti iškeltų inkilų reikia vengti. Kaimynystę mėgsta tik varnėnai, jie gali apsigyventi net tame pačiamemedyje iškeltuose inkiluose. Smulkiems paukščiams inkilai keliami kas 30–50 metrų, stambiems paukščiams (pelėdoms) inkilus keliame pavieniui, kadangi jiemsreikalinga didelė maitinimosi teritorija.

Inkilų gamybai geriausiai tinka 1,5–2,5 cm storio sausos neobliuotos lentos. Stogeliuiparenkama truputį storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Jo kraštai iškišami 2–3cm į šonus ir 4–6 cm į priekį. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta.Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kadgreitai nesupūtų ir neiškristų.Visi mažesnieji – zyliniai – inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį juos būtų galimaišvalyti. Paprasčiausias būdas tai pasiekti – inkilo stogelį pritvirtinus tik trimis vinimis,juos įkalant ne iki galo. Taip pritvirtinto stogelio vieną kampą pakėlus ir pasukus įšoną, patogu inkilą išvalyti. Norint stebėti paukščius – stogelį ar inkilo sienelę galimatvirtinti lankstais ar kabliuku, tačiau nereikia pamiršti, kad sparnuočiai perėjimo metu jautriai reaguoja į bet kokį trikdymą.

Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm, todėl keliant inkilusdidesniems paukščiams būtinai reikia įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno.Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyjeapjuosti 90 cm pločio skardos juosta. Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtųkelti į pavienius (atokiau vienas nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės galiperšokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu irgretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5–6 metrai.Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurieprasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą. Todėl mažas inkilųlandas patartina apkalti skarda.

Geriausia medžiaga uoksiniams inkilams – lapuočių medžių rąsteliai su išpuvusiašerdimi. Tuomet lengva išskobti jų vidų. Galima gaminti uoksus ir iš sveikų sausųdrebulių, liepų, juodalksnių ir kitokių medžių rąstelių. Norint pagaminti daugiauuoksinių inkilų smulkiems paukščiams, geriausia medžių rąstelius gręžti išilgaispecialiu 9–12 cm pločio grąžtu. Rąsto apačia (3–4 cm) negręžiama, paliekamadugnui. Dar lengviau vidų išskobti, rąstelį perskėlus pusiau arba į keturias dalis. Vėliau tos dalys sukalamos.

Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdąant senojo. Nevalomame inkile susikaupia daug lizdo medžiagos ir paukščiams būnane tik ankšta perėti, bet ir apninka parazitai. Inkilai paukščiams reikalingi visus metus net ir rudenį bei žiemą nes zylės, geniai, bukučiai ir kiti paukščiai dažnai juose nakvoja. Todėl, išskridus jaunikliams, rugsėjo–spalio mėnesiais visusinkilus būtina išvalyti. Valant reikia pašalinti seną lizdo medžiagą, gerai nuvalytividines inkilo sieneles.

Smagių akimirkų!

Autorės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje