XXI amžiaus rykštė – nespėjusių subręsti smegenų „klimaksas“

Žinote, kaip aš matau pasaulį? Kaip Sizifo akmenį, tik riedantį žemyn, o kalno viršūnėje stovinti žmonija mėto virveles su mažais kabliukais ir įsivaizduoja, kad galbūt užkabins, galbūt sustabdys... Deja... Visi žino, kad nieko nebus, bet net ir žinodami jie apgaudinėja save ir kitus ir nesiliauja stengęsi. Gal ir gerai, kad nesiliauja. Viltis – galimybė ateičiai.

Pirmadienį Ignalinos viešojoje bibliotekoje dalyvavau susitikime su Seimo nariu Mykolu Majausku. Kas tai buvo? Knygos BE PAVADINIMO pristatymas, problemos apie susvetimėjimą ir tautos žudymąsi kėlimas, Seimo nario savireklama ar politinės partijos narių susitikimas? Manau, visko po truputį.

Oficialus skambesys

Kas yra Mykolas Majauskas? Solidus, komunikabilus, savimi pasitikintis politikas, turintis nemažai patirties, baigęs ekonomikos studijas užsienyje ir jau spėjęs nemažai nuveikti ir ten, ir čia. Sukūręs šeimą, augina du vaikus, tad apie kasdienį žmogaus gyvenimą taip pat išmanantis.

Gal kiek ciniškai nuskambėjo pristatymas, tad pabandysiu dar kartą, oficialiau, lanksčiau.

M. Majauskas – Lietuvos Respublikos Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas. Ignalinoje viešėjęs politikas susitiko su savivaldybės meru Henriku Šiaudiniu,  savivaldybės administracijos direktoriumi Vidu Kreivėnu,  socialinės paramos, švietimo, vaiko teisių, visuomenės sveikatos specialistais. Susitikimų metu kalbėta apie patyčių, smurto prevencijos priemones mokyklose, šeimose, vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkas. Aptarti nauji teisės aktai, kurie, kaip tikimasi, padės spręsti šias skaudžias mūsų visuomenės problemas.

M. Majauskas taip pat lankėsi Ignalinos rajono ligoninėje, susitiko su direktore Drąsuole Jatuliene, domėjosi čia teikiamomis paslaugomis, ypač bandžiusiems nusižudyti asmenims. M. Majausko teigimu, nuo kitų metų bus skiriamas papildomas finansavimas psichikos sveikatos centrams,  bus  tęsiami specialistų mokymai, kaip atpažinti savižudybės grėsmę. Rajono savivaldybė taip pat dalyvauja panašiame mokymų projekte. 

Seimo nario viešnagės diena Ignalinoje baigta mano jau minėtu renginiu Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Renginyje dalyvavo savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, nemažai susidomėjusių ignaliniečių. Svečiui buvo užduota nemažai klausimų, išsakyta įvairių pastebėjimų.

Apie knygą

Statistika sunkiai suvokiama – kiekvienais metais Lietuvoje nusižudo apie 900 žmonių, pabando nusižudyti apie 20 tūkstančių. Už kiekvieno šio skaičiaus slypi šeimų ir artimųjų skausmas, su kuriuo labai sunku gyventi, o normalios psichoterapinės pagalbos Lietuvoje beveik nėra. Seimo narys prisipažino, kad pats prieš kelis metus neteko tėvo po savižudybės, todėl jam ši tema yra ne tik aktuali, bet ir asmeniškai skaudi. Gal todėl ir buvo sumanyta išleisti nusižudžiusių artimųjų pasakojimų knygą. Pirmiausia reikėjo surinkti istorijas. M. Majauskas per socialinius tinklus kreipėsi į žmones, susidūrusius su artimųjų savižudybe, prašydamas pasidalinti patirtimi bei išgyvenimais. Rezultatas nustebino – pasipylė šimtai laiškų. M. Majauskas minėjo, kad visas istorijas užrašė talentinga rašytoja  Elvyra Kučinskaitė, kurios jis prašė nieko per daug nekeisti ir nedailinti, kad pasakojimai neprarastų  nuoširdumo ir tikrumo. Norėta, kad visos istorijos būtų ne anonimiškos. Ir dauguma žmonių su tuo sutiko.

Gautos pajamos keliauja dviems nevyriausybinėms organizacijoms – išsiskyrusioms šeimoms padedančiai organizacijai „Bendrakeleiviai“ ir nusižudžiusiųjų artimiesiems savitarpio pagalbą teikiančiai organizacijai „Artimiems“.

Situacija stebėtojo akimis

Kadangi pynėsi labai dviprasmiški jausmai, pirma, ką padariau, pasiėmiau perskaityti šią knygą. Kolegė sakė jos neskaitysianti, nes nedrįstanti sąmoningai lįsti ir depresyvaus turinio skaitinį. Gal tam reikia ypatingos priežasties? Ir gal tai nuskambės mazochistiškai, tačiau didžiąją dalį pasakojimų perskaičiau. Gal kaltas persisotinimas panašaus turinio tekstais visur kur, o gal nejautrumas (taip man kartais mesteli kai kurie skaitytojai), bet manęs „neužkabino“. Knygose pasakojamos žmonių, netekusių artimųjų (nusižudžiusių) istorijos apie išgyventas kančias, sunkias akimirkas ir žingsnius tolyn, į gyvenimą. Liūdnoka, tačiau susidarė įspūdis, kad ši knygą skirta skaitytojui, kuris nelinkęs mąstyti ir analizuoti, o gyvena tiesiog akimirkos emocijomis. Kita vertus, būna akimirkų, kai pagalbos reikia visiems: ir „užaugusiems“, ir „tebeaugantiems“, ir net nežinantiems, ką reiškia „augti“.

Išklausiusi visą politiko poziciją, apsidžiaugiau, kad pagaliau žmonės atsigręžė į žmones, tačiau ir vėl gi, kiek realios naudos gaus visuomenė. Man visada atrodė neprotinga stengtis priversti jausti, mylėti ir panašiai. Žmonija neišrado būdų dirbtinai sukelti jausmus. Regis, savižudybių esmė – vienatvė ir nusivylimas (žinoma, neskaitant kelių procentų dėl kitų priežasčių). Jeigu kas nors paanalizuotų,  greičiausia paaiškėtų tai, jog nusižudo ar apskritai įvairų psichologinių problemų turi išskirtinai protingi, talentingi ir gabūs žmonės. Ribotame pasaulyje gyvenantiems žmonėms net nekyla tokie klausimai. Jiems apskirtai, matyt, nekyla jokių klausimų (pavalgei, pamiegojai, pasimylėjai ir „...ko dar reikia?“). Akivaizdu, kad XXI a. problema visiškas susvetimėjimas, nejautrumas ir, vos palikus mokyklos suolą, užklupusi smegenų menopauzė (priekabės, irzlumas, dirglumas, pyktis, nepakantumas ir t. t.). Per anksti šio sindromo užkluptas jaunas žmogus nespėja kaip riekiant pažinti savęs, o čia ima ir užklumpa tokie bangavimai, įtakoti išorinių veiksnių, su kuriais žmogus nebepajėgia susidoroti. Kokiais įstatymais mes galime priversti žmones mylėti, nuoširdžiai rūpintis, atjausti ir panašiai. Jokiais. Todėl man išties atrodo sizifiškos pastangos reikalauti žmones „būti draugais“ kenčiančiam. Lygiai taip pat atrodo ir tie papildomai 4 mln. eurų šalies poliklinikų Psichikos sveikatos centrams. Pagalvokime, kas pasikeistų pas mus (beje, labai knietėjo salėje sėdinčiųjų paklausti, kuris iš mūsų blogai pasijutęs eitų pas Ignalinoje dirbančius specialistus). Padidėtų tik psichiatrų ar psichologų ir slaugytojų atlyginimai, bet ne lankytojų (pacientų) skaičius ir rezultatai. Jei jau tikimasi rezultatų rajonuose, papildomos piniginės lėšos turėtų būti „pririštos“ prie žmonių (kaip mokinių krepšelis) ir keliautų su žmogumi. Noriu – važiuoju pas specialistą į Kauną, į Švenčionis ar Molėtus. Lygiai taip pat, manau, galvoja ir švenčioniškiai, ar kitų mažų miestelių gyventojai. Per didelė trintis ir gyvenimas 50 km spindulių lyg viename miegamajam yra skausmingoji ir didžioji provincijos problema, vejanti žmones į didmiesčius ar net užsienį labiau, nei bedarbystė.

Moralas

Nežinau, ar įmanoma atrasti vieną receptą – kaip padėti žmogui. Kiekvienas esam unikalus Dievo (Gamtos) kūrinys ir kiekvieno kelias taip pat unikalus. Vienintelis dalykas, kurį, matyt, reikėtų įteisinti – UŽDRAUSTI SMERKTI. Paradoksalu, tačiau beveik visada žiauriausiai smerkia tie, kurie net nežino, ką reiškia „augti“ t. y. žemo intelekto žmonės. Ir labiausia į kampą žmones užspeičia ne pati problema, su kuria jiems reikia susidoroti, o SMERKIMAS. Kas iš to, kad psichologas tave apkabins ir nuramins (yra tokia nauja paslauga, kai už atitinkamą mokestį psichologas gali tave 10 min apkabint, kad nuimtų stresą ir padėtų pasijusti nevienišu), jei išėjęs iš kabineto tu sutiksi šimtus niekinančių ir pašaipių žingsnių koridoriuje, gatvėje, laiptinėje ir net savo kabinete.

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje