Vienu mostu restauruota kapinių koplyčia, arka, du kryžiai

Tikėjimo galia galim ugdyti dorybes, išmokti jas atpažinti ir suprasti, kokios jos yra svarbios žmogiškumui įrodyti. Tikėjimas moko, kaip pasirinkti tikrąsias vertybes. Šis pasirinkimas nulemia kiekvieno mūsų gyvenimo kokybę ir net ateitį. O štai pasitikėjimas yra gilaus tikėjimo ženklas. Tikėdami žmonės pasitiki Dievo sprendimais. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad Dievo sprendimai labai subtilūs, apgalvoti ir... nepastebimi akimirksniu, o kartais atrodo net ir nesuprantami. Nesuprantami šiandien, čia ir dabar, tačiau Dievas mus moko neskubėti ir prisiminti, kad dar bus rytoj...

Šeštadienio popietę Ignalinos seniūnijoje, kone toje pačioje vietoje, pašventinti du nauji kryžiai ir restauruota koplyčia. Atrodo, kiek per daug visko, tačiau tam yra prasmingas paaiškinimas. O gal tiesiog tokia Dievo valia, įvykdyta žmonių rankomis.

Pašventinti kryžiai ir koplyčia

Važiuojant senuoju karaliaus Mindaugo keliu (nuo Mikalavo link Kazokinės), toje pačioje vietoje, kur, Kęstučio Čeponio teigimu, ir prasidėjo Lietuva, per abi kelio puses nusidriekęs Vėlionių kaimas, jo kilpoje prisišliejęs Mažulonių kaimas su Mažulonių piliakalniu. Maždaug kaimo centre, kur nuo senų laikų stovėjęs senas kryžius, ir susirinkome tądien į išties netradicines, originalias iškilmes po atviru darganotu lapkričio dangumi. Negausus būrelis, apie pusšimtis tądien atvyko, tačiau akivaizdu, kad jiems visiems tas pasibuvimas – reikšmingas.

Parapijos kunigas Bernardas Augaitis šiltai ir džiugiai pasveikino susirinkusius. Atlikęs apeigas pašventino kryžių ir pasidžiaugė išties puikiu, nepaprastai lengvai į dangų kylančiu kryžiumi. Tai tautodailininko, Zuikų kaimo gyventojo Svajūno Rimkevičiaus kūrinys. Šis menininkas turi išskirtinį lengvumo ir švelnumo pajautimo braižą, nė viename jo darbe neteko matyti griežtų, aštrių kampų, turbūt todėl ir šis Vėlionių kaimo kryžius atrodo plaukiantis ir susiliejantis su visa visuma.

Tuo tarpu seniūnas Jonas Polito patikino nepajutęs lengvumo, nes jam, organizavusiam šio kryžiaus vežimo ir pastatymo darbus,  panašiau, jog kryžius yra alavinis. Žinoma, tai tebuvo pokštas.

Pašventinę kryžių ir išklausę šio susibūrimo iniciatorių, visi drauge Mindaugo keliu pajudėjo į Rytus. Už poros šimtų metrų visi sustojome ties akį traukiančiomis Pakryžės kapinaitėmis. Ir nors žemėlapis skelbia Vėlionių kaimą, kapinaitės pavadintos netoliese esančio Pakryžės kaimo vardu. Šios kapinaitės – vienintelės veikiančios kapinės kelių kilometrų spinduliu (netoliese tik senosios, nebeveikiančios Mažulonių kapinaitės), todėl jose amžino poilsio atgula net kelių aplinkinių kaimų gyventojai. Kapinaitėse taip pat buvo atliktos būtinos apeigos, pašventina restauruota koplyčia senosiose kapinėse ir naujosiose atstatytasis kryžius.

Sutapimai, stebuklai ar Dievo valia

Pradžių pradžia buvo, regis, eiliniai darbai pagal planą. Kaip sakė Ignalinos seniūnijos personalo specialistė Birutė Lukošiūnienė, pagal kasmetinius darbų planus numatyta nupjauti dalį avarinių medžių, atstatyti kapinių tvorelę, restauruoti arką ir, žinoma, koplyčią. „Nuo metų pradžios žingsnis po žingsnio judėjo darbai. Labai daug  padarėme savo jėgomis viešuosius darbus ir už pašalpas dirbančiųjų žmonių dėka bei begaliniu visų užsispyrimu. Mūsų vyrai (seniūnas Jonas Polito, Vidmantas Bartasūnas, ir Romualdas Rakštelis) į tai žiūrėjo ūkiškai ir gaspadoriškai, ką reikia ir patys padarydavo. Tai matydami į šį procesą ir idėjomis, ir darbai įsitraukė ir vietos bendruomenės žmonės. Bet tai turbūt geriau papasakos pats seniūnas“, – sakė personalo specialistė B. Lukošiūnienė.

O istorijos būta tikrai nepaprastos. Ir kas po to paneigs, kad Dievulis mūsų nemato ir negirdi. „Mano praktikoje taip nutiko pirmą kartą. Kai ėmėmės eilinių darbų Pakryžės kapinėse, net negalvojau, kad viskas taip „išaugs“. Teisingai sakoma, kad tereikia pradėti, o tada jau, žiūrėk, kad pats spėtum su visais. Vieną dieną pas mane užsuko Pakryžės kaimo sūnus Valdas Trapikas su kaimyne ir pasiūlė kažkaip visiems drauge atstatyti sutręšusį kapinaičių kryžių. Jei jau gražiname kapinaites, tai gražinkim viską iš pagrindų. Taip ir padarėme. Su urėdo Alfredo Aškelėno palaiminimu ir Algimanto Buroko ranka atvažiavo pas meistrus ąžuolas kryžiui. O kaip tik tuo metu ateina Palaukiškės kaimo gyventojas Albertas Čibiras ir sako pats jau padirbinęs kryžių Pakryžės kapinaitėms. Taip ir likau sėdėt be žado. Pribloškė tai, kad vienu metu skirtingi žmonės galvojo apie tą patį, apie kryžių. Kad jau taip įvyko, nieko nepakeisi... Ir kaip tik tuo metu sulaukiau skambučio iš vėlioniškio Juozo Murmos. Šis ir sako, kad reikėtų kažkaip mums drauge atstatyti Vėlionių kaimo ir jo gyventojų atminimą saugantį kryžių. Net suplojau rankomis. Ąžuolas juk jau yra. Pats Juozas susitarė su tautodailininku Svajūnu Rimkevičiumi, kaip turėtų atrodyti tas kryžius, pats jis ir sumokėjo už darbą. Tada į pagalbą atskubėjo Romas Puišys ir Deimantas Kindurys ir kryžius tvirtai, keliems šimtmečiams „atsistojo“ į vietą. Viskas susidėliojo taip, lyg kas nematoma ranka būtų mus vedžiojęs. Per vasarą ir rudenį restauravome Pakryžės kapinaičių koplyčią, o kunigas Vidas Smagurauskas dovanojo naują varpelį, mat mūsiškį kažkokia nedora ranka prieš penkerius metus buvo  pavogusi. Restauruojant arką skardinimo darbais daug padėjo Saulius Valėnas, o arkos ir koplyčios dekoro darbus atliko vietos gyventoja Irena Taluntienė. Daug darbo čia įdėjo ir mūsų darbuotojas Vidmantas Bartasūnas, nušveitęs ir atnaujinęs stulpelius bei suvirinęs dailią tvorelę, tikrai daug prisidėjo ir Romualdas Rakštelis bei visi viešuosius darbus ir už pašalpas dirbantys žmonės. Dirbome visi išties daug ir sumaniai, ir entuziastingai, todėl ir turime rezultatą“, – pasakojo seniūnas J. Polito.

Susibūrimo metu seniūnas J. Polito dėkojo visiems už įdėtas darbą, už supratingumą ir draugiškumą. Juozui Murmai ta proga įteikė padėką, o Albertui Čibirui ir Irenai Taluntienei – atminimo dovanėles. Tačiau turbūt kiekvienam didžiausias džiaugsmas matyti savo paties triūso rezultatą ir žinoti, kad palikai žemėje savo pėdsaką.

Kalbėjęs J. Murma tepasakė kelis sakinius, kuriais galima būtų apibendrinti visą šią istoriją: „Mes laimingi, kad turime seniūną, kurio nereikia gaudyti ir ieškoti, nes jis pats mus suranda ir veda pirmyn pačiu teisingiausiu keliu. Mums tereikia eiti paskui jį.“

„Ačiū už supratimą, kad taip paprastai – tiesiog čia pat ant kelio, miškų apsuptyje – sutikote drauge Dievo akivaizdoje atsidūsėti. Dievas teisingas ir jis vėl surinks mus visus Šventųjų garbei ir atlygiui. Tiems, kurie žemės kelyje ieškojo teisingumo, gerumo, dorumo ir šventumo, Dievas atsilygina. Ar girdi Dievas mūsų maldas, ar mato, ar žino? Jūs galite būti ramūs. Dėl savęs – ne, o dėl Dievo galite būti ramūs. Nuo jo akių niekas nepranyks, niekas nebus atstumtas ir nepastebėtas neatlyginant už kiekvieno jūsų pasišventimą ir darbus, kuriuos mes čia šiandien matėm. Manau, jie Dievo akivaizdoje yra labai vertingi, net jeigu žmonės jų neįvertina. Juk kartais girdim, sako, ėjau stengiausi, o nematė, nepadėkojo. Tikėkite – Dievas Jums padėkos“, – priminė kunigas Bernardas Augaitis.

Autorės nuotr. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje