Vyskupo Dariaus Trijonio viešnagė švenčiančiuose Mielagėnuose

Niekaip neapleidžia mintis, kad Mielagėnai – miniatiūrinė mūsų rajono kultūros sala. Ji lyg savitas, unikalus, bet labai gyvybingas organizmas, kurio balsas, padedant kunigui Marijonui Savickui, neabejotinai šauna tiesiai į Dangų. Nebuvo metų, kad čia kas nors nevyktų ir, kaip sakė Valentina Sinkevič, kaip bėda po vieną nevaikšto, taip Mielagėnuose proga švęsti po vieną nesiblaško... Štai šiais metais jų susikaupė net trys. Praėjusį savaitgalį didingai nugriaudėjo trys tarpusavyje itin glaudžiai persipynę jubiliejai – Mielagėnų miesteliui stuktelėjo 250 m., Mielagėnų vidurinei mokyklai – 70 m., o kun. M. Savicko tarnystei Mielagėnuose – 35-eri. 

Tokią reikšmingą ne tik Mielagėnams, bet ir visam Ignalinos kraštui dieną, bendrai maldai į iškilmes ir atvyko vyskupas Darius Trijonis, rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Laimutis Ragaišis, Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis su šeimomis, rajono Tarybos nariai Robertas Mačėnas, Alfonsas Gasparavičius, Onutė Zaleckienė bei gausybė kitų svečių, bendruomenių ir, žinoma, pačių mielagėniškių. 

Vytis Lietuvai

Gerai, kad mūsų vaizduotė mus prislopina, o mūsų lūkesčiai nėra per dideli, kad mūsų gyvenimo kelyje sutinkami žmonės sugeba mus nustebinti ir priversti kaskart išgyventi atradimo džiaugsmą. Daug kur pasigendu nuoširdumo, todėl pati nenoriu jums kalbėti statistiškai ir banaliai. Išgirdus apie dar vieną paminklinį akmenį Mielagėnuose, švelniai tariant, apstulbau – ar belikę miestelyje vietos, kur jų nėra... 

Tačiau paskui supratau, kad daugelį metų pažinodama kun. M. Savicką, niekada negaliu būti kuo nors įsitikinusi – ir ne tik aš, mes visi. Jis niekada nesiliauja stebinęs. 

Iki šiol atrodę gražiai sutvarkytos bažnyčios prieigos vėl „atgimė“ gaiviu  lengvumu. Kairėje centrinio tako visžalių ir žydinčių krūmų bei medžių apsuptyje išaugo dailus, šviesus akmuo, kuriame simbolizuojamas Vytis (autorius – tautodailininkas skulptorius iš Utenos Valentinas Šimonėlis, fundatorius – dr. Leonardas Varnas), skirtas Lietuvos šimtmečiui, dešinėje – nemažas, tokių pat šviesių atspalvių trykštantis fontanas. Ir kaip jų čia trūko! Kiek daug trapaus didingumo jie suteikė mūsų mažajai Katedraiir jos prieigoms! Jauti, jog negarbinga ir net nepadoru batais mindžioti šią ypatingą žemę!

„Viešpatie Dieve, palaimink šį simbolį, mums primenantį Lietuvos istoriją, palaimink mūsų Tėvynės ateitį, suteik mūsų protėviams amžinąją ramybę ir Tavo lydinti globa tesaugo nuo visokio blogio ir tegul mums suteikia palaimą. Amen.“, – pašventinęs naują Mielagėnų paminklinį akmenį prašė vyskupas D. Trijonis. 

Atsimainymo atlaidai

„Kaip Jėzus skausme ir kančioje keliavo į aukštą Taboro kalną, taip ir mes kasdien, kiekvieną akimirką keliaujame... Kiekvienoje kelionėje yra kažkas reikšmingo ir svarbaus. Aš taip pat atkeliavau čia iš Vilniaus, kad galėčiau melstis su Jumis. Ir kaip nustebau pamatęs tokią gausybę automobilių, kuriais, žinau, atkeliavote Jūs. Išties pasimečiau tokioje gausybėje, o esant tiek daug kelių, nesusigaudžiau, kur gi manęs lauks. Kadangi, esu be vairuotojo, tai juk turiu kažkur ir automobilį palikti. Radęs vietelę, įspraudžiau tarp jūsiškių ir pasileidau pėsčiomis. Net pasimečiau išgirdęs jūsų nuostabos šūksnius „Viešpatie, vyskupas ateina... negi iš Vilniaus taip atkeliavo...“ Na, ne.. aš atkeliavau taip pat, kaip ir Jūs, važiuotas, į tuos pačius Dievo namus bendrai maldai. Ir aš, ir Jūs keliavote atstumus. O Jūsų nuostabūs Mielagėnai keliauja laike. Jau 250 metų. Šios kelionės atkarpoje buvo daug svarbių šiam kraštui žmonių: kunigų, mokytojų, gydytojų ir kitų įdomių asmenybių... Kaip nuostabu, kad mes drauge galime už juos visus pasimelsti, kad galime pasimelsti už gyvuosius, kurie tęsia šią Mielagėnų kelionę šiandien, ir paprašyti jiems Viešpaties malonės, kad galime melstis už jaunąją mūsų kartą ir prašyti, kad ji sugebėtų įvertinti tai, ką turi ir brangintų savo žemę, tėviškę ir tęstų tą kelionę garbingai. 

Kaip Jeruzalėje Jėzus pasirodo neįprastu pavidalu, nustebindamas visus, taip ir mes savo kelionėse stebinkime ir džiuginkime, suteikdami reikšmingumo savo doriems ir svarbiems poelgiams, bet nesustokime ties akimirkos žvilgsniu. Kelionėje būna skausmingų akimirkų, kančios, bet tai tėra egzaminas mūsų ryžtui ir stiprybei. Kelionėje turime galutinį tikslą, kuris susideda ir daugybės mažų stotelių... Kelionėje visi esame kaip viena šeima, kaip viena miestelio, krašto bendruomenė. 

Prieš keliaudamas pas Jus, stabtelėjau Ceikiniuose, šalia po gaisro atstatytos Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios. Skaitydamas užrašus ant tų dviejų lentelių supratau, kokie nuostabūs žmonės gyvena šioje ir aplinkinėse parapijose, kurie turi Tikėjimą ir Viltį. Vienoje iš lentelių, kabančių ant bažnyčios, užrašyta, kad bažnyčia prisikels iš pelenų, o kitoje – eilėraštis, įkvepiantis, jog viskas bus gerai. 

Niekada nenuleiskime rankų, kad ir kokie sunkumai užkluptų. Su Dievo pagalba viskas bus gerai. Jūs esate nuostabi bendruomenė. Labai džiaugiuosi matydamas Jūsų pasiryžimą ir susitelkimą. Savo darbais Jūs liudijate, kad mylite savo kraštą, savo bendruomenę ir niekada nepasiduodate. Visada turėkite Viltį ir prisiminkite, kad galime prisikelti ir iš pelenų, o Dievas mums padės!“, – kreipdamasis į tikinčiuosius sakė vyskupas D. Trijonis. 

Ignalinos krašto žmonės jau patyrė, jog vyskupo D. Trijonio atsilankymas šiame karšte atneša šviesos, paprasto, žmogiško ir nuoširdaus džiaugsmo, tirpdantis ledus, griaunantis sienas ir išties sėjantis Tikėjimą bei Viltį. 

Iškilmingas šv. Mišias Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojo vyskupas D. Trijonis, jam talkino Tverečiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Antanas Domeikis. Po Mišių, vadovaujami kun. M. Savicko ir vedant Mielagėnų bažnyčios choristams, tikintieji vyskupui dovanojo „Ilgiausių metų“, o mūsų šaliai – „Tautišką giesmę“. 

Užvėrę bažnyčios vartus visi pajudėjo į miestelio aikštę. 

Apie kitas dvi šventės dalis – kituose MI numeriuose. 

Autorės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje