Kultūros diena – iš Vydūno rankų

Kultūros diena. 2018 m. minime Memorandumo, kuriuo žymūs kultūros veikėjai 1936 m. kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministrą dėl Rericho Pakto ratifikavimo ir Taikos Vėliavos iškėlimo, 82-metį. Šį kreipimąsi tarpukario Lietuvoje iššaukė pasaulinis judėjimas: 1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone JAV prezidento Ruzvelto kabinete 21 šalis ratifikavo šį Paktą – sutartį apie meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugą karo ir taikos metu. Pasiūlyta Pasaulinę Kultūros Dieną paskelbti balandžio 15 d., nes Taika gali būti pasiekta tik per Kultūrą. Pakto simbolis – Taikos Vėliava – trys raudoni skrituliai, apjuosti apskritimu baltame fone, randamas nuo neatmenamų laikų įvairiose kultūrose bei religijose ir turi ne vieną prasmę, įtvirtinančią amžinas vertybes: Meilė, Grožis, Išmintis; Kultūra, Mokslas, Religija; Švenčiausioji Trejybė Amžinybės rate ir kt. Tai – vienas humaniškiausių praėjusio amžiaus dokumentų. Jo autorius N. Rerichas - pasaulinio garso visuomenės veikėjas, menininkas, mokslininkas, rašytojas, filosofas - kultūrą ir grožį vadino paveikiausiu vaistu, kurį žino žmonija. Šiandien dokumentas itin aktualus, nes įvairiose šalyse matome moralinį nuosmukį ir visuomenės susiskaldymą, Azijos karai naikina kultūros paveldą, mes informuojami apie grėsmę, naikinamas Krymo totorių paveldas... Lietuva yra ratifikavusi Hagos Konvenciją, kuri sudaryta Rericho Pakto pagrindu. Šalyje teisėtai keliama Rericho Pakto Vėliava, kaip Taikos per Kultūrą simbolis.

Ten, kur kultūra, ten ir taika, ten ir teisingas socialinių problemų sprendimas. Taip suprato ir tarpukariu Lietuvoje Memorandumą pasirašiusieji: Vydūnas, S. Šalkauskis, A. Maceina, kiti šviesuoliai. Kultūros idėja priimtina visiems geros valios žmonėms, nepriklausomai nuo politinių, religinių, tautinių bei rasinių skirtumų. Lietuvos požiūris jau tarpukariu tapo pavyzdžiu ir kitoms šalims. Praeities įvykiai yra paskatinimas šiai dienai. Visų šalių intelektualai sujudo, nes kultūros krizė, apėmusi daugelį šalių, yra giliai palietusi ir Lietuvą. Jėga, kuri šiuo metu galėtų suvienyti visas šviesias pastangas pilietinės visuomenės ir bendro gėrio kūrybai yra apsijungimas vardan Taikos per Kultūrą. 

Kultūrą suprasdamas kaip pagarbą dvasinei šviesai,  kurioje atsispindi grožis, žinojimas ir meilė, vadindamas ją aukščiausia dvasine ir materialine vertybe, teigdamas, kad žmogus tik per kultūrą gali pasiekti tikrą ir pilnavertį žmoniškumą, kurio pagrindinis matmuo yra sveikas moralumas, su N. Rerichu, M. Gandžiu laiškais keitėsi ir garsus mūsų krašto švietėjas Vydūnas (Vilhelmas Storostas). Jo gimimo 150 metines minėjome šiemet kovo 22 dieną. Vydūno – vieno iš ryškiausių mūsų kultūros asmenybių reikšmingumas jau yra akivaizdus. Kodėl sakau jau? Tikėjausi atsakymą išgirsti puikios žurnalistės E. Mildažytės filme apie jį. Deja, jame neatskleista tragedija žmogaus, kurio auklėjimas vokiškoje aplinkoje ir pagarba lietuviams tėvams bei lietuvės motinos įdiegtoms kultūrinėms vertybėms, sukūrė jo gyvenimo žavesį ir tragediją. Kaip ir I. Simonaitytė, jis atskirais gyvenimo tarpsniais tai lietuvių, tai vokiečių buvo laikomas priešu... Dėl šių priežasčių patyrė neigimą, ignoravimą ir net fizinę prievartą. Gal didlietuviams nemalonu tai pripažinti... Nusipelniusiu Lietuvai jis tapo tik po 1927 m. kuomet jį pripažino Pasaulinė rašytojų draugija Londone... Vydūnas bendravo ir su Valstybės atkūrimo signatarais, kaip ir jų dauguma buvo masonas, pagal jo projektą Didžiojoje Lietuvoje tarpukariu įkurta Mokslo draugija ir daug kt. dalykų. 

Vydūnas šeimoje. Vydūno gyvenimas nėra toks žinomas, kokio nusipelnė šis žmogus. Tėvas Anskis buvo mokęsis Berlyno evangelikų misionierių seminarijoje, sirgo džiova. Vedė turtingo valstiečio iš Lankupių kaimo (Klaipėdos r.) dukrą Mariją Ašmonaitę, gavo evangelikų kunigo tarnybą. Jonaičiuose gimęs antrasis sūnus Vilhelmas apie gimimą rašė: <atėjau> „Verdainės šventnamio varpams gaudžiant i jusnimis patiriamą pasaulį“. Storostai užaugino aštuonis vaikus. Būsimasis Vydūnas buvo užsispyręs, padykęs, bet ligotas vaikas. Didžiausią rūpestį kėlė sveikata: nuo gimimo jį kamavo paveldėta džiova, persirgo raupais, kaklo limfinių liaukų uždegimu ir akių granulioze. Buvo smulkus, vos 165 cm ūgio žmogus.

Tauriosios tėvų būdo ir elgsenos savybės buvo impulsai humanistinėms būsimojo mąstytojo nuostatoms formuotis: „nuoširdžiame motinos jausmingume ir šviesiame tėvo mąstyme pirmiausia suvokiau žmogų“. Tėvas ugdė vaikų meilę gamtai: augino sodą, pro žiūroną žvelgdavo į dangų, įkvėptai kalbėdavo apie „begalines tolumas, begalinę erdvę“. Storostos gyveno vokiškos kultūros apsuptyje „Namuose lietuvių kalba buvo deramai kukliu išdidumu užstojama, ypač tėvo“, – rašė Vydūnas. Mokyklų inspektoriui nusistebėjus, kad mokytojas namie kalbąs ne vokiškai, šis paklausęs, ar tik ponas inspektorius šeimoje nešnekąs lotyniškai. Tėvas vykdavo į viešus lietuvių draugijos susirinkimus. Juose susitikdavo su aušrininkais A. Višteliu ir J. Zauerveinu, įspūdžius pasakojo vaikams. Per motiną atsiskleidė valstietiškos pasaulėjautos grožis. Joje vaikas įžvelgė esminius lietuviškumo bruožus: „prakilnumą, širdingumą, teisingumą ir taurumą“. Ji išsaugojo lietuviškos pasaulėjautos pradus, prieraišumą prie papročių, dainų, pasakų, padavimų. Sau brangias kultūrines patirtis motina nuo vaikų slėpdavo. Nesiliesti prie „pagoniškų“ dalykų dar jaunystėje jai buvo prisakęs dėdė... Vaikystėje pajusta motinos įtaka vaikui, vėlesniais gyvenimo metais Vydūne suformavo bene pirmąjį Lietuvos feministą, į moters galią žiūrėjusį su didžiule pagarba... Jis sakė, kad moteriškasis žmoniškumas yra esmingesnis, ji arčiau amžinybės gelmių, todėl nuo jų priklauso ateitis.

Devynmetis jau buvo perskaitęs Bibliją. Vilių gąsdino žiaurumai Senajame Testamente. Tėvas išaiškino, jog jų nereikia suprasti tiesiogiai. Vaiko mąstymą religijos klausimais kreipė ir knygos iš tėvo bibliotekos. Jau tuomet bandė eilėmis išreikšti savo religinius išgyvenimus. Namiškių pagarba menui įtakojo jo dvasinį pasaulį. Namuose buvo muzikuojama, domimasi literatūra, daile. Tėvas turėjo daug instrumentų, pats jais grojo ir bent vienu iš jų mokė groti vaikus. Vilius susižavėjo arfa ir suaugęs ją nusipirko ir nesiskyrė visą gyvenimą. Toji arfa, apkeliavusi Estiją, išliko net per gaisrą Taline ir šiandien saugoma Kintų Vydūno kultūros centre. Vaikystėje jį viliojo ir dailė. Jis žavėjosi liaudies menu, piešė, jam pranašavo dailininko ateitį. Gal todėl visų vėliau jo išleistų knygų puslapiai yra puošti ornamentais, iliustruoti piešiniais.

1883–1888 m. jis mokėsi Pilkalnio preparandijoje, ruošusioje moksleivius mokytojų seminarijoms, Ragainėje įgijo liaudies mokytojo cenzą. Tais metais kūną ir sielą vargino paūmėjusi džiova. Nugalėjo noras gyventi ir kažką prasminga padaryti. Pasak Vydūno, daug prie šios pergalės prisidėjo tai, kad jis atsisakė valgyti mėsą. Nuo tada – visą gyvenimą griežtas vegetaras. 1891 m. išlaikęs antruosius mokytojo egzaminus, pradėjo dirbti Kintuose. Ten vedė visą gyvenimą jam patarnavusią, skausmus kęsti padėjusią Klarą Fiulhauzę, bendravo lietuviškai. Tai nebuvo vedybos iš meilės: Klara buvo protestantų seselė vienuolė, kuri rūpinosi jaunojo mokytojo vegetariška mityba, buitimi, slaugė jį. Tokios „sutartinės“ vedybos buvo dažnos, suprantamos kaip tikinčiųjų pareiga globoti ir išlaikančios visuomenės normų reikalavimus. Gyveno jie asketiškai iki 1937 m. 1892 m. pradėjo dirbti berniukų gimnazijoje ir apie 20 metų mokė prancūzų ir anglų kalbų. Turėdamas 44 metus, 1912 m. Vydūnas išėjo pensijon, tikėdamasis ramiai atsidėti kūrybiniam ir kultūriniam darbui, į kurį buvo įsitraukęs jau nuo 1894 m.

Kultūrinė veikla. Organizuotis kultūrinei veiklai Prūsų lietuviams impulsą davė 1879 m. Tilžėje įsikūrusi „Lietuvių literatūros draugija“. Į ją susibūrę mokslininkai, inteligentai užsimojo rinkti ir mokslo labui išsaugoti išnykimui pasmerktos tautos kultūros vertybes. Per nepilną pusšimtį gyvavimo metų ji atliko didelį darbą, apdorodama ir savo „Pranešimuose“ bei atskiruose leidiniuose paskelbdama mokslinės vertės iki šiol nepraradusią lituanistinę medžiagą, Aktyviais draugijos nariais buvo žmonės tiek iš Didžiosios, tiek iš Mažosios Lietuvos. Sąmoningesnieji ėmė suprasti, kad išsaugoti reikia ne tik kultūros reliktus, bet ir pačią tautą, kurti naujas kultūros vertybes. J. Zauerveinas 1882 m. pasiūlė steigti draugiją, kuri rūpintųsi lietuviškomis mokyklomis, neleistų nutautėti. Tam pritarė J. Basanavičius, J. Šliūpas. Po diskusijų išsigrynino ir lietuviškos mokslo draugijos projektas. Tokia draugija įsisteigė 1907 m. Vilniuje, o Prūsų lietuviai M. Jankus iš Bitėnų, pas jį gyvenęs J. Mikšas, E. Vejeris ir K. Voska – 1885 m. vasario 15 d. paskelbė įsteigę „Birutės“ kultūrinę draugiją, kuri stabdys germanizaciją. 

Kūrybinio kelio pradžia – pseudonimais lietuviškoje spaudoje pasirašyti publicistiniai rašiniai, eilės, aforizmai, pasakos. Vėliau sakė: „Buvo tai mažmožiai“. Siekdamas tapti rimtu rašytoju, stengėsi „žvilgį į gyvenimą gilinti ir dvasinį regratį plėsti“. Jis pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose. Nesiekdamas diplomo stengėsi „susipažinti su galutiniomis įvairių mokslų žiniomis“. Laisvai rinkosi paskaitas ir profesorius, keletą vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, o išėjęs į pensiją ir Berlyno universitetuose. Studijavo kalbas, „filosofijos istoriją ir tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją, be to dar sociologiją ir sanskrito kalbą ir sekė dar tūlas reikalingas mokslo šakas“. Ypač reikšminga Vydūnui buvo pažintis su teosofais. Su jais suartėjo 1900 m. Teosofija jį patraukė kaip „sufilosofinto“ religingumo forma, kaip doktrina, neteikianti pirmenybės jokiai iš religijų, kurios skirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias tiesas. Žinios padėjo sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis“), tiek kituose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. „Bet man rūpėjo, – rašė Vydūnas, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviesėtų, kad [jie] esmiškai taptų visokios pagarbos verti. Žinojau, kad jų daugiausiai mąstyta apie tikybos ir doros klausimus. Tai tuo ir prisidėjau“. Teosofija Vydūnui netapo nei nauja religija, nei vieninteliu idėjų šaltiniu.

Pirminiai šaltiniai – senoji indų filosofija. Vydūnas pasinėrė į jų studijas. Pagrindiniai teiginiai - jo filosofijos branduolys. Vydūnas tapo savotišku socialiai orientuotu budistu, save kuriančiu žmogumi (žmogumi sau). Visos kitos į intelektinį akiratį patekusios idėjos jam nebuvo tiek aktualios. Indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai, kas buvo artima jo dvasiniams ieškojimams bei kas, jo manymu, buvo tinkamiausia rekomenduoti vidinės stiprybės ieškančiai tautai. Indų filosofija patraukė moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti aiškinimu. Nuo mažumės skiepytas religingumas ieškojo teorinės atramos, o indų filosofijai būdingas glaudus ryšys su religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas. Pasaulėžiūriniai atradimai sutapo su įsitraukimu į visuomeninę veiklą. 

Nuo 1905 m. jis leido žurnalą „Šaltinis“, kurio numeriai nuo 1907 m. pradėjo rodytis kaip atskiri kūriniai – „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“ „Mirtis ir kas toliau?“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Apsišvietimas“, „Gimdymo slėpiniai“. Žurnale buvo spausdinami ir kitų vakarų filosofų darbai, paties verstos „Bhagavadgytos“ ištraukos ir kt. Kūriniuose ryškėjo vydūniška pozicija, jos sąsajos su praktiniu kultūriniu veikimu. 1911 m. pasirodęs „Mūsų uždavinys“ jau buvo ne žurnalas. Jame ryškiai atsispindi nacionalinis patosas, aiškiai nužymėta kultūriškai atsigaunančios lietuvių tautos dvasinio vystymosi perspektyva. 1911 m. leido ir filosofinį žurnalą jaunimui, o nuo 1921 m. - “Darbymetis” – apie tautai iškylančius uždavinius: „Lietuvių tautai dabar priėjo tikras darbymetis […]. svarbesnis […] yra darbas tųjų, kurie gamina tautos gyvenimo jėgas, būtent mintis, palinkimus, jausmus“. 

Kaip filosofas Vydūnas įsijungė ir į 1907 m. Vilniuje įsisteigusios Lietuvių mokslo draugijos veiklą, kurioje skaitė su tautos kultūrinio vystymusi susijusius pranešimus, kontaktavo su moksline ir kūrybine inteligentija, tapo savitu ir ryškių visos tautos kultūros proceso dalyviu. Mažojoje Lietuvoje Vydūnas aktyviai įsitraukė į “Birutės” draugijos veiklą, atsirado pasaulietiniai chorai, šventės, kurios tapo savotiškais būsimos Lietuvos Dainų šventės ir Joninių pirmeiviais. Tikėtina, kad iš evangelikų liuteronų bažnyčios atėjusi samprata, kad dainavimas tai – savotiška išpažintis, apsivalymas, jam buvo moralinė paskata veikti. Rambyno kalnas tapo mėgstama masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta. 1895 m. čia pirmą kartą lietuviškas choras uždainavo draugijos „Birutė“ dešimtmečio proga, įsteigė ir „Tilžės“ lietuvių giedotojų draugiją.

Draugija Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Rusnėje, Juodkrantėje, Smalininkuose, Ragainėje ir kitur  rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines. Į šventes susirinkdavo iki 1000 žmonių. 1902 m. jos pavadintos Dainų šventėmis. 1927 m. birželio 6 d. įvyko pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė (12 chorų, 800 dainininkų ir 100 žmonių orkestras). Jungtiniam chorui dirigavo Vaičiūnas ir Vydūnas. 1928 m. Klaipėdos krašto dainų šventė surengta Šilutėje. Dainos mėgėjų šventės įvyko 1933 m. (800 dainininkų) ir 1938 m. (2000 dainininkų). Švenčių metu buvo vaidinama. Dramas, vaidinamas atvirose erdvėse, rašė Vydūnas. Giedotojų veikla turėjo įrodyti, kad lietuvių kultūra – ne atsitiktinai užsilikęs praeities reliktas, o stipriai pulsuojąs kūrybinis procesas, turįs savo vystymosi perspektyvą. Tai padaryti buvo galima tik veikiant aukštu meniniu lygiu. Draugijos renginiai tapo ne tik reikšminga nacionalinio sąjūdžio forma, bet ir viso kultūrinio gyvenimo faktu. Deja, ekonominių santykių nulemti, germanizacijai palankūs socialiniai faktoriai veikė stipriau negu į tautiečių dvasinių galių žadinimą nukreiptos savanoriškos susipratusiųjų pastangos ir daugelis išvyko į Vokietiją. Lietuvių skaičius Rytprūsiuose tirpo ne dėl jų virtimo vokiečiais, o dėl gyventojų migracijos…

1907 m. išėjo 4 Vydūno knygos, o kitais – 6. Tarp jų buvo ir monumentali draminė trilogija „Probočių šešėliai“. Iki karo kasmet pasirodydavo 2–3 knygos. Straipsnio „Lietuviška tautiška dvasia“ idėjos buvo išplėtotos 1904 m. be autoriaus pavardės pasirodžiusioje trumpoje Lietuvos istorijoje „Senutė“. Pastaroji dar išplėtota vokiškai vėliau rašytuose, išskirtinę reikšmę turinčiuose istorijos veikaluose „Lietuva praeityje ir dabar“ bei „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Dramos, „ilgesni rašiniai apie gilesnius gyvenimo klausimus“, daugybė giesmių ir dainų – išleisti galėjo gyventi antrą gyvenimą, spausdintu žodžiu atlikti dar vieną kultūrinę misiją ir būti išsaugotos ateičiai. Martos Raišukytės iniciatyva buvo specialiai leidybai įsteigta bendrovė „Rūta“. Išleista beveik 60 Vydūno knygų, paskutinis leidinys su „Rūtos“ ženklu – „Žmonijos sąmoningumas tikybiniuose jos padavimuose, šventraščiuose ir tikybiniuose žymženkliuose”. Visas leidinio tiražas žuvo karo metu. Pagrindinė visos kultūrinės ir kūrybinės Vydūno veikla buvo skirta tam, kad lietuvių tauta tvirtėtų, augtų iš vidaus, „siektų aukštesnio, tobulesnio žmoniškumo“. M. Raišukytės vaidmuo Vydūno gyvenime – išskirtinis. Juos vadindavo širdžių riteriais. Su žmona pergyveno visus materialiuosius rūpesčius, o su ja – dvasingus pokalbius. Ir žmonos, ir M. Raišukytės kapai – greta… Vydūnas buvo kitoks, todėl senosios Klaipėdos krašto kūmutės net “brandaus socializmo” laikotarpiu dar kalbėjo apie jo simpatijas, vaikščiojimus po gražiąsias Girulių ir Kukuliškių kaimų apylinkes, atsiskyrėliškumą…

1-ojo pasaulinio karo metai – skaudus Vydūno gyvenimo etapas, kurio esmė – laukimas ir nežinia, abejonės ir viltys dėl ateities, dėl susiklostysiančios karo eigoje tarptautinės situacijos ir tautos likimo. Mąstytojas nepasidavė pesimizmui ir buvo pasiruošęs deramai sutikti tai, ką atsiųs likimas. Deramą pasiruošimą jis traktavo ne kaip plaukimą pasroviui, o kaip savo pastangų suderinimą su visuma ir besireiškiančiu kūrybiškumu. Įgyvendindamas savo nuosaikios kultūrinės veiklos principus, Vydūnas dėmesio Lietuvai bandė laimėti ir Europos tautinių mažumų kasmet vykstančiame kongrese, įsteigtame 1925 m. Tuomet jis plačiai susirašinėjo su pasaulio šviesuoliais. 1927 m. Vydūnas buvo išrinktas Pasaulinės rašytojų sąjungos Londone garbės nariu (PEN club). 1928 m. V. Mykolaičio-Putino iniciatyva paruošta studija apie jo kūrybą, plačiai pažymėtas 60-etis, Kauno universitetas suteikė filosofijos daktaro garbės vardą. 1933 m. Lietuvių rašytojų draugija išrinko jį garbės nariu, jis buvo numatytas pristatyti Nobelio premijai gauti.

Baisių pergyvenimų pateikė 2-asis pasaulinis karas. Ir tarp lietuvių, ir tarp vokiečių „žmoniškumo apaštalu“ pagarsėjęs ilgaplaukis filosofas į valdžią atėjus Hitleriui kentėjo grubius nacių pasityčiojimus. Fanatikai daužydavo langus, mušė kumščiais. Nors buvo sakoma, kad jį saugo policija, bet tai buvo „politiškai nepatikimo“ žmogaus sekimas. Reikėdavo aiškintis dėl bendravimo su lietuviais. Neišvengė ir kalėjimo. Jo išlaisvinimo siekė tarptautinė rašytojų bendruomenė. Net ir toks drastiškas elgesys nesumažino jo minties galios. Gelbėjo joga, dvasinis susitelkimas, meditacijos. Keldavosi anksti, vaikščiojo, maitinosi vegetariškai. Taip jis gyveno iki 1944-ųjų spalio. Kaip ir visi Tilžės gyventojai, traukėsi į Vokietijos gilumą. 1945 m. vasario 9 d. Noikure lipdamas į laivą, Vydūnas įkrito į jūrą ir vos nenuskendo. Eikfyre, Pomeranijoje apsistojo daugiau nei metams. Paskui vėl kelionė. Vokietijoje buvo mėgiamas, daug dirbo su jaunimu, rašė iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Rašytojo valia po 38 metų (1991 m. spalio 19 d.) jo palaikai pargabenti į Bitėnų kapines prie Rambyno, kur ilsisi ir jo gyvenimą įtakojusios moterys. Kapines globojanti itin veikli ir daug persekiojimų patyrusi Vydūno draugija ant kapinių vartų užrašė „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Antkapis – pilkas lauko akmuo... Pagerbdami jo atminimą ir indėlį į Lietuvos kultūrą, šių metų Dainų šventės režisieriai jums numatė susitikimą su garsiuoju šviesuoliu.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje