viagra super force buy over internet

Mitologijoje – mūsų pradžios istorija

Smagu, kad GRYNAS.lt ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdytoje apklausoje, siekiančioje išsiaiškinti 10 lankomiausių Lietuvos vietų, vienas objektas yra ir Rytų Aukštaitijoje. Gaila, kad ne Utenos apskrityje… Guodžia tai, kad šalia… Tai – Sirvėtos regioninio parko mitologijos takas (Švenčionių r.). Į jį galima atvykti važiuojant Vilniaus keliu į Ignaliną (yra nuoroda į Parką pravažiavus Švenčionis) ir atvirkščiai. Sirvėtos RP teritorija driekiasi Ignalinos ir Švenčionių rajonų paribiuose. Pageidaujantys pamatyti ne tik taką, gali geru vieškeliu atvykti į Ceikinius, pasigrožėti nauja bažnyčia, pagerbti jos šventoriuje palaidotų garbių kunigų K. Vaičionio ir Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės nario K. Garucko atminimą, pažiūrėti kur gimė garsusis daininkas K. Petrauskas. Dar kiek pavažiavus ir šlovingieji savo praeitimi, kasmet į poezijos naktigonę kviečiantys Mielagėnai bei unikaliu restauraciniu sprendimu lankytojus žavintis Paliesiaus dvaras.

Švenčionių atsiradimo legenda byloja šiame krašte buvus Lietuvai svarbias šventvietes, dažnai šiame kontekste minimas ir Mindaugo vardas. Istorikai sako, kad čia apie XI a. gyveno lietuvių gentis. Atkūrimo 100-etį mininčiai valstybei labai svarbios jos ištakos. Sirvėtos RP direkcija – istoriškai labai reikšmingoje vietoje. Simboliška, kad Parko direkcija – Šventos kaime… Rėkučių gynybinis pylimas, stulbinantys archeologo dr. A.Girininko kasinėjimų radiniai netoli Reškutėnų. Radiniai ir iš senovės atėję pasakojimai liudija mūsų šalies istoriją buvus labai turtinga. Jų prasmę aiškina mitologija, kurią pažinti mums ir padeda kūrybingieji Sirvėtos parko direkcijos žmonės. Dar profesorius T.  Narbutas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti. <...> Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti; jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku, nuo ko pradėti apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai.“ Pėsčiųjų takas „Mitologija“atidarytas 2014 m gruodžio 11 d. Jo ilgis yra apie 1 km, juo keliaujantis žmogus sutinka 17 skulptūrų, kuriose įkūnytos senosios lietuvių dievybės ir mitologinės būtybės. Mitologinį taką įrengė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su Sirvėtos regioninio parko direkcija, vadovaudamasi L. Klimkos interpretacija „Senovės baltų mitologijos sistematika“. Architektas A. Vengris parengė tako projektą, kurį įgyvendino V. Abromavičiaus įmonė „Rinkantas“ ir trylika garsių skulptorių. Jie mums vizualiai nutiesia tiltus iš praeities į dabartį… Tako pradžia yra prie Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro, kur įrengta vidaus ekspozicija – „Mitologija“. Taigi šis mitologinis takas yra tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke.

Šalia lankytojų centro pastato auga liepų pavėsinė. Virtualioje Parko svetainėje rašoma, kad „1925–1926 m. Šventos dvarvietėje ratu buvo pasodinta 30 liepų. Kad medžių pavėsinė įgautų taurės pavidalą, kas ketvirta liepa buvo lenkiama į išorinę pusę, prie šakų pririšant sunkius svarsčius, dėl kurių svorio keitėsi šakų augimo kryptis. Šioje liepų pavėsinėje dvarvietės šeimininkė Marija Civinska mėgdavo priimti svečius, ilsėtis, gerti arbatą. Sunkiai sirgusi moteris liepdavo samdiniams išnešti ją į pavėsinę ir ištisomis dienomis gulėdavo po liepų laja. Šis respublikinės reikšmės gamtos objektas paskelbtas saugomu 1968 m. Šiuo metu Liepų pavėsinę sudaro 18 liepų“.  Šventos dvarą XIX a. viduryje pasistatydino dvarininkai Civinskiai, ten gyveno iki 1939 m. Nors kiek besidomintis mitologija žino, kad liepa – meilės deivės Mildos medis. Tad tai taip pat labai simboliška...

Senosios kultūros paslaptys buvo įdomios visai Lietuvos šviesuomenei įvairiais jos gyvenimo periodais. Net paslaptingieji masonai iš Šubravcų ložės buvo išsikėlę tikslą surinkti kuo daugiau informacijos apie senuosius dievus ir pasivadindavo jų vardais... Senieji dievai – tai pati gamta, aplinkos ir jos elementų suasmeninimas. Anksčiau žmonės gyveno arčiau gamtos, o įvairūs jos reiškiniai buvo kasdieniškai svarbūs. Žmogus šiose žemėse gyveno apsuptas ir globojamas aukštesniųjų jėgų – Dievų. Tikėta, kad jie perspėja apie pavojus, saugo ir gina, moko išminties. Keliaudami mitologijos taku susipažinsite su mūsų protėvių pasaulėžiūra ir aplinkos suvokimu, sužinosite daug kitokių įdomių gamtos gyvenimo faktų. Juo praeiti galima greitai: pastebint tik tai, kad čia, kaip niekur kitur Lietuvoje, skulptūros ne medinės, bet ilgaamžės – sukurtos akmenyje (kaip darė ir mūsų protėviai, palikę įrantas šių dienų gyventojams). Tokia kelionė užtruks apie valandą. Jei iš anksto užsisakysite pažintinę programą su dainomis, vaišėmis ir pavaidinimais užtruksite daug ilgiau, bet atgaivinsite savo pasąmonės gelmėse slypinčią gentinę atmintį ir lietuviu būti bus daug prasmingiau... 

Skulptūros išdėstytos tam tikra tvarka: kiekviena turi išskirtinę vietą, kaip ir pats takas, nuvingiuojantis per Šventos mišką, kur Švenčionių aukštumų takoskyrinėmis kalvelėmis ir raguvomis apsukęs ratą grįta į pradžią... lyg Rėdos rate... Pavargusių take laukia suoliukai, žingeidžių – informaciniai stendai. Bijantiems paklysti kelią rodys nukreipiančiosios rodyklės.

Ką jame pamatysite? Šalia lankytojų centro – Aukščiausio Dievo ir Perkūno-Velino (velnio) simbolius pristatanti kompozicija. Aukščiausiasis globojo žynius ir vadus, Perkūnui aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta ir pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą. Velino amžina nesantaika su Perkūnu ir suka gamtos ratą – žiema, pavasaris, vasara, ruduo... Perkūno simbolis – žaibas, akmeninis kirvukas, o Velino – raktas, kuris „užrakina“ ir vėl „atrakina“ žemę. Šalia kiekvienos skulptūros take – daili lentelė su jos pavadinimu ir autoriaus pavarde. Šalia „Liepų pavėsinės“ Laimos, likimo deivės, skulptūra. Buvo tikima, kad ji, dažniausiai gegutės pavidalu nusileidusi į žemę, įsikuria liepose. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Keliaudamas ratu pateksite į “žemesnį” lygmenį. Šalia dvarvietės tvenkinio susitiksite su “arčiau žemiškų dalykų” esančiomis dievybėmis: Lazdona, Kelukiu, Žemyna, Javine, Upiniu, Kremata, Aušlaviu, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievu, Žemėpačiu, Giriniu, Gabija, Ežeriniu, Veliona...

Lazdona - riešutų (lazdynųdeivė, jų globėja. Lazdynai, panašiai kaip ir šermukšniai turėjo ypatingą reikšmę: buvo tikima, kad šių medžių lazdomis galima apsiginti nuo paties nelabojo, todėl į juos netrenkiąs perkūnas. Kelukis – mitinis keliautojų globėjas. Jį simbolizuoja akmenų krūsnis kelių sankryžoje. Šis simbolis gyvas ir šiandien – akmenėlių krūveles galima užtikti ant piliakalnių, alkakalnių, kryžkelėse, sudėtingesniuose kelionių maršrutuose. Skulptūrą sudaro du akmenys, pakilę virš žemės paviršiaus, nepaprasti, tarsi arčiau dausų. Tokias rasite ir garsiajame piligrimų kelyje Portugalijoje… Žemyna – (Žemelė, Žemynėlė) – augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja, maitintoja. Viena svarbiausių žemdirbystės deivių. Žemės negalima ,,mušti“, į ją spjauti, jos atsiprašoma įvairiomis apeiginėmis maldelėmis. Žemynai būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama. Jai aukojo gimimo proga, per sutuoktuves ir šermenis, kad deivė kitame pasaulyje globotų. Žemyna minima ir užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo. Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus ir jų gyventojus. Nusikalsdavo Žemynai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, tinkamai neišpurendavo žemės. Už jos matosi Javinė. Ji globojo javus, derlių. Skulptūroje įžvelgiama ir augalo, ir žmogaus forma. Šalia miško upelio Upinio skulptūra. Tai tekančių vandenų dvasia. Upeliai, kurių tekėjimo kryptis sutapdavo su saulės tekėjimo kampu per pavasario lygiadienį, būdavo laikomi stebuklingais, jų vanduo – sakraliu, gydančiu. Upinio mitinės funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko Šv. Kristoforui. Artėjant prie pelkutės, kurią nuo sausesnių bei aukštesnių vietų skiria šis upelis, kuris tarsi žymi ribą tarp dviejų skirtingų erdvių, yra Krematos (Krukio) skulptūra. Tai mitinis kiaulių auginimo globėjas. Skulptorė suteikė šiai Dievybei akmeninio šerno kūną, tuo tarsi pabrėždama naminių kiaulių, o tuo pačiu ir kitų naminių gyvulių kilmę – visi jie kilę iš laukinių gamtoje laisvai gyvenančių gyvūnų. Senosiose Saulės grįžimo apeigose valgydavo šerno širdį, kuri suteikianti stiprybės ir narsos… Sename eglyne - akmuo, kurio paviršiuje susiraitęs žaltys skirta Aušlaviui (Auskutui), sveikatos, ligonių globėjui. Ji lyg gyva: lietaus vanduo, nukritęs ant skulptūros, pamažu nuteka iškalto žalčio kontūru. Žaltys atrodo lyg gyvas… Kildami aukščiau, prieisite miško dievybių pagerbimo vietą. Medeinos (Žvėrūnos, Žvorūnos) ir Zuikių, mažų miško žvėrelių dievybes. Žvėrūna – Miško žvėrių valdovė ir globėja, laukinės gamtos deivė. Dažnas įvaizdis – mergina, lydima vilkų. Buvo tikima, jog ji įgydavo vilkės pavidalą. Per adventą žmonės nesilankydavo miške, nekirsdavo medžių, nes pradėjus kirsti pasirodydavo žila moteris – miško deivė – ir aimanuodavo, verkdavo... Per adventą kirstų medžių malkos labai smarkiai dega, gali padegti trobas, o iš tokių medžių statytame name lankosi blogosios dvasios... Senieji raštai pasakoja, kad net kunigaikščiai nevykdavo medžioklėn jei kelią perbėgdavo zuikis... Žemėpatį ir Žemyną skiria upelis ir skulptūros tarsi simbolizuoja pasaulio pusiausvyrą. Leidžiantis į šviesų beržynėlį - Giraičio (Girinio) skulptūra. Jis - miško globėjas, jų dvasia. Ši mitinė būtybė siejama su miško garsais: jų pagalba pailsi, pasisemi jėgų, nurimsti. Miškas lietuviui visais laikais buvo saugus prieglobstis. Giria maitino, rengė, šildė, teikė dvasios ramybę. Prie šlaite augančio ąžuolo – Gabija. Namų židinio, ugnies deivė. Buvo paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų” kryžių. Tai ir yra tautodailėje vaizduojamos Gabijos simbolis. Manoma, kad jos vardas kilęs iš žodžio „gaubti”. Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadinama (įpučiama), maitinama (kurstoma). Senovėje manyta, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Senojo tikėjimo funkcijas perėmė šv. Agota. Tikima, kad jos vardo dieną (vasario 2-ąją) pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos. Prie beržynėlio ribos - Ežerinis. Upinis siejamas su tekančiu vandeniu, o Ežerinis - stovinčio vandens dievybė. Tikėtina, kad ši mitinė būtybė buvo labai svarbi ankstyvuoju religijos tapsmo metu, neolito žmonėms gyvenant ežerų pakrantėse. Ratui “užsidarant” šalia tvenkinio „gyvena“ Maumas. Tai gleivėta, aptekusi maurais mitologinė būtybė, kuria gąsdindavo vaikus. Simboliška, kad paskutinė skulptūra, kuri matoma ir pradėjus kelionę yra Velionos (Giltinės)… Ji įsivaizduojama kaip balta, neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašas – pelėda. Ši be garso sklendžianti paukštė iš aukštai apžvelgia keliaujančius šiuo mitologiniu taku... Tikima, kad atėjus laikui žmogui iškeliauti iš šio pasaulio, Veliona avikirpėmis žirklėmis nukerpa likimo siūlą, kurį verpė likimo deivė Laima gimus kūdikiui. Mitologinio tako erdvėje Laima ir Veliona lyg priešybės... Taip pabrėžiamas visų mūsų gyvenimams būdingas dualizmas: dviejų jėgų veikime gimstantys gamtos ciklai žmonių pasaulyje pasireiškiantys kaip žiema-vasara, socialiniame gyvenime kaip vaikas-senukas, mergina-moteris, gimimas-mirtis. Jeigu ratas – laikinas, tai tada manykite, kad ir pasaulis, ir žmogus jame – laikini...

E. Ostašenkovo nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje