Tremtiniai nė akimirkai neprarado Vilties sugrįžti

„Tremtiniai – ta visuomenės dalis, kuri lieka paslaptinga jaunajai kartai. Jau yra jėgų, kurios nori nutylėti tuos baisius įvykius, vykusius Lietuvoje. Atmintis silpnės, jei jos neskatinsime darbais. Žuvusiems partizanams pastatyta dešimtys atminimo ženklų, o tremtiniams jų yra kur kas mažiau, nors jie buvo tokie pat kovotojai, kaip ir partizanai. Tik tremtiniai kovotojai buvo beginkliai ir bejėgiai kūdikiai, seneliai ir moterys. Tiek jie, tiek partizanai kovojo už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir žmones“, – atidengiant paminklą Dūkšto krašto tremtiniams, sakė visuomenės veikėjas, buvęs miškų ministras Rimantas Klimas.

Dūkštiečiai, tarsi atsiliepdami į šiuos žodžius, tą atmintį išties sustiprino gražiais darbais. Žvarbų spalio 30-osios sekmadienį Dūkšte atidengtas ir pašventintas ne tik paminklas tremtiniams, bet ir aikštė, pavadinta Vilties vardu. Iki tol tai buvo bevardė erdvė Dūkšto centre tarp bendruomenės namų ir „Aibės“ parduotuvės, šalia gatvės, vedančios į bažnyčią.

Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas ir kiti kalbėję renginio dalyviai papasakojo aikštės ir paminklo atsiradimo istoriją. Kadangi šiemet birželį buvo minėtos 75-osios pirmųjų trėmimų metinės, pirmasis, pasak tremtinės ir politinės kalinės Onos Laurinienės, apie tremtinių atminties įamžinimą prabilo klebonas kun. Sigitas Grigas, siūlęs tą atminimą įamžinti gatvės pavadinimu. Šiam pasiūlymui pritarė tiek seniūnija, tiek miesto bendruomenė. Ne tik pritarė, bet padarė dar svariau. Buvusioje minėtoje tuščioje erdvėje suformavo aikštę, pusę jos išgrindė trinkelėmis ir kreipėsi į rajono Tarybą, kad jai būtų suteiktas Vilties vardas. Gerkonyse, Jono Varnos žemėje, šalia kapinių surastas akmuo, tinkamas paminklui. Akmenį atvežė buvęs tremtinys Viktoras Lozda, Algis Bulova akmenį padėjo pastatyti aikštėje, pagamino lentelę su užrašu, seniūnijos darbuotojai parengė pamatus akmeniui ir sutvarkė aikštės teritoriją.

Padėkojęs kunigui už aukotas šv. Mišias už krašto gyvuosius ir mirusius tremtinius, seniūnas sakė: „Žmogui duota užmarštis ir atmintis. Užmarštis padeda užgyti žaizdoms ir jas užmiršti, o atmintis duota, kad nepamirštume tautos skriaudų ir istorijos. Tremtinius Sibire palaikė Viltis kada nors sugrįžti į gimtuosius namus. Skaudu, kai atima tėvą, motiną, vaiką, dar skaudžiau, kai atima Tėvynę“.

Renginyje dalyvavęs rajono meras Henrikas Šiaudinis seniūnui įteikė įrėmintą rajono Tarybos sprendimą, aikštei suteikti Vilties vardą. „Sveiki susirinkę šią įsimintiną Dūkštui dieną. Džiaugiuosi, kad jūs kartu su seniūnija, bažnyčia, bendruomene nutarėte įamžinti savo atmintį. Vilties vardas aikštei – geras ir teisingas sprendimas. Terusena Viltis, kad tie baisūs laikai daugiau nepasikartos“, – sakė meras.

Jis padėkos raštą įteikė O. Laurinienei, aktyviai bendruomenininkei, daugelio iniciatyvų, pastabų autorei, visada atvirai sakančiai tik tiesą. „Tai žmogus, pati perėjusi lagerius ir tremtį, išgyvenusi šeimos tragediją“, – sakė meras.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkas Vytautas Gimžauskas prisiminė savo motinos tremtinės dažnai kartotus žodžius, kad tremtiniai visada gyveno Viltimi, malda ir tikėjimu, kad vieną dieną vėl sugrįš į Lietuvą. „Tai išsipildė, bet daug mūsų liko gulėti Sibiro platybėse. Šis akmuo ateities kartoms primins apie mūsų kovas, tikėjimą ir Viltį“, – sakė V. Gimžauskas.

„Lietuva laisva, bet ar mes jau laisvi, ar sugebėsime apginti sunkiai iškovotą laisvę? – klausė O. Laurinienė, partizanų ryšininkė, trijų žuvusių brolių partizanų sesuo. – Dar vis yra žmonių, bijančių minėti partizanų vardus, bendrauti su tremtiniais. Praėjau visą tą pragarą, mačiau ir partizanų kovą, ir lagerį, ir tremtį. Dabar žydai stato paminklus holokausto aukoms, sako, jų vaikus iššaudė. O mūsų vaikų neiššaudė, badu neišmarino? Kai mane nuvežė į griežto režimo Taišeto lagerį, prižiūrėtojai sakė: „Nežiūrėkit į tą pusę, iš kur atvykote, nes ten niekada negrįšite. Čia jūsų namai ir kapai.“ Bet mes nė akimirkai neabejojome, kad grįšime.

Ką tik skambėjo gražūs žodžiai: „Graži tu, mano brangi Tėvyne...“ Ji graži bus, kol bus laisva. Laisvės niekas nedovanoja, ją reikia apginti. Buvo labai daug aukų. Dabar kai kas sako – nebūtų buvę partizanų, nebūtų tiek aukų. Netiesa! 1940–1941 m. okupantams niekas nesipriešino, o jie ir šaudė, ir trėmė. Todėl, atėjus antrajai okupacijai, daugelis vyrų nusprendė – daugiau nevergausim, nepasiduosim ir pasipriešino ginklu. Jie buvo negailestingai naikinami, jų kūnai mėtyti patvoriuose, bet vyrai sakė – davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei, todėl kovosime. Mes laisvės nematysim, bet Lietuva bus laisva ir ateinančios kartos gyvens laisvos.

Gaila, kad šiandien čia mažai jaunimo. Jeigu jų neauklėsime  patriotiškai, jie Lietuvos neapgins. Kita bėda. Jaunimas bėga iš Lietuvos. Negi išsipildys Maskvos budelio M. Suslovo žodžiai, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Galvojo, visus ištrems. Neištrėmė, tai dabar patys išvažiuojame. Dažnai girdžiu – ką mums ta Lietuva, valdžia davė? O ką ji turi duoti? O ką tu davei Lietuvai? Kiek žemės dirvonuoja, dirbkite, darbo užteks. Bet kaip pasiklos, taip išsimiegos. Nesvarbu, kokia partija bevaldytų, mes esame viena Lietuvos partija. Viena, kaip kumštis. Gyvenkime ir dirbkime draugiškai, taikiai – ir mes laimėsim“, – kalbėjo, tarsi visus skaudulius išraudojo O. Laurinienė.

Ji paminėjo dar vieną įdomų faktą, kad šioje Vilties aikštėje anksčiau stovėjo pastatas, kuriame buvo vaistinė. Ji pokaryje įkurdinta iš Rakėnų kaimo pervežtame tremtinio Jono Čičelio name. Jo sūnus žuvo partizanų gretose, o šeima ištremta. Tais laikais okupantas ardė geresnius ištremtųjų namus, klebonijas. Taip kūrė „šviesų komunizmo“ rytojų.

Dūkšto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė džiaugėsi naująja aikšte ir paminklu. „Šiandien matau tarsi ašarojantį akmenį. Tai džiaugsmo ašaros, kad jis nuo šiol bus mūsų Viltis ir atmintis. Norėčiau, kad ši aikštė būtų ne vien liūdnų įvykių minėjimo, bet ir mūsų švenčių vieta. Linkiu būti visiems vieningiems“, – oficialiąją dalį tarsi užbaigė O. Zaleckienė.

Paminklą tremtiniams atidengė rajono meras H. Šiaudinis ir seniūnas V. Kazėnas. Paminklą ir aikštę pašventino kun. S. Grigas. Renginio pradžioje ir pabaigoje skambėjo tremtinių dainos ir dainos apie Lietuvą. Renginio vedėjai Agnė Umbrasienė ir Gintautas Velička skaitė ištraukas iš Čikagoje išleistos knygos „Lietuviai Sibire“ apie 1941 m. birželio tremtį iš Salako apylinkių per Dūkšto geležinkelio stotį. Nors diena buvo žvarbi, iškilmėse dalyvavo nemažas dūkštiečių būrys, tarp jų 12 dar gyvų Dūkšto tremtinių su šeimomis. Tarp jų buvo ir partizanų vado Mamerto Laurinėno-Mingailos sesuo ir brolis, gyvenantys šalia Dūkšto.

Atmintis

Miegančius pilkapiuose, kritusius kovose už Lietuvos valstybę prie Vorkslos, Žalgirio laukuose, prie Oršos, Salaspilio, Daugpilio ir Širvintų, Ažvinčių girioje ir Želmeniškėje, nukankintus kalėjimuose, mirusius Sibiro platybėse, palaidotus Salako, Švedriškės, Kazitiškio ir kitų parapijų kapinėse ar nežinomose vietose, prisiminkime ir pagerbkime juos malda ir darbais.

Iš R. Klimo kalbos

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje