Pastatytas kryžius 1708–1711 m. maro aukoms atminti

Praėjusį penktadienį Užsienių kaime (Kazitiškio sen.) buvo pašventintas kryžius. Atrodytų, vienas iš daugelio. Vis tik šis įvykis kiek neįprastas ir pirmas toks rajone, nes tas kryžius skirtas atminti įvykiams, vykusiems daugiau nei prieš 300 metų. Taip giliai į istoriją rajone dar nebuvo įsiterpta. Kryžius skirtas 1709–1711 m. siautusio maro aukoms atminti, kuris tuomet nušlavė nuo trečdalio mūsų krašto iki dviejų trečdalių Žemaitijos gyventojų. Išmirė ištisi kaimai, tarp jų ir šalia esantys Lauksteniai...

Šio renginio sumanytojas ir iniciatorius – aktyvus visuomenininkas, buvęs miškų ministras, M. ir K. Petrauskų premijos laureatas Rimantas Klimas. Tądien į Užsienius susirinko nemažas būrys renginio dalyvių iš aplinkinių kaimų ir tolesnių kraštų, atvyko rajono meras Henrikas Šiaudinis ir vicemeras Laimutis Ragaišis. R. Klimo sodyboje pakėlus istorinę Lietuvos vėliavą ir sugiedojus „Tautišką giesmę“, renginio dalyviai miško keliu, kadaise vedusiu į plytinę, patraukė link miške, kur palaidotos maro aukos, pastatyto kryžiaus. Jis pagamintas Miškų urėdijoje (meistras neatvyko). Kryžius kuklus, nes, pasak R. Klimo, jis būtent tokio prašęs.

Ceremonija prie kryžiaus prasidėjo atidarymo garsu, kurį dūdmaišiu išgavo Jonas Srėbalius. Statinį palaimino ir pašventino Dūkšto, Kazitiškio ir Gedžiūnėlių parapijų klebonas kun. Sigitas Grigas. Jis pasidžiaugė, kad neužmirštama istorija, ir dar tokia tolima. Siautusį tą marą bažnyčią vadina Dievo bausme. Svečias iš Mielagėnų Mindaugas Milinavičius perskaitė ištrauką iš Ievos Simonaitytės romano „Aukštųjų Šimonių likimas“, kurioje pasakojama, kaip tuomet į kaimą atėjo maras. Vyrų kvartetas (J. Srėbalius, M. Milinavičius, R. Klimas ir Benediktas Martinkėnas (Didžiasalis, Ignalinos sen.) pagiedojo seną giesmę, susirinkusieji sukalbėjo maldą.

Diena buvo žvarbi, tad ilgai neleido vienoje vietoje užsibūti. Dalyvių eisena patraukė prie netoliese esančio paminklo keturiems partizanams, žuvusiems 1950 m. kovo 9 d. Laukstenių k. laukuose. Čia žuvo ir trečias,  jauniausias renginyje dalyvavusios Onos Laurinienės iš Kaniūkų brolis, šešiolikmetis Stasys Butrimas. Ji papasakojo, kad žūties dieną ji jau buvo kalinta Zarasų kalėjime. Po dviejų dienų tardytojas jai parodė Lauksteniuose žuvusių partizanų nuotrauką, tarp kurių buvo ir jos brolis kruvinu veidu. O. Laurinienė sakė, kad šis epizodas buvo vienas skaudžiausių jos gyvenime, kurio iki šiol neužmiršo. Vyrų kvartetas padainavo partizanų dainą, renginio dalyviai, taip pat ir rajono meras prie paminklo padėjo gėlių.

Šalia paminklo partizanams yra atminimo lenta, skirta tautos dainiui Maironiui. Prisimintas ir poetas, kuriam šiemet sukanka 155-eri metai, perskaitytas vienas jo eilėraštis, padainuota dainų Maironio žodžiams.

Vakaronė tęsėsi R. Klimo įkurtame klojime muziejuje. Čia vėl skambėjo patriotinės vyrų kvarteto dainos, Vidmantas Lisauskas iš Tolimėnų ir M. Milinavičius perskaitė savo kūrybos eilių. Sužvarbusius kūnus sušildė kava, arbata, kiaušinienė su lašiniais, žuvienė. Ilgas stalas greitai virto turtingu suneštiniu vaišių stalu. Viduryje stalo buvo dalis tikros žagrės, atremtos į kažkada čia gamintas plytas. Tai simbolinis priminimas, iš kur mes atėjome, kur mūsų šaknys.

Renginio rėmėjai: Kazitiškio seniūnija, Ignalinos miškų urėdija, V. Gaidelio kaimo turizmo įmonė.

Autoriaus nuotr.

Laukstenių kaimas karo, bado, gaisrų ir maro šimtmetyje (1654–1756)

1554 m. Ažvinčių dvaro inventoriuje yra 12 šeimynų sąrašas, valdė 12 valakų žemės. Kaimas tada vadinosi siolo Lowtevicziow Koniuchow.

1636 m. Linkmenų dvaro inventoriuje yra Laukšėnų (Lowkszanie) kaimas, valdęs 12 valakų žemių.

Jame gyveno šios šeimos: Stepono Milinio, Jono Milinio, Tomo Milinio, Motiejaus Launiko, Petro Milinio ir Motiejaus našlė. Naudojo tik 2,25 valakų žemės, kiti 9,75 valako nedirbami. Kaimui priklausantį Liesiškių vienkiemį, kuris buvo prie Baluošo ežero ir Utenos (dabar Bukos) upės, tvarkė Launikas. Liesiškės – dabar Vaišnoriškės. Kadangi minimas Baluošo ežeras, tai, matyt, ten buvo žemės, kuriose vėliau įsikūrė Šuminai (Pabaluošė) ir Strazdai (Šeriškė).

1740 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo knygoje Ažvinčių dvaro inventoriuje Laukšėnų (Lowkszanie) kaime gyveno šios šeimos: Jurgio Milašiaus, Samuelio Gašano ir Petro Baranausko. Liesiškių vienkiemyje gyveno Stanislovas Vaišnoras. Iš 12 valakų dirbami tik 3,25 valako. Po 1709–1711 m. maro, bado ir karo Laukstenių kaime apsigyveno visai kiti žmonės.

1775 m. Vilniaus tijūnystės Ažvinčių rakto inventoriuje yra šios pavardės: Andriejaus Bielkevičiaus, Samuelio Klimo, Simono Žilėno ir Butrimo. Kaime buvo žydui priklausantis šinkas, kuris mokėjo dvarui 50 zlotų metinį mokestį. Po Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) 1795 m. trečiojo padalinimo, Laukstenių kaimas pasiliko valstybinio Ažvinčių dvaro sudėtyje. 1897 m. kaime jau gyveno 119 žmonių. 1920 m. Laukstenių kaimą užgrobė Lenkija, Šaltupio upelis tapo demarkacinės  linijos dalimi. 1942 m. kaime buvo 19 šeimų ir 67 gyventojai, 2003 m. – 15 gyventojų, 2011 m. – 5. Dabar Laukstenių ir Užsienių kaimuose gyvena gal 10–12 žmonių.

Pamąstykite, kokios negandos šį kaimą dabar taip išretino. Juk nei karo, nei maro, nei bado nebuvo. Laukai ir pievos virto krūmynais ir dirvonais.

Apie 1708–1711 m. marą

Maras prasidėjo 1708 m. po trejų nederliaus ir bado metų. Gelbėdamiesi, žmonės bėgo iš savo gyvenamų vietovių. Minios žmonių suplūdo į Vilnių, kur tikėjosi gauti duonos, tačiau tai tik dar labiau apsunkino miesto būklę. Prasidėjo didžiausias brangymetis, duona pabrango keliasdešimt kartų. Neturėdami maisto, žmonės valgė šunis, kates, žiurkes. Gyvulių jau nebuvo. Atsirado net žmogėdrų.

Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo šimtai žmonių. Lavonai gulėjo gatvėse, šventoriuose, patiltėse. Nespėjama buvo laidoti, o laidojo šv. Roko vienuoliai emeritai. Yra išlikę žinių apie vieną vienuolį, kuris kasdien palaidodavęs po 60–70 lavonų. Nuo 1708 m. liepos iki 1709 m. Velykų jis palaidojęs 22 862 lavonus.

Maras siautė kartu su raupais, dezinterija, kitomis ligomis. 1710 m. vien tik Vilniuje mirė 20 tūkst. krikščionių ir 4 tūkst. žydų. Tas pats buvo visame krašte. Mažojoje Lietuvoje mirė apie 150 tūkst., Klaipėdoje – 1883 žmonės. Maras aprimo 1711 m., o visai baigėsi 1717 m.

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje