Prisimenant prof. Tadą Ivanauską

Gruodžio 16 d. sukako 135-eri metai (1882-12-16), kai gimė žymiausias mūsų šalies praeities gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas. Gamtosaugininkams, manau, yra žinomi profesoriaus vardas ir nuopelnai Lietuvai. Tik nedaugelis gali pasakyti, kad jį teko asmeniškai pažinoti, juolab, betarpiškai bendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi. Jau daugiau nei 47 metai (1970-06-01), kai profesorius ilsis Amžinybėje. Nekalbant apie jo amžininkus, kolegas, jau ir jo studentų, ko gero, nedaug bevaikšto ant šios žemelės. Man teko keletą kartų betarpiškai bendrauti su įžymiuoju mokslininku, profesoriumi, akademiku. Ir dabartiniais laikais ne kiekvienam studijuojančiam  jaunam žmogui tenka laimė turėti betarpiškų reikalų su labai aukšto lygio mokslininkais. Neretai iš aukštų mokslinių pedagoginių titulų turinčių asmenų net šaipomasi. Keletas įsimintinų susitikimų su profesoriumi T. Ivanausku.

1969 m. gražų auksinio rudenio metą aš su kolega V. Tuinyla nuvykome į Kauną, į profesoriaus fazendą Obelynėję. Nuvykome Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto zoologų būrelio pavedimu, pakviesti jį paskaitoms apie studentų studijas ir gyvenimą Vakarų šalyse. Pats profesorius 1905–1909 m. mokėsi Paryžiuje, Sorbonos universitete. Mus pasitiko profesoriaus dukra. Kai tik ji perdavė žinią, kad atvyko du studentai iš Vilniaus universiteto, profesorius atėjo netrukus ir labai apsidžiaugė, išvydęs mus, jaunus studenčiokus. Valdas Tuinyla buvo mylimiausias jo mokinys. Jis buvo ne tik geras „gimnastas“, puikiai besikarstantis medžiais, bet ir nuostabiai mokėjo pamėgdžioti daugelio sparnuočių balsus, kas labai nepatiko doc. R. Kazlauskui, nes, jo manymu, už jį niekas negalėjo jokiose srityse geriau kažką mokėti.

Mus T. Ivanauskas kokią valandą vedžiojo po Obelynės dendroparką, parodė spąstus vanagams gaudyti. Mano kursinio darbo tema – plėšrieji paukščiai, tad man šios žinios buvo labai naudingos. Supažindino su graikiniais riešutmedžiais. Pirmą kartą teko paragauti subrendusių riešutų tiesiai nuo medžio, taip pat ir uogų nuo jo išvestos pirmosios lietuviškos vynuogių veislės ,,Alfa“ (sodininkų pavadintos ,,Ivanausko rastinuke“). Vargu ar galėjau patikėti, kad jau po gero dešimtmečio žemaūgiai graikiniai riešutmedžiai ,,Ideal“, „Korenovskij“ taps ir mano rimtu papildomu pragyvenimo šaltiniu.

Mums kokią valandėlę vaikščiojant po Obelynę, atėjusi dukra pranešė, kad atvyko aukštas pareigūnas. Profesorius mūsų nuostabai pasakė – tegul palaukia. Mes, savaime aišku, padėkojome profesoriui už mums skirtą laiką, atminčiai padovanojome rašalinę su mažojo erelio rėksnio plunksna. Beje, jis gana greit pamastęs, įvardino, kokio sparnuočio ta plunksna. Supratome, kad jam labai rūpi jauni žmonės, kurie tęs jo darbus. Mes patenkinti Pakaunės miškais pėsti nupėdinome iki geležinkelio stoties ir grįžome į Vilnių.

O atvykti į zoologų būrelį paskaitai, kaip ir į Musteikas, minint jo įkurtos mokyklos 50-ąjį jubiliejų, nebuvo lemta. Priežastis labai paprasta – dėl tų organų, kurie reguliavo visus vykstančius procesus visoje sovietinėje (ir daugeliu atveju ir už jos ribų) erdvėje, „pastangų“. Mano kolega buvo apkaltintas, kad jis esą atšaukė susitikimą su prof. T. Ivanausku ir vos už tai nebuvo pašalintas iš universiteto. Vėliau nuvažiavome pas profesorių į jo Obelynę paaiškinti, kodėl nevyksta suplanuoti susitikimai. Pasakėme, kad jo susitikimus atšaukė prodekanė I. Šarkiniene, visą kaltę suvertusi mano kolegai. Ir dabar girdžiu profesoriaus pasakytus žodžius: ,,Ką ta durna boba galėjo žinoti, apie ką kalbėsiu zoologų būrelio susitikime“. Sakydamas, garsiai pabrėžė ,,r“ priebalsę. Paaiškinome, kad ji tik vykdo tų organų besąlygiškus įsakymus, kaip ir beveik visi, užimantys įvairius postus, nuo žemiausių iki aukščiausių pareigūnų.

Mane žavėjo profesoriaus platus domėjimasis įvairiomis biologijos sritimis, jo didžiuliai padaryti darbai  Lietuvai. Beje, ir pirmoji knyga, mano perskaityta 1956 m., buvo ,,Apie žvėris ir paukščius“, visai nežinant, kad jos autorius bus mano gyvenimo absoliutus autoritetas. Likimo ironija: ruošiantis ornitologijos egzaminui pas doc. R. Kazlauską, buvau nutaręs aplankyti profesorių ir paprašyti autografo ant jo išleisto tritomio ,,Lietuvos paukščiai“ (1959 m. valstybine premija). Bet apsigalvojau, maniau, geriau po egzamino pasigirsiu, kaip pavyko. Laikant ornitologijos egzaminą pas doc. R. Kazlauską, 1970-06-01 d. ryte, egzamino metu, dėstytojas pranešė, kad mirė prof. T. Ivanauskas.

Trumpai priminsiu pagrindinius nuopelnus ir darbus, kurie ilgiems laikams išgarsino prof. T. Ivanauską. 1918 m. jis įsteigė lietuvišką mokyklą Musteikose, Varėnos r., 1919 m. Kaune, kartu su kitais, įkūrė Gamtos tyrimo stotį (dabar – prof. T. Ivanausko zoologijos muziejus), 1919 m. organizavo pirmąją kailinių žvėrelių fermą Obelynėje, 1929 m. Ventės rage įkūrė ornitologinę stotį, 1939 m., su kitais, įsteigė pirmąjį Lietuvoje Žuvinto rezervatą, 1938 m. buvo vienas Kauno zoologijos sodo įkūrėjų. Su pirmąja žmona Honorata suorganizavo pirmąją ,,Nacionalinę paukščių dieną“ ir pirmąją ,,Medžio sodinimo šventę“. Parašė 37 knygas ir brošiūras, 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose, suorganizavo ne vieną mokslinę ekspediciją į skirtingus pasaulio kraštus. Garsiausia jo ekspedicija – 1931 m. trijų mėnesių į Braziliją.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje