viagra super force buy over internet

Kaip lietuviai daugiau nei tris dešimtmečius plėšė „geležinę uždangą“

1970-aisiais buvau šešiolikametis, todėl jau tuomet domino Lietuvos, pasaulio įvykiai. Kažkaip giliai įstrigo tuomet garsiai perduodama žinia apie tėvo ir sūnaus – Prano ir Algirdo Brazinskų – užgrobtu keleiviniu lėktuvu pabėgimą iš SSRS. Tuometė sovietinė žiniasklaida apie tai pradžioje pateikė tik kelių sakinių šykščią žinutę, vėliau daugiau pasakojo apie didvyrišką stiuardesės Nadeždos Kurčenko žygdarbį, kurią Brazinskai nušovė. Kai pabėgėlių į SSRS negrąžino, istorija buvo paviešinta ir panaudota propagandai prieš Vakarus. Menu, kaip kaime kaimynai svarstė, kad lietuviai esą pabėgo su pinigų ar net aukso maišu, tai dabar Amerikoje kaip balti žmonės gyvens. Buvo smerkiančių dėl pralieto kraujo, bet bemaž kiekviena kalba vis vien baigdavosi giliu atodūsiu – „mergiotės gaila, ir kam ją taip reikėjo... Bet už tai jie jau laisvėje“. Tai buvo pirmas toks SSRS, dabartine kalba tariant teroristinis, proveržis pro geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį. Paskatinti Brazinskų sėkmės, mažiau nei po mėnesio antrąkart tokį „žygį“ su užgrobtu lėktuvu mėgino pakartoti kiti du lietuviai, vyras ir žmona – Jonas Simokaitis ir Gražina Mickutė. Jie užpuolė lėktuvo IL-14, skridusio reisu Vilnius–Palanga, įgulą. Grasindami padegti išpiltus lėktuve degalus, kėsinosi lėktuvą užvaldyti ir nuskraidinti jį į Švediją. Tačiau po grumtynių su lėktuvo įgula, užpuolikai buvo sutramdyti ir perduoti KGB. Be šių mėginimų išsiveržti į laisvę, iš SSRS nuo 1951 iki 1985 m. pabėgo dar daugiau nei dvi dešimtys lietuvių. Įvairiais būdais, bet dažniausiai tai padarė jūreiviai užsienio uostuose ar turistai kelionių metu, kai pabėgdavo nuo grupės ir paprašydavo politinio prieglobsčio tose Vakarų šalyse, kuriose lankėsi. Keli atvejai buvo nesėkmingi. Apie visus žinomus pabėgimus ir mėginimus pabėgti – rašinio pabaigoje, o dabar – pirmųjų SSRS teroristų istorija. Juolab, kad ji jau šiais laikais sulaukė įdomios atomazgos, tarsi atpildo už 1970 m. įvykius. Taigi, kaip Brazinskų ryžtas įveikė tuomečio KGB galybę?..

Kas tie Brazinskai?

Pranas Brazinskas gimė 1924 m. dabartiniame Trakų r. Baigė pradinę, vėliau – Žiežmarių žemės ūkio mokyklą. Dirbo Vievio vidurinės mokyklos ūkvedžiu, Vievio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlio vedėju. 1955 m. už naudojimąsi tarnybinėmis pareigomis (didesnėmis kainomis ir be dokumentų pardavinėjo statybines medžiagas) P. Brazinskas buvo nuteistas. 1965 m. nuteistas antrąkart. Kalėdamas susipažino su uzbeku. Šia pažintimi nedelsdamas pasinaudojo ir, išsituokęs su žmona bei pardavęs namą Vievyje, kartu su buvusia Vievio kooperatyvo buhaltere išvažiavo į Uzbekiją. Pradėjęs naują gyvenimą, pasikeitė ir pavardę – tapo Pranu Koreivo (pagal žmonos pavardę). Pirkdamas Lietuvoje atsargines automobilių detales, kilimus, šilkinius bei lininius audinius jis pradėjo savo verslą, kuris pagal sovietinius įstatymus buvo uždraustas ir vadintas spekuliacija. Siuntiniai vienas po kito keliavo į Vidurinę Aziją – Kokandą, Taškentą, Ferganą ir kitus miestus. Iš vienos siuntos gaudamas 400–500 rub. pelno, jis greitai sukaupė, sovietiniais matais matuojant, nemažai pinigų. 1968 m. į Kokandą atsivežė ir 13-metį sūnų Algirdą. Po dvejų metų palikęs antrąją žmoną, kartu su sūnumi 1970 m. rugsėjo 24 d. išskrisdamas į Vilnių, P. Brazinskas turėjo apie 8500 rub. Į Lietuvą sugrįžo rengtis savo sumanymui.

P. Brazinsko tėvas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo pokaryje per vieną partizanų ir stribų susišaudymą (nei tarp vienų, nei tarp kitų jis nebuvo). Todėl šiuo faktu P. Brazinskas žongliravo pagal aplinkybes. Kai buvo teisiamas Lietuvoje, teismuose sakė, kad tėvą nušovė „buržuaziniai nacionalistai“, sėdėdamas Turkijos kalėjime perrašė savo biografiją ir teigė, kad už antikomunistinę veiklą 1947 m. su žmona buvo ištremtas į Sibirą, o tėvas nužudytas NKVD kareivių. 1955 m. esą jis vėl buvo suimtas už „antikomunistinę veiklą“, dėl „politinių priežasčių“ išsituokė su žmona, nes siekė išvengti čekistų persekiojimo, pakeitė pavardę. Jis rašė: „Ir Uzbekijoje tęsiau antikomunistinę kovą kartu su vietiniais musulmonais ir deportuotais Krymo totoriais, buvau ryšininkas tarp Lietuvos ir Turkestano pasipriešinimo judėjimo bei antikomunistinio judėjimo Turkestane vienas iš koordinatorių“. Tuomet šios informacijos patikrinti buvo neįmanoma.

Pasirengimas „skrydžiui“

Pasirengimas užgrobti lėktuvą KGB tapo mįsle. Manoma, kad ginklą P. Brazinskas įsigijo dar apie 1950 m. iš draugų stribų, valiutą supirkinėjo Maskvoje, Taline, Leningrade ir Vilniuje. Išvykti į Vakarus, pirmiausia į JAV. P. Brazinskas svajojo seniai. Ten gyveno keli jo giminaičiai, jis klausinėjo apie gyvenimą JAV visus ten pabuvojusius, rinko reikalingą informaciją. 1970 m. spalio 7–13 d. paskutinį kartą lankėsi Vilniuje. P. Brazinskas su sūnumi pasiėmė savo bagažą – ginklus (pistoletą ir nupjautavamzdį medžioklinį šautuvą), sukauptus dolerius (KGB duomenimis, jie turėjo daugiau kaip 6000 dolerių) ir išskrido į Užkaukazę. Į Batumį atvyko spalio 14 d., apsigyveno viešbutyje, pasirūpino bilietais į Suchumį. Vietas gavo pačiame lėktuvo priekyje, priešais bagažo skyriaus duris.

Lemtinga spalio 15-oji

1970 m. spalio 15 d. lėktuvas AN-24 iš Batumio aerodromo pakilo 12.40 val. (13.40 val. vietos laiku). Tarp 45 keleivių buvo tėvas ir sūnus Brazinskai. Kaip jie su ginklais pateko į lėktuvą, iki šiol nežinoma, bet tuomet techninės apsaugos priemonės buvo netobulos, kontrolė formali, ypač vidaus reisuose. Vienur apie tai nekalbama, kitur rašoma, kad P. Brazinskas lėktuve esą vilkėjo paradinę tarybinio karininko uniformą. Tik pakilus lėktuvui, P. Brazinskas pakvietė stiuardesę N. Kurčenko ir jai įteikė voką, kurį liepė perduoti pilotams. Jame buvo įdėtas dar Vilniuje išspausdintas „Įsakymas Nr. 9“: „1) Įsakau skristi nurodytu maršrutu; 2) Nutraukti radijo ryšį; 3) Už įsakymo nevykdymą – mirtis. (Laisva Europa) P. K. Z. C. Generolas Krylovas“. Ant lapo buvo uždėtas antspaudas, kuriame lietuviškai užrašyta: „Rajono valdybos kooperatyvas“. Ką gi, vaikiška, naivu, bet originalu.

Stiuardesė atsisakė „Įsakymą“ perduoti lėktuvo įgulai. Tuomet ji buvo įstumta į bagažo skyrių, ir N. Kurčenko įėjo į įgulos kabiną, tyliai lėktuvo vadui pasakė, kas darosi lėktuve. Tuo metu P. Brazinskas išdaužė įgulos kabinos durų stiklą ir dviem šūviais nušovė 24-erių stiuardesę. Lėktuvo šturmanas bandė perduoti nelaimės signalą, tačiau taip pat buvo peršautas. Sužeistas ir borto mechanikas. Vienas keleivis bandė išlaužti uždarytas bagažo skyriaus duris, tačiau iš vidaus ėmė šaudyti jaunesnysis Brazinskas (dar tik 15-metis). Vyresnysis, priėjęs prie lėktuvo vado, įsakė skristi į Turkiją. Sužeista lėktuvo įgula (liko nesužeistas tik antrasis pilotas) buvo priversta nusileisti Turkijos teritorijoje, Trabzono mieste.

Nusileidusį lėktuvą apsupo policininkai. Pasirodžius turkų kariškiui, į bagažo skyrių laužęsis keleivis pasisiūlė vertėjauti. Turkas paklausė, kieno tas lėktuvas? P. Brazinskas rusiškai atsakė: „Tai mano lėktuvas ir mano belaisviai“. Brazinskai buvo nuginkluoti ir išvesti. Netrukus jie paprašė politinio prieglobsčio. Lėktuvų užgrobimai dar 1963 m. buvo pasmerkti Tokijo konvencijoje, o 1970 m. – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Brazinskai buvo įkalinti Trabzono kalėjime. Pagal Turkijos įstatymus jie buvo kaltinami stiuardesės nužudymu, dviejų įgulos narių sužeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sukūrimu, nelegaliu ginklų įvežimu ir įvažiavimu be vizų.

Po 1970 m. spalio 15 d. KGB nedelsiant surinko duomenis apie Brazinskų giminaičius ir jų aplinką, ištardė žmonas, vaikus, gimines. Jie nebuvo paliekami ramybėje. Ne vieną iš jų mėginta verbuoti tikintis, kad anksčiau ar vėliau Brazinskai bandys užmegzti ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais, o kai šie mėgins išvykti į JAV, padės nustatyti tikrąją jų gyvenamąją vietą.

Turkijos belangėje

Trabzono apygardos teismas suteikė Brazinskams politinį statusą, padėjo ir jau minėta perrašyta biografija bei lietuvių išeivijos Amerikoje parama ir aktyvus veikimas. Spaudžiant Sovietų Sąjungai, 1972 m. Turkijos Aukščiausiasis Teismas sprendimą panaikino. Iš viso 24 kartus įvairaus lygio Turkijos teismai sprendė Brazinskų likimą. Pagaliau P. Brazinskas buvo nuteistas kalėti aštuoneriems, sūnus Algirdas – trejiems metams. 1973 m. jau aštuoniolikmetis Algirdas Brazinskas-Baltas kalėjime net išleido eilėraščių knygelę „Už mylimą Baltiją“. 1974 m. gegužę Turkijos Respublikos 50-mečio proga Brazinskai buvo amnestuoti ir paleisti iš kalėjimo. Jie įsikūrė pabėgėlių stovykloje 300 km nuo Ankaros.

Didelį vaidmenį suvaidino išeivijos lietuviai. Jau kitą dieną po pabėgimo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Juozas Kęstutis Valiūnas pasiuntė telegramą Turkijos prezidentui su prašymu neperduoti Brazinskų Sovietų Sąjungai. VLIK vicepirmininkas Juozas Audėnas iš karto paskelbė, kad „Brazinskų žygdarbis tapo svarbiu tarptautiniu įvykiu didžiojoje laisvojo pasaulio ir sovietų kovoje“. Reikalavimą neperduoti Brazinskų Sovietų Sąjungai palaikė ne tik lietuvių organizacijos, bet ir Prancūzijoje veikianti Latvių sąjunga, Pasaulio estų taryba, Amerikos latvių sąjunga, Prancūzijos piliečių ir žmogaus teisių gynimo lyga, Žmogaus teisių lyga Ženevoje, Pabėgėlių komisariatas, Tarptautinė teisininkų organizacija, dešimtys JAV Kongreso narių ir kt. Brazinskai per metus gavo daugiau kaip 2000 juos palaikančių laiškų ir telegramų. VLIK padengė ir Brazinskų teismų išlaidas.

Buvo siunčiami ir laiškai, kuriuose sovietinės Lietuvos gyventojai reikalavo grąžinti Brazinskus. Turkijos pasiuntinybė Maskvoje gavo daugybę laiškų iš Lietuvos dvasininkų, mokslininkų, žymių žmonių, Vievio gyventojų, stiuardesių, darbininkų, reemigrantų, studentų ir įmonių direktorių. Žinoma, jie tuomet buvo verčiami rašyti.

Pagaliau į Ameriką

1976 m. birželį Brazinskai pabėgo iš pabėgėlių stovyklos ir slapta atvyko į JAV pasiuntinybę Turkijoje, tačiau pasiuntinys atsisakė duoti vizas įvažiuoti į JAV. Protestuodamas P. Brazinskas ambasadoje mėgino persipjauti net venas, bet sutrukdė apsaugininkas.

O tarp Turkijos ir JAV vyriausybių vyko slaptos derybos. JAV gavo Turkijos valdžios garantijas, kad Brazinskai nebus perduoti SSRS. Jie vėl buvo perduoti Turkijos valdžiai, kuri juos laikė ir saugojo Stambulo ligoninėje. 1976 m. liepos 11 d. vis dėlto buvo gauti dokumentai, leidžiantys Brazinskams išvykti iš Turkijos. Tai buvo Venesueloje gyvenančių lenkų bendruomenės ir Demokratijos gynimo komiteto pastangomis gauta Venesuelos viza. Tris savaites praleidę Romoje, trumpai paviešėję Venesueloje, rugpjūčio 24 d. pagaliau Brazinskai, skrisdami į Kanadą, išlipo ir pasiliko Niujorke. Kaip pasakojo patys Brazinskai, jie pasiklydo Niujorko oro uoste ir nusprendė nuvykti į Lietuvos konsulatą. Paskui – pas lietuvių mokyklos mokytoją 20-metę Bernadetą Miliauskaitę, su kuria iki tol trejus metus susirašinėjo. Rugsėjo 2 d. P. Brazinskas su ja susituokė.

Dėl nelegalaus atvykimo į šalį, JAV imigracijos tarnyba vieną po kito sulaikė abu Brazinskus ir įkalino Bostono kalėjime. Rugsėjo 19 d. už VLIK’o pirmininko J. K. Valiūno pasiūlytą užstatą – 5000 dolerių už kiekvieną – Brazinskai buvo paleisti. J. K. Valiūno namuose sukviestoje spaudos konferencijoje P. Brazinskas pagarsino savo naująją biografiją ir kelionės į Ameriką detales, o A. Brazinskas paskelbė, kad „Lietuva bus išvaduota politinėmis, o ne kultūrinėmis priemonėmis“. Pagaliau Brazinskai vėl paprašė materialinės pagalbos. Lietuvių išeivijos organizacijos labai stengėsi juos paremti. Amerikos lietuvių taryba kreipėsi į JAV prezidentą Dž. Fordą su prašymu suteikti Brazinskams politinių pabėgėlių statusą. Bet Dž. Fordo administracija pažadėjo tik neišsiųsti Brazinskų į Sovietų Sąjungą, su kuria net nebuvo pasirašyta sutartis dėl ekstradicijos.

1981 m. Los Andželo teismas vėl svarstė Brazinskų išsiuntimo iš JAV klausimą. KGB pasitelkė keletą JAV gyvenančių patikimų agentų, kurie vis reanimavo išsiuntimo klausimą. Sovietų saugumas Brazinskų nepaliko ramybėje iki pat SSRS žlugimo.

O jie apsigyveno Kalifornijoje, Santa Monikoje. Nors politinis prieglobstis nebuvo suteiktas, Brazinskams leista pasilikti JAV. Abu vertėsi namų dažymu, abu pakeitė pavardes, tapdami Frenku ir Albertu Vaitais. Dalis lietuvių išeivių organizacijų Brazinskus buvo paskelbusios didvyriais ir kovotojais su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga, tačiau taip manė anaiptol ne visi jų tautiečiai.

Kruvina pradžia, kruvina ir pabaiga

Brazinskai vėl prisiminti 2002 m., kai iš Kalifornijos atėjo žinia, kad konflikto metu 46-erių sūnus Algirdas nužudė savo 77-erių tėvą Praną. Tų metų vasario 5 d. savo bute užmušė beisbolo lazda. Pasak kaimynų, Brazinskas vyresnysis buvo agresyvus, tądien, susikivirčijęs jis sūnui grasino ginklu, šis gindamasis ir užmušė tėvą. Santa Monikos policija į Brazinskų namus atvyko po sūnaus skambučio. Nors jis teigė esąs nekaltas, teismo buvo nuteistas kalėti 20 metų, jam liko sėdėti dar apie šešerius metus.

Tad šių bėglių istorija baigėsi tuo, kuo ir prasidėjo – kraujo praliejimu.

 

1951–1985 m. iš Sovietų Sąjungos pabėgę ar mėginę bėgti lietuviai

Ginkluotas pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją partizanų judėjimas Lietuvoje baigėsi 1953 m. Nedidelės viltys atkurti nepriklausomybę žlugo. Tačiau dalis lietuvių su sovietine priespauda neketino taikstytis – jie bėgo į Vakarus. Čia – pabėgimų kronika. Galbūt ne visi įvykiai paminėti, bet kurie žinomi – beveik visi.

1951 m.

1. Lionginas Kublickas, gimęs 1929 m. Zarasuose. Būdamas mažo žvejybinio tralerio kapitonas, 1951 m. birželį, susitaręs su tralerio meistru J. Grišmanausku ir jūreiviu E. Paulausku, užrakino kajutėje tris komandos narius ir Švedijos teritoriniuose vandenyse valtimi pabėgo į Elando salą. Vėliau, išvykęs į JAV, radijo laidose skelbė antisovietinius pareiškimus. Karo tribunolas už akių jį nuteisė mirties bausme.

2. Juozas Grišmanauskas, gimęs 1927 m., kilęs iš Plungės r. Pabėgo kartu su L. Kublicku. Už akių nuteistas mirties bausme.

3. Edmundas Paulauskas, gimęs 1932 m. Panevėžyje, pabėgo kartu su L. Kublicku. Už akių nuteistas mirties bausme.

1955 m.

4. Pranciškus Adomavičius, gimęs 1931 m. Telšių r., tralerio jūreivis. 1955 m. balandžio 26 d. iš laivo pabėgo į Daniją. Vėliau buvo perduotas amerikiečių žvalgybos organams Vakarų Vokietijoje, kurie jį naudojo antisovietinio pobūdžio radijo laidose. 1956 m. LSSR Aukščiausiojo Teismo buvo nuteistas už akių.

1956 m.

5. Kazimiera Birutė Bilevičiūtė, gimusi 1923 m. Biržuose, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja. 1956 m. rugsėjo 28 d. turistinės kelionės po Europą metu, Stokholme paliko motorlaivį „Pobeda“ ir paprašė Švedijos valdžios politinio prieglobsčio. Pasiliko Švedijoje. Gyveno Kanadoje. Nuteista už akių.

1960 m.

6. Antanas Algirdas Bartusevičius, gimęs 1940 m. Lazdijų r. Tarnaudamas sovietinėje armijoje Vokietijoje, 1960 m. birželio 4 d. pabėgo iš karinio dalinio. Gyveno JAV.

1961 m.

7. Juozas Miklovas, gimęs 1930 m. Kretingos r. 1961 m. kovą dalyvavo turistinėje kelionėje po Europą. Būdamas Paryžiuje, išėjo iš viešbučio ir negrįžo. Paprašė politinio prieglobsčio. Gyveno Čikagoje. 1962 m. lapkričio 22 d. buvo nuteistas už akių.

8. Jonas Pleškys, gimęs 1935 m. Plungės r. karinio jūrų laivyno leitenantas. Būdamas pagalbinio laivo vadu, aptarnavusio povandeninius laivus, 1961 m. balandžio 6 d. išplaukė į jūrą ir naktį iš balandžio 6 d. į 7 d. su laivu pabėgo į Švediją, Gotlando salą, kur paprašė politinio prieglobsčio. Už akių nuteistas mirties bausme. Gyveno ir mirė Kalifornijoje 1993 m. Jis – žinomos lietuvių aktorės Eugenijos Pleškytės brolis. J. Pleškys tapo rašytojo Tomo Klensio bestselerio „Raudonojo Spalio medžioklė“ ir to paties pavadinimo garsaus Holivudo filmo herojaus prototipas.

1962 m.

9. Juozas Algirdas Bružas, gimęs 1942 m. Kretingos r. 1962 m. spalio 29 d., padedamas užsieniečių jūrininkų, švedų laivu pabėgo iš Klaipėdos į Olandiją, kur paprašė politinio prieglobsčio. Išvyko į JAV, vėliau į Kanadą.

1963 m.

10. Jurgis Ferdinandas Vaitkevičius, gimęs 1932 m. Vilkaviškio r., tankerio „Alytus“ jūreivis. Būdamas Galtfako (Kanada) uoste, 1963 m. liepos 18 d. paliko laivą kartu su A. Bibriu ir kreipėsi prašydamas suteikti politinį prieglobstį. Nuteistas už akių 10 m. pataisos darbų.

11. Albinas Bibrys, gimęs 1933 m. Klaipėdoje. Kartu su J. F. Vaitkevičiumi paliko laivą ir kreipėsi į valdžią prašydamas suteikti politinį prieglobstį. Nuteistas už akių 10 m. pataisos darbų.

1966 m.

12. Pranas Ulevičius, gimęs 1923 m. Vilkaviškio r. Būdamas turistinėje kelionėje Suomijoje, 1966 m. spalio 16 d. Turku mieste atsiliko nuo grupės ir pabėgo į Švediją. Gyveno Anglijoje.

1968 m.

13. Juozas Gurskas, gimęs 1934 m. Panevėžio r., motorlaivio „Igarkalis“ jūreivis. 1968 m. spalio 11 d., motorlaiviui stovint Belgijos uoste, negrįžo iš kranto ir paprašė politinio prieglobsčio. Susirašinėjo su tėvais iš Niujorko Lingino Džangausko vardu.

1970 m.

14. Pranas Brazinskas, gimęs 1924 m. Trakų r., gyveno Uzbekijoje. 1970 m. rugsėjo 15 d. su sūnumi Algirdu, gimusiu 1955 m., užgrobė lėktuvą AN–24B, privertė lėktuvo ekipažą nusileisti Turkijoje Trabazono mieste, kur paprašė politinio prieglobsčio.

1972 m.

15. Zigmas Antanas Butkus, gimęs 1937 m. Jurbarko r., SSKP narys, juridinės konsultacijos vadovas. 1972 m. liepos 4 d. su žmona Danute Butkiene, 2-osios tarybinės Kauno ligoninės gydytoja ir trimis vaikais išvyko į Lenkiją, paskui per Švediją į JAV.

16. Antanas Monskapetris, gimęs 1945 m. Kaune, statybos projektavimo instituto techninis darbuotojas. Su ansambliu „Rasa“ išvyko į Jugoslaviją, Italiją ir Turkiją. 1972 m. spalio 5 d. Pirėjo (Graikija) uoste nesugrįžo iš pasivaikščiojimo po miestą į laivą. Paprašė vietos valdžios politinio prieglobsčio, greitai išvyko į JAV, kur šiuo metu ir gyvena.

17. Lionginas Morkūnas, gimęs 1927 m. Kaišiadorių r., SSKP narys, VKB skyriaus viršininkas. 1972 m. spalio 16 d., būdamas turistinėje kelionėje Italijoje, Genujos mieste išėjo iš viešbučio ir paprašė vietos valdžios politinio prieglobsčio. Gyveno JAV.

18. Benjaminas Kliučininkas, gimęs 1938 m. Klaipėdoje, SSKP narys. 1972 m. gruodį stažavosi Lenkijoje, išvyko į Austriją, iš kur atsisakė sugrįžti į tėvynę.

19. Vytautas Gadliauskas, gimęs 1938 m. Ariogaloje, žvejybinio laivo „Višera“ radistas. 1972 m. rugpjūtį, kartu su kitu komandos nariu pabėgo į Graikiją, kur paprašė politinio prieglobsčio.

1973 m.

20. Antanas Janušas Kaniūnas, gimęs 1941 m. Kaune, SSKP narys, aspirantas. 1973 m. liepos 25 d. išvyko į Jugoslaviją ir į SSRS negrįžo. 1974 m. rugpjūčio 14 d. nelegaliai perėjo sieną iš Jugoslavijos į Austriją ir valdžios paprašė leidimo išvykti į JAV. Gyvena Kanadoje.

21. Eugenijus Mežlaiškis, gimęs 1947 m. Klaipėdoje, Klaipėdos uosto jūreivis. 1973 m. vasarį tankeriui „Žalgiris“ stovint Kylio (VFR) uoste, negrįžo į laivą ir paprašė valdžios politinio prieglobsčio.

1974 m.

22. Jonas Stankevičius, gimęs 1946 m. Kaune, Klaipėdos uosto radijo operatorius. 1974 m. rugpjūčio 16 d. laivui „K. Preikšas“ stovint Bulon Siur Mer (Prancūzija) uoste, pabėgo iš laivo ir kreipėsi į vietos valdžią politinio prieglobsčio. Gyvena JAV.

23. Aloizas Jurgutis, gimęs 1939 m. Šilalės r., SSKP narys, Valstybinės konservatorijos dėstytojas. 1974 m. gegužės 16 d., būdamas turistinėje kelionėje Jugoslavijoje, pabėgo į Italiją, ten paprašė politinio prieglobsčio. Išvyko į JAV.

1976 m.

24. Ričardas Daunoras, gimęs 1944 m. Žagarėje, Kauno muzikinio teatro solistas. 1976 m. liepos 19 d., būdamas su Vilniaus universiteto ansambliu Prancūzijoje, pasiliko užsienyje, ten paprašė politinio prieglobsčio.

1980 m.

25. Vladas Šakalys, gimė 1942 m. Būdamas vos 13 m., mokyklos sieną „išmargino“ antisovietiniais atsišaukimais. Nuo tada jis pateko į sovietinio saugumo akiratį. 1961 m. 19-metis V. Šakalys iškėlė Lietuvos vėliavą virš tuo metu susprogdintų Trijų kryžių paminklo. Už įvairių atsišaukimų platinimą, pogrindžio spaudos leidybą V. Šakalys buvo ne kartą teistas. Iš viso nuo 1961-ųjų iki 1978-ųjų kelėjo maždaug 14 metų. Grįžęs iš lagerio, 1978-aisiais vėl įsijungė į pogrindinę veiklą. Vienas iš pagrindinių darbų – Molotovo–Ribentropo pakto paneigimas, 45 pabaltijiečių chartijos pasirašymas, kuris reikalavo Sovietų Sąjungą pripažinti Baltijos valstybių okupaciją.

1980 m. gegužės 28 d. V. Šakalys gavo puikiai pažįstamo KGB majoro kvietimą į eilinę apklausą. Jautė – apsilankymas KGB rūmuose gerai nesibaigs. Jam grėsė naujas suėmimas ir įkalinimas. Palikęs savo artimuosius bei draugus, Vladas iškeliavo šiaurės link, kur jo laukė neeilinė kelionė – iš Karelijos per SSRS ir Suomijos sieną. Tikslas – pasiekti Švediją ir taip ištrūkti iš blogio imperijos. Jam teko įveikti didžiulę pasienio zoną. Jis buvo įsitikinęs, kad jam teks įveikti dešimt kilometrų. Iš tiesų jų buvo dvidešimt.

Vladas keliavo naktimis. Galų gale jis pasiekė sieną, kuri skyrė Švediją nuo Suomijos. 1980 m. liepos 19 d. Maskvoje prasidėjo Olimpinės žaidynės. Būtent tą dieną V. Šakalys atsidūrė Švedijos kalėjime, kuris jam simbolizavo laisvę. Taip baigėsi beveik du mėnesius trukusi sekinanti kelionė. Pėsčias per pelkes, neturėdamas pinigų ir maisto, V.Šakalys nuėjo apie 300 km. Švedijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Sovietų Sąjunga pareikalavo jį grąžinti, tačiau švedai to padaryti nesutiko. Jie rekomendavo V.Šakaliui išvykti, nes šioje šalyje buvo daug KGB agentų. Disidentas išvyko į JAV, kur ir gyveno. 1995 m. vasarą, vieno vizito Lietuvoje metu, V. Šakalys netikėtai mirė. Jis palaidotas Saulės kapinėse Antakalnyje. 2003 m. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

1985 m.

26. Alfonsas Sakauskas gimė 1959 m. Panevėžyje, gyveno Vilniuje, dirbo dziudo instruktoriumi. 1985 m. liepos 30 d., susitaręs su Ventspilio (Latvija) tralinio laivyno bazės žvejų kolūkio laivo kapitono padėjėju Vladimiru Šorochovu, A. Sakauskas laive pasislėpė triume po tralu. Rugpjūčio 4 d., apie 3 val., V. Šorochovas pakeitė kursą ir laivas įplaukė į Švedijos teritorinius vandenis Elando salos rajone. Tuo metu A. Sakauskas viela užrišo duris iš laivo antstato į viršutinį denį, o V. Šorochovas užrakino duris tarp laivo antstato ir laivo valdymo patalpos ir raktus išmetė į jūrą, kartu su V. Šorochovu surišo budintį mechaniko padėjėją ir abu paliko laivą. A. Sakauskui plaukte pavyko pasiekti Elando salą, o V. Šorochovą sulaikė laivo ekipažo nariai. Švedijoje A. Sakauskas gavo politinį prieglobstį ir ten gyvena iki šiol.

Mėginimai pabėgti

1.Simas Kudirka, gimęs 1930 m. Šakių r., plaukiojančiosios bazės „Tarybų Lietuva“ radijo operatorius. 1970 m. lapkričio 23 d., per susitikimą su JAV pakrantės apsaugos laivu „Vigilant“ JAV teritoriniuose vandenyse, iš savojo peršoko į šį laivą. SSRS reikalavimu jis buvo grąžintas atgal ir nuteistas 10 metų kalėti. Kadangi S. Kudirkos motina buvo gimusi JAV, ji gavo šios šalies pilietybę ir S. Kudirkai, lageryje praleidus trejus metus ir devynis mėnesius, 1974 m. buvo leista su šeima išvykti į JAV. 1989 m. reabilituotas, 2000 m. vasarą su savo 94 metų motina nepastebimai ir tyliai grįžo iš JAV į tėvynę.

2.Jonas Simokaitis, gimęs 1936 m., pirmą kartą pabėgti į užsienį ketino 1966 m., kai buvo išvažiavęs į Lenkiją. Kolobžego mieste buvo susitaręs su vieno žvejybinio laivo kapitonu, kad šis nugabens jį prie Bronholmo salos, priklausančios Danijai, ir paleis į jūrą. Tačiau buvo sulaikytas Lenkijos saugumo ir perduotas SSRS. Jį KGB įspėjo, baudžiamoji byla tąkart jam nebuvo iškelta.

Antras mėginimas buvo įvykdytas kartu su žmona Gražina Mickute. 1970 m. lapkričio 13 d. jie užpuolė lėktuvo IL-14, skridusio reisu Vilnius–Palanga, įgulą. Grasindami padegti išpiltus lėktuve degalus, kėsinosi lėktuvą užvaldyti ir nuskraidinti jį į Švediją. Taip pabėgti J. Simokaitis ryžosi po sėkmingo tėvo ir sūnaus Brazinskų pabėgimo. Tačiau po grumtynių su lėktuvo įgula, J. Simokaitis buvo sutramdytas ir perduotas KGB. Jis nuteistas mirties bausme sušaudant, bet vėliau nuosprendis pakeistas 15 metų kalėjimo. G. Mickutė nuteista trejiems metams nelaisvės. 1990 m. abu reabilituoti. Daugiau žinių apie J. Simokaičio ir G. Mickutės likimą nėra.

3. Jonas Valentinas Pakuckas gimė 1937 m. Kaune. Mokydamasis Veiverių vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje, įkūrė antisovietinę jaunimo organizaciją – Lietuvos tautinio darbo sąjungą. Jaunasis rezistentas nuo valstybinių įstaigų pastatų ir gyvenamųjų namų plėšė sovietines vėliavas, kėlė Lietuvos trispalves, gamino ir platino antisovietinius atsišaukimus, įsilaužė į Paežerių biblioteką ir sunaikino sovietines knygas. Turėjo automatą ir pistoletą. 1955 m. spalį suimtas. Kratos metu išimti turėti ginklai. Areštuotas sugebėjo pabėgti iš Kauno m. KGB skyriaus pastato, beveik keturis metus slapstėsi. 1959 m. liepos 30 d. suimtas, nuteistas 4 m. laisvės atėmimo.

Buvo V. Šakalio draugas, šiam 1980 m. liepą pabėgus, ryžosi šį žygį pakartoti. 1981 m. liepos 15 d. SSRS valstybinės sienos pasienio zonoje Karelijoje J. V. Pakuckas buvo sulaikytas ir nuteistas 12 m. laisvės atėmimo.

Kalintas Permės konclageryje iki 1988 m. rugsėjo 30 d.

Rengiant straipsnį naudotasi Arno Lukšo, Agnės Fabijonavičiūtės, Valdo Kvedaro, Ievos Vainienės publicistika.

 

 

 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje