Kaip viskas buvo...

Iš ignaliniečio Bronislovo Kondratavičiaus atsiminimų

Su partizanais aš daugiau susipažinau, kai į mišką išėjo mano tetos augintinis Simonas Purevičius (gim.1930m.). Teta labai išgyveno, bijojo, kad jis netaptų plėšiku. Su juo buvo tokia istorija: po karo jis rado kažkokį raketinį pistoletą ir netyčia iššovė į save. Pramušė kaukolę, sužalojo galvą, bet kažkaip jį išgydė, tačiau po sužeidimo jis liko labai nervingas.

Paskutiniais metais jis susidėjo su tokiu partizanu vienišiumi. Jį vadindavo Levigoru (Levihoru), tai buvo Juozas Sideravičius-Sakalas, laukininkas (laukininkai – partizanai, kurie gyveno mažiau miškingose vietose, tai daugiausia Liūto rinktinės partizanai – L.Abarius) iš Mineiškiemio. Tas jau buvo nerimtas, daugiau banditavo, gėrė, plėšikavo. Kažkaip jis partraukė Simoną. Vienąkart Ginučiuose jie kartu išgėrinėjo ir kažkas papasakojo jiems, kad Paukštienė užverbuota. Ta šeima nebuvo patriotiška. Kalbėdavo, kad Paukštienė pasirašinėjo tremiant ginutiškius, bet niekas nieko tiksliai nežinojo. Vieni juos laikė komunistais, kiti nieko blogo apie juos negalėjo pasakyti. Tada jiedu girti nuėjo ir nušovė motiną Marijoną Paukštienę, sužeidė jaunesniąją jos dukterį* (1950-07-01). Po to Simonas atėjo į namus, apsirengė ir išėjo į mišką. Su tais partizanais ryšį palaikė Algis Žilėnas, kuris irgi gyveno Ginučiuose. Jis man pasakė:

– Broniau, gaila, kad manęs nebuvo, Simonui būtų nereikėję rankų teptis, aš būčiau neprašovęs...

Jiedu su Levigoru slapstėsi už Ažėnų. Dirbdamas miške susitikau Drugelį-Račinską su Žalgiriu-Cicėnu ir paprašiau, kad Simoną priimtų į Drugio būrį, nes jie jau padarė vieną nusikaltimą, be partizanų leidimo žmogų sušaudė. Jiedu su Levigoru vaikščios, tai dar kažin ką iškrės, žmonės jį prakeiks amžiams. Drugys man pasakė:

– Žinai, Broniau, mes beveik neturim teisės jo priimti. Mes organizuoti, o jis be niekur nieko šaudė, jis pažeidė partizanų statutą, savavališkai be Karo lauko teismo nuosprendžio sunaikino žmogų...

Nenorėjo Račinskas jo priimti, bet nenorėdamas manęs užgauti, sutiko. Paskutiniais metais jau mažai bebuvo juos palaikančių žmonių. Vyrai juos surado ir priėmė į būrį. Simonas davė priesaiką, gavo Švyturio slapyvardį, nuo tada ir aš aktyviau įsijungiau į jų veiklą. 1950 m. rudenį partizanai Gimžausko raiste išsikasė bunkerį ir jame gyveno: Liepa-Pranas Ramanauskas (Pagrandų k., Degučių vlsč., žuvo 1950-10-28 Ripaičių k., Saldutiškio vlsč., T.Mačiulienės sodyboje. Ten jį atvedė ir išdavė Juozas Bulka – red.), Pavasaris-Balys Vaičėnas, Drugys-Pranas Račinskas, Švyturys-Simonas Purevičius, Šernas-Vytautas Dručkus, Čigonėlis-Alfredas Garnelis, Papartis-Vladas Juozapavičius, retkarčiais ateidavo Vaclovas Mikalaičiukas-Sakalas, nors jis turėjo atskirai savo bunkerį. Jis buvo padarytas gyventi 12 žmonių.

Račinskas buvo siuvėjas ir labai gerai siūdavo kariškas uniformas, kepures. Kai atėjo iš Rokiškio miškų Pavasaris, Šernas, jie buvo su tokiais netvarkingais drabužiais, tai Račinskas jiems sutvarkė drabužius, pasiuvo uniformas. Mokytojas Algirdas Andrijauskas (Kaune gyvena) Salake paruošė medžiagą, o mano žmona Angelė atnešė ją ir perdavė Račinskui. Šis iš tos medžiagos pasiuvo uniformas, o žmona Angelė ant kepurių išsiuvinėjo kokardas.

Prie bunkerio buvo įkasta statinė. Zabalynėj (Izabelinėje) partizanai kolūkio pirmininką prispaudė, kad duotų jautį. Atsivedė, papjovė, sumalė mėsą, dar briedį nušovė raiste, ir tą sumalė, susūdė, sudėjo į statinę – buvo maisto žiemai. Miltų duonai atsiveždavo iš Ginučių malūno, dar kopūstų statinę užraugė. Duoną kepdavo Bronė Kavaliauskienė iš Aukštaglynio kaimo, pas Kavaliauską stovėdavo partizanų arklys. Iš jo namų matydavosi, kada partizanai virdavo vakarienę, kildavo dūmelis raiste. Jeigu kada ši bunkerio partizanai išeidavo, Vincas Kavaliauskas prisikraudavo į roges šakų ir užbraukdavo jų pėdsakus. Nuo mano namų jų bunkeris buvo už 1,5 km, Gimžausko raiste, netoli Utenykščio ežero. Šitas miškas buvo Gimžausko (Gimžauskas buvo išvežtas), nes valdiškuose miškuose jau buvo sunku slapstytis, kadangi dauguma eigulių buvo užverbuoti. Nueidavau pas juos, atsinešdavau jų drabužius, mama išskalbdavo, iškūrendavom pirtį. Bunkeryje spausdino partizanišką laikraštėlį „Sutemų keleivis“, turėjo spausdinimo mašinėlę, rotatorių, raides surinkdavo Juozapavičius, spausdindavo abu su Vaičėnu. Abu būdavo išsitepę dažais, bunkeryje maža vietos, žvakelė dega, nuo suodžių jų veidai aprūkę. Bunkeryje buvo šlapia, iškart vanduo, lentos suklotos, po laiptais duobutė iškasta vandeniui subėgti. Naktį išneša vandenį, o dieną vanduo vėl susikaupia iš raisto. Dieną nueik, tai grindys tiesiog supasi ant vandens. Žinodavau, kada jie vakarienę verda, kada ginklus valo. Jie ėmė mane spaust, kad priimčiau priesaiką, kad jie galėtų manimi pasitikėti. Priėmiau priesaiką, davė Aukštuolio slapyvardį, buvo išdavę ir asmens dokumentą.

Būriui vadovavo Pranas Račinskas-Drugys. Partizanai buvo mandagūs vyrai. Prisiminus net ašarą traukia. Vaičėnas labai mandagus, išsilavinęs, o Drugys ir Žalgiris – paprasti berneliai. Pradžioje jie su Erškėčiu-Kaladinsku buvo viename būry, paskui, kai Kaladinskas žuvo, tie, kurie gabesni, pasidarė būrių vadais.

Su Simonu mes draugavom, buvom artimi kaip broliai, jis daug ką man papasakodavo. Vieną kartą labai rimtai nusiteikęs pasakė: „Broniau, kaip bus taip, bet niekada nešauk į žmogų“. Matyt, jam ramybės nedavė Paukštienės nužudymas. Aš jį pradėjau kalbinti, kad registruotųsi, bet jis kategoriškai atsisakė, pasakė, kad geriau jau akmenį ant kaklo prisiriš ir į ežerą. Jis visuomet būdavo pirmas. Žiemą partizanai eidavo maisto atsinešti. Bunkeryje būti saugiau, o išėjimas iš jo pavojingas. Partizanų arklys ir vežimas stovėjo Baltelės kaime pas tokį senuką Danilevičių. Jie pasikinkydavo arklį ir per pusnis, per sniegus važiuodavo į Ginučius atsivežti miltų duonai. Kiek tik pastebėdavau, vis Simonas su jais. Eidavo grupėmis po 3–4, vis kiti, tik Simonas su visais. Kartą paklausiau, kodėl jis kaskart eina, atsakė: „Draugus pakeičiu“. Jis savo noru eidavo, kad tas baisumas greičiau baigtųsi, pats po kulkom lindo.

Partizanai bunkeryje turėjo radijo imtuvą „Philips“, kuris sugedo. Grašio giminaitis (Šinkūnas?) Tauragnuose remontuodavo radijo aparatus, bet, pasirodo, jis buvo čekistų užverbuotas. Kai atnešė remontuoti radijo imtuvą, čekistai įmontavo į jį zumerį. Kai tik, būdavo, įjungia radiją, zumeris duoda signalus, pagal kuriuos čekistai galėdavo lengvai nustatyti radijo priimtuvo kryptį. Kartą į Šuminų kaimą atvyko leitenantas Dulovas su 12 rusų garnizono kareivių, iškėlė antenas, niekas nesuprato, ką jie ten daro. Jie Šuminuose pernakvojo ir nustatė, kurioje vietoje yra radijo imtuvas. Partizanai sėdi Baltelėje ir klausosi užsienio balsų, „Sutemų keleiviui“ medžiagą ruošia. Miške buvo žydo namas, jame toks Žemaitis gyveno. Rusai atėjo pas Žemaitį (nuo bunkerio buvo apie 500 m), apsinakvojo. Atėjo 21 valanda, partizanai vėl klausosi radijo, dabar jau tiksliai nustatė, kur yra bunkeris.

Man vėliau partizanas Papartis-Vladas Juozapavičius pasakojo: „Stoviu sargyboje, šalia bunkerio buvo linija iškirstaPastebėjau, kaip slidėmis atšliaužia grandinė kareivių baltais apsiaustais. Pasirodo, jų pernakvota Baltelėje pas Žemaitį ir linija tiesiai pas mus. Supratau, kad mus supa. Aš bunkerin: „Vyrai! Ruskiai!“. Visi griebėsi už ginklų, bunkeris aplink buvo apkastas apkasu. Užsiėmėm pozicijas ir ėmėm atsišaudyti. Tik Drugys liko viduje, naikino archyvą, degino popierius. Drugys paskutinis išlindo iki pusės su automatu. Pamatęs, kad atbėga kareivių šuo, jį nušovė, bet tuo metu rusų paleista kulka pataikė tiesiai Drugiui į galvą. Kadangi Drugys pirštą laikė ant automato nuleistuko, jis nesąmoningai jį nuspaudė, šūviai kirto Simonui į kojas ir sutrupino kojų kaulus. Kadangi vadas Simonui sužeidė kojas, jis nebegalėjo atsitraukti, draugai jį paliko sužeistą. Tada jis išsitraukė granatą ir susisprogdino**.

Jie abu su vadu žuvo, visi kiti pabėgo. Simono ir Račinsko palaikus stribai nusivežė į Tauragnus. Vežė mano žmonos Angelės dėdė Jonas Momeniškis. Prieš partizanams išeinant į Strazdus, mes susitikom, Papartis pasakė: „Nepyk, Broniau, ir negalvok, kad mes kiauliškai pasielgėm, palikdami sužeistą Simoną prie bunkerio. Mes dar kulkosvaidį išsinešėm. Simonas prašė, kad mes jį pribaigtume, bet iš mūsų neatsirado nė vieno, kad būtų drįsęs tai padaryti, jo pasiimti mes nebeturėjome jėgų.“

Kai Kavaliauskai išgirdo šaudymą prie Baltelės bunkerio, suprato, kad atbėgs rusai ieškoti arklių ir varys vežti nušautųjų. Vincas pasikinkė arklį ir išvažiavo iš namų. Vakare buvau pas juos atėjęs, rytojaus dieną jų buvo sutarta eiti į susitikimą su rinktinės vadais į Strazdus tartis dėl tolimesnės veiklos, sakė gavę iškvietimą. Ten jų laukė iki dantų ginkluoti ir partizanais perrengti čekistų galvažudžiai. Levigoras žuvo Strazduose su kitais partizanais 1951 m. balandžio 11-osios naktį pas Čibirus. Liko tik vienas V. Mikalaičiukas-Sakalas. Jis turėjo bunkerį ir laikėsi pas savo merginą Stundžaitę. Kai vienam atsibosdavo, jis ateidavo ir pas mūsų vyrus. Jis irgi buvo pakviestas į susitikimą Strazduose, bet nėjo. Jis mūsiškiams pasakė: „Nepristokit, čia provokacija“, ir liko gyvas.

Vaclovas Mikolaičiukas-Sakalas, dalyvavęs tame mūšyje, pasakojo, kas buvo vėliau:

„Dūmų pridengti, mes iššokome iš apkasų. Nutarėme eiti prie ežero, nes jau mums nebuvo kur trauktis. Manėme, kad rusai nepatikės, jog mes trauksimės per ežerą. Sniego bu­vo labai daug, reikėjo bristi iki kelių. Ru­sai mūsų nepastebėjo. Šunys nutilo ska­liję. Utenykščio ežeru pasiekėme kelią Vyžiai–Ažvinčiai. Mūsų laimei, važiavo pora ūkininkų iš Ginučių malūno. Pap­rašėme, kad pavėžėtų.O mūsų buvo aštuonetas. Pava­žiavom kokius penkis kilometrus iš girios į laukus. Jau buvo beveik vakaras. Apsistojome netoli Sala­ko pas pažįstamus žmones. Pra­leidome ten naktį, o dieną – lau­kuose. Susitarėme, kad geriausia būtų išsiskirstyti.

Mano draugai liko toje pačio­je vietoje, o aš vienas grįžau į sa­vo apylinkes, Tauragnų valsčių. Mane palydėjo Balys Vaičėnas-Pavasaris, Jonas Čičelis-Tėvas ir Juozapavičius-Papar­tis. Keliavome apie penkiolika kilometrų. Žinojau, kad niekas ma­nęs nelaukia. Atėjom prie apdegusio bunkerio pažiūrėti, kaip jis atrodo. Bunkeris liko nesudegęs, nes buvo suręstas iš žalių rąstų. O žuvusiųjų rinktinės vado Dru­gio Žaibo ir Simono lavonai jau buvo paimti, tik kraujo žymės be­likusios. Mūsų slėptuvės priešas neaptiko. Radome ir archyvą, ir rašomąją mašinėlę. Dar mano draugai pasipildė šovinių, nes per susišaudymą nemažai buvo su­naudoję.

Prie bunkerio susitarė­me susitikti pavasarį, sutartą die­ną. Atsisveikinome. Deja, susitik­ti mums jau nebuvo lemta“.

*Kitais šaltiniais, S. Purevičius ir Levihoras turėjo nušauti Paukštienės dukterį komjaunuolę, bet nepataikė, tik sužeidė, o kulka kliuvo už jos stovėjusiai motinai, kurios neplanuota likviduoti.

** Pasak Mikolaičiuko-Sakalo, sužeistas S. Purevičius nesusisprogdino, o nusišovė.

 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje