Mūsų kraštas istorijos verpetuose

Tautinis sąjūdis „Į Lietuvą“

Kitais metais Lietuva minės šimtąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Esame maža tauta, turinti savo teritoriją KRYŽKELĖJE tarp Rytų ir Vakarų, per kurią šimtmečiais ėjo didžiųjų tautų karinis ,,tranzitas‘‘. Du šimtmečius trukusioje kovoje lietuviai atsilaikė prieš kryžiuočių ir kalavijuočių agresiją, neprarado savo identiteto ir bendroje lietuvių – lenkų valstybėje. Ilgiausiai gerbdami savo protėvių tikėjimą, paskutiniai Europoje priėmė krikščionybę.

Nors ir pralaimėti sukilimai prieš carizmą ir rezistencinės kovos prieš sovietus, bet siekis būti laisviems ir turėti savo valstybę liko gyvas. Lietuva išliko. Ir ne tik kaip tauta, bet ir kaip valstybė. Minimo šimtmečio eigoje buvo daug reikšmingų Lietuvos istorijoje įvykių, kurie tiesioginiu ar netiesioginiu būdu prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Suprantama, daugumos istorinių įvykių ištakos mezgėsi senojoje Lietuvos sostinėje Vilniuje ir laikinojoje – Kaune. Tačiau ir kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose vyko daug svarbių įvykių, turėjusių įtakos Lietuvos valstybingumo atkūrimui ir teritorijos išsaugojimui. Iš tokių paminėtinos pokario rezistencinės kovos, Lietuvos Sąjūdžio veikla, 1991 m. sausio įvykiai ir Baltijos kelio juostos reikšmė, sujungusios Pabaltijo regionų patriotus.

Atskirai paminėtinas, politiškai ypač reikšmingas istorinis aktas Pajūrio regione, patriotų įvykdytas 1923 m., prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Respublikos. Tačiau plačiajai Lietuvos visuomenei mažai žinomas tam Pajūrio aktui beveik analogas, ,,tyliosios rezistencijos“ būdu 1939–1940 m. įvykdytas Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje, kurio įtakoje prie Lietuvos teritorijos buvo prijungta nemaži plotai lietuvių etninių žemių. Apie tai rašinyje – ,,Tautinis sąjūdis ,,Į Lietuvą‘‘.

Krašto savitumai

Socialinių verpetų įtakoje, tapęs karinio tranzito kryžkele, Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys,  prarado savo istorinę svarbą, trupėjo jo teritorija, o likusioji, atsidūrusi Lietuvos valstybės paribyje, ilgiausiai buvo okupuota. Dėl politinių priežasčių tarpukariu nebuvo galimybių surašyti viso žemės vardyno (1). Todėl dauguma šio krašto toponimikos paprasčiausiai dingo. Šiame krašte buvo skausmingesni XIX a. valstiečių bruzdėjimai, o Pirmojo pasaulinio karo metu nusistovėjęs frontas paliko giliausius randus. Visa tai atsiliepė gyventojų demografinei sudėčiai, įtakojo jų mentalitetą. 

Lietuvos istoriografijoje minima, kad ir archeologiniu požiūriu tai mažiausiai pažintas kraštas. Jame anksčiausiai, jau 1939 m., okupantai pradėjo trėmimus į Sibirą, agitacijas už kolchozinę žemės reformą, mokyklų rusifikaciją ir ateistinę propagandą. Naujųjų okupantų siekiai gimdė pakraščio visuomenėje jiems priešpriešą, kuri reiškėsi ,,tyliąja rezistencija“. Vėliau, jau 1940 m., ji konkretizavosi į tautinį visuomeninį judėjimą – ,,Į Lietuvą“. Apie jį plačioji Lietuvos visuomenė iki šiol mažai arba ir visai nieko nežino. Užmiršti organizatoriai. Tam pasitarnavo ne tik pokario ,,internacionalizmas“, bet ir vėlesnis laikotarpis.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, nebuvo tinkamai įsigilinta į šio krašto savitumus. Skirstant Lietuvos teritoriją į apskritis, kraštas buvo ,,sukarpytas“: Ignalinos rajonas priskirtas Utenos apskričiai, o Švenčionių – Vilniaus. Apie tai savo pastabas esu išsakęs 2015 m. (etnografinių regionų metais) vietinėje ir respublikinėje žiniasklaidoje. Atsitiktinai, ar tų pastabų įtakoje, 2016 m. šie gretimi rajonai buvo sujungti, sudarant naują Nalšios rinkiminę apygardą. Jai parinktas istorinis Nalšios pavadinimas, nes taip šis kraštas buvo vadinamas XIII a.

Bolševikų okupacija

1939 m. rugpjūčio antroje pusėje Europos galingųjų valstybių vadai braižė naują Europos žemėlapį. Skirstėsi įtakos sferas. Tas slaptasis sandėris išaiškėjo vėliau ir dabar vadinamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytu ,,Molotovo – Ribentropo paktu“.                   

Vokietija sutriuškino Lenkijos karines pajėgas, o SSRS raudonoji armija rugsėjo 17 d. įžengė į Vilnių. Vilnius ir dalis krašto teritorijos grąžinta Lietuvai, o didžiulės Šiaurės Rytų Lietuvos teritorijos prijungtos prie Sovietų Sąjungos. Nežiūrint to, kad Vidžių, Apso, Kačergiškės, Mielagėnų, Tverečiaus, Adutiškio, Kamajų, Švenčionių, Strūnaičio, Lentupio, Naručio, Mikoliškio, Svierių, Sarių, Zalavo ir kitos gretimos apylinkės yra vienos iš seniausių lietuvių etninių žemių, senovėje sudariusių Lietuvos valstybės branduolį ir įvairiomis sutartimis Lietuvai pripažintos nuo XIII a. Vienas iš tokių dokumentų – 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartis su Rusija, kurios valstybinius įsipareigojimus perėmė Sovietų Sąjunga.

,,...1939 m. spalio 27 d. L. Natkevičius (Lietuvos Respublikos) ir V. Molotovas (Sovietų Sąjungos) įgaliotiniai pasirašė protokolą dėl Lietuvos rytinės sienos pagal Lietuvai jėga primestą 1939 m. spalio 10 d. ,,savitarpio pagalbos paktą“ ir pagal Europos žemėlapyje Stalino ranka nubrėžtą lemtingą brūkšnį per lietuvių etnines žemes, Sovietų Sąjungai paliekant nuo Vidžių, Adutiškio iki Zalavo visas išvardintų apylinkių teritorijas. Į Lietuvos delegacijos prieštaravimus dėl grynai lietuviškų plotų atplėšimo buvo atsakyta, jog ,,ŠVENČIONIŲ kraštas reikalingas karinei Raudonosios armijos vadovybei...“ (2).

Pagal minėtą protokolą, Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys, t. y. dabartinių Švenčionių ir Ignalinos rajonų rytinės teritorijos buvo bolševikų okupuotos ir priskirtos Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiai Baltarusijai. Į šio pakraščio gyvenvietes plūstelėjo bolševikų kariai ir agitatoriai, girdami būsimą gyvenimą Sovietų Sąjungos pavyzdžiu sukurtuose ,,kolchozuose“.

Sąjūdis „Į Lietuvą“

Šio pakraščio lietuviškose gyvenvietėse, 1939–1940 m. jau priklausančiose Baltarusijai, formavosi visuomeninis „tyliosios rezistencijos“ judėjimas – ,,Išvažiavimas į Lietuvą“. Dabar tą akciją tikslingiau būtų vadinti ,,Sąjūdžiu į Lietuvą“ arba ,,Pirmuoju sąjūdžiu“. Šimtmečiais svetimtaučių engiami, politiškai neišprusę, mažamoksliai, neturėdami politinių protestų patirties, šio pakraščio žmonės savaip protestavo. Jie aukojosi dėl gimtosios lietuvių kalbos, tikybos ir protėvių tradicijų išsaugojimo, rengėsi viską palikti – sodybas, žemę ir išvažiuoti į Lietuvą. Beveik visų pakraščio –lietuviakalbių kaimų žmonės „sėdėjo“ ant vežimų.

Visą 1939–1940 m. žiemą šio krašto kaimuose vyko visuotinis pasiruošimas kelionei. Moterys verpė, audė drobes ir siuvo didelius maišus kelionei. Malė grūdus, kepė ir džiovino duoną. Džiūvėsius pakavo į maišus. Ruošė žygiui avalynę, siuvo drabužius. Vyrai kelionei gamino specialius, ilgesnius ir platesnius vežimus. Dėjo jiems naujas „drungas“. Taisė pakinktus. Pagerintai šėrė arklius. Kaimuose atsirado entuziastų, kurie rūpinosi išvažiavimo reikalais. Švenčionių ir Adutiškio (1939 m. naujai įsteigtas) rajonuose lietuviškos žiniasklaidos nebuvo. Turguose ir miestelių bažnyčių šventoriuose, po pamaldų, iš lūpų į lūpas buvo dalinamasi informacija. Tikslinamos išvažiavimo sąlygos:

„Pinigų nekeis nė vieno rublio, drabužių, grūdų ir kitokio turto leis pasiimti tiek, kiek vienkinkiu vežimu patrauks arklys“.

Bolševikinės valdžios pareigūnai stebėjo krašte vykstantį tylųjį, masinį ,,pabėgimo“ nuo bolševikų protestą ir ,,geranoriškai“ nustatinėjo išvykimo į Lietuvą datas. Jos buvo vis kilnojamos, atidėliojant vis tolyn: kai nutirps sniegas, po gegužės švenčių, gegužės 15 d., birželio 1 d. Paskutinė data – 1940 m. birželio 15 d...

O Lietuva buvo visai arti. Čia pat. Švenčionėliai, Ignalina – jau Lietuva. 1940 m. sausio – balandžio mėn. sąjūdžio „Į Lietuvą“ aktyvistai rinko gyventojų parašus, rašė peticijas, kad ŠR Lietuvos pakraštys, lietuvių etninės žemės, nuo seno lietuvių gyvenamos teritorijos su jose esančiomis gyvenvietėmis, būtų prijungtos prie Lietuvos. Beveik visi šio pakraščio gyventojai ,,sėdėjo“ ant išvykimui paruoštų vežimų. Raštus vežė į Švenčionių ir Adutiškio rajonų centrus, Ašmeną, Molodečną. Antrus egzempliorius siuntė į Lietuvos naujai sudarytos apskrities centrą – Švenčionėlius, sostinę Vilnių.

Apie tą laikotarpį 1956–1968 m. užrašiau įdomesnių pasakotojų prisiminimus. Pateikiu keletą jų, atspindinčių šios geografinės teritorijos įvairiose apylinkėse gyvenusių (ir gyvenančių) žmonių nuomones.

Bronius MASLIANIKAS

(1913–1983)

Bronius Maslianikas gimė, augo ir gyveno Akvieriškės (Švenčionių r.) kaime. 1944 m. užėjus „antriems“ bolševikams, bulviakasio metu buvo „pagautas“, apvilktas tarybinio kario uniforma ir pasiųstas į karo „mėsmalę“... Šturmavo Berlyną. Išliko gyvas, grįžo namo. Jis turėjo gerą atmintį. Žinojo daugelio apylinkės kaimų pavadinimų kilmės ištakas bei kaimynų pavardžių atsiradimo istorijas. 1968 m. užrašiau ilgus jo pasakojimus, pateikiu fragmentus: 

,,.. Kai užėjo pirmi bolševikai, tai pirmiausia jie puolė ,,tvarkyti kūlokų“. Tep tadu vadzino dvarų ponus. Ramoniškės (dabar priklauso Gudijai – A. K.) dvaro ponus Daugėlas išvežė Sibiran. Jų turtą dalino biedniokams...

...O Cirkliškės dvaro (Švincionių r.) apyvokos daiktus, inventorių, pastatus ir kitą turtą nacionalizavo. Bolševikai pastatė savus žmones, rusus. Paskui įkūrė MTS (,,emteesą“ – mašinų traktorių stotį). Ruošė pagrindą kolchozams. Iš Gudijos atvarė traktorius. Atvyko ir specialistai. Jie įsikūrė Cirkliškio ponų dvaro tuščiose patalpose. Norėjo sukurti kolchozą, ale jan mūsų žmonės patys nestojo. O Ignalinos krašte vienas rusų apgyvendintas kaimas (minima Izabelina – A. K.) sukūrė kolchozą. Tai jiems iš Cirkliškio ,,emteeso“ nuvarė traktorius ir davė kitokio dvaro inventoriaus. Rusų kareiviai pasakojo visokias istorijas apie gerą gyvenimą kolchozuose. Mūsų žmonės klausydami juokėsi ir traukė pečiais nežinodami, tikros ar pramanytos tos istorijos. Pateikiu vieną iš tų pajuokavimų: 

...Kolchozas – bendra šeima. Kas ten žino, kuris vyras, kuri žmona. Kam to reikia? Tai buržujų perežitkos (atgyvenos). Visas kolchozas turi didelį matrasą. Kolchoze tvarka. Vakare predsedatelius (pirmininkas) suguldo nuogus vyrus ir moteris ant to matraso. Traktorius užtraukia tokio pat dydžio kaldrą. Ryte nutraukia. Atsikėlę visi sako Stalinui ,,Ura“. Gimusius vaikus sunumeruoja ir išveža į darželį. Visi dirba dainuodami. Po darbo pliaskos (šokiai). Rojus, ne gyvenimas. O kiek daug žmonių Rasiejoj. Va, Suomiją (turimas mintyje 1939 m. vykęs su Suomija karas – A. K.) be šautuvų, kepurėmis bolševikai užmėtė...

Visų apylinkės kaimų žmonės ruošėsi važiuoti (1940 m. – A.K.) Lietuvon. Ruošėsi ir mano šeimyna. Mama kepė duoną, raikė bakanus ir džiovino sukorius. Aš ir kiti kaimo vyrai ruošėme vežimus, naujinom pavalkus. Pagerintai šėrėm arklius. Visas mūsų lietuviškas kraštas ,,sėdėjo“ ant vežimų... Ė po birželio 15 politrukas pasakė: ,,važiuoti nereikės, Lietuva pati ateis ...“.

Prano GRIGONIO pasakojimas

Pranas Grigonis (1893–1959) gimė ir gyveno Dvilonių k. (Strūnaičio sen.). Pasakojimas užrašytas 1955 m.

,,...1939 m. rudenį užėjo pirmieji bolševikai. Jau baigėm kascie bulbas. Vasarojus buvo kluonuos. Bobos pievose klojo linus. Išvydę važiuojančias dvi mašinas prisėdusių saldokų, metė darbą ir pasileido ulyčion. Navatnas buvo bolševikų saldokų apsvilkimas. Kepurės viršuje styrojo ragas, ė kojos buvo apsuktos autais. Jų politrukas ulyčioj rengė susrinkimus i agitujo susiedus darycie kolchozą. Va, to mes labai bijojom. Žiema 1940 m. pastaikė labai šalta. Dzvilonių ulyčioj iššalo visi sodai. Žmonės kalbėjo, kad iš Sibiro bolševikai atnešė šaltį. Mūsų, Dzvilonių ulyčių i Švincionis priskyrė prie Gudijos. Švinčionėliai jau buvo palikti Lietuvai. Juose įsikūrė Lietuvos apskritis. Rubežius ėjo per Pliauškių ulyčiu. Tai mūsų, Dzvilonių ulyčios visi kap vienas, žmonės ruošėmės važiuoti Lietuvon, kur žmonėms buvo nedraudžiama kalbėti lietuviškai. Bijojom, kad vėl bus kaip prie lenkų: uždraus lietuvių kalbą, nebus lietuviškų mokyklų... Bolševikai ir bažnyčias uždarinėjo.     

Pavasaris ėjo visan smaguman. Balosan suskrido pimpės, laukuos užčireno  vieversliai, ė mūsiškiai gaspadoriai laukuosan nėjo. Nieko nesėjo. Arklius šėrė avižom, kad būtų drūtesni ir visi ruošėsi ilgon kelionėn. Riktujo pasiimcie daiktus. Saradom Švincionių turguj, ė nedėliom – Strūnaicio bažnyčios švintoriuj po Mišių iš lūpų į lūpas buvo perdavinėjamos naujienos apie išvažiavimą Lietuvon. Ėjo utarkos, kų lais pasiimcie ciek daiktų, kiek cilps vienan vežiman. Buvom pasruošy visakų palikcie, kad cik laistų išvykcie Lietuvon. Ė išvykimo dziena vis būdavo tolinama: po bolševikinių mojaus švincių, po 15-os dzienos, paskui vėl – nuo birželio pirmos... Ilgai mums akis apdūminėjo Stalino politrukai. Kol birželio 15 d. bolševikų tankai pakėlė vartus ir nuvažiavo Lietuvon. Tep i baigėsi utarkos apie išvažiavimą.

Tadu prasdėjo kici rūpesciai. Vasaros pradžia, ė mūsų laukai nesėti. Vasarojui sėti – laikas praėjęs, vėlu. Sodzinom bulbas i do sėjom grikius. Rudeniop – visi laukai buvo balci nuo grikių žiedų.  Ė mes paskui kepėm grikinius blynus...

Įdomi buvo prie bolševikų pirmoji Petrinė Strūnaicyje. Akvieriškės ulyčios jaunimas sukūrė dainą apie bolševikus, kai jie atėję žmonėms rojų žadėjo, ė pabuvę – peklą padarė. Daina vadzinosi ,,Kai bolševikai pas mus užėjo“. 1940 m. per Petrinį, po pamaldų Strūnaicio bažnyčioje, visi žmonės išėjo į bažnyčios švintorių, ale nesiskirstė. Žinojo, kad kažkas bus, tai cekavijos. Sustojo švintoriuj ratu aplink visų bažnyčių. Aktyvistė Anelė Karmonienė iš Viducinės (vėliau tapo Švenčionių krašto žymia dainininke – A. K.) davė signalą. Jai talkino Paulina Čičelienė iš Strūnaicio i mūsų, Dzvilonių Jadzia Grigonytė. Joms pradėjus, visi užtraukė tą dainą. Labai gražu buvo. Švintorius buvo pavirtis bicių aviliu. Dainos žodžiai įdomūs. Akvieriškieciams padėjo ją sukurti mano plemianikas Kastantas Vilkuotis iš Šišniškių ulyčios. Kastantas labai greitai sudėdavo eilėraštį. Jaunimo vakarėliuose sukurdavo ,,darželių“ (jaunimo ratelių žaidimas – A. K.) tekstus. Buvo kaimo poetas. Nu, gal apie bolševikus dainos vadeles riktujo Strūnaicio bažnyčios klebonas Vincentas Miškinis (Miškinių šeimos atžala iš Juknėnų k., Utenos r. – A. K.). Kunigas išmanė to laiko politiką. Nujautė bolševikų siekius, žinojo, ką bolševikai padarė Rasiejoje. Tai Kastantą ir užvedė ant dainos sukūrimo kelio.

Klebonas iš žmonių rinko visokius pasakojimus apie senybos laikus. Kastantas ir kunigui talkindavo renkant senienas. Ale kunigas greitai ir mirė. Nespėjo jo išvežti Sibiran. Ė ponus tai vežė. Kai vežė Brazinskus iš Skritutiškės dvarelio, tai sukvietė aplinkinių kaimų valstiečius. Siūlė Skritutiškės dvare sukurti kolchozą. Ale žmonės nesuciko. Tai bolševikai, norėdami būti geri, ponų turtą dalijo biedniokam: rūbus, karves, grūdus, inventorių...“

Poetas Petras PANAVAS                                        

Apie tautinį sąjūdį ,,Į Lietuvą“ mintimis dalijosi ir Ignalinos krašto kilmės poetas Petras Panavas, dabar gyvenantis Utenoje. Jis pasakojo, kad 1939–1940 m. jo gimtajame Vingirių kaime gyveno trylika ūkininkų. Iš jų tik vienas nesiryžo išvykti iš Vingirių. O visi kiti, dvylika ūkininkų, buvo pasiryžę viską palikti ir bėgti nuo bolševikų, išvykti į Lietuvą. Jis teigė, kad jo gimtajame krašte 1939–1940 m. laikotarpis buvo ypatingai sudėtingas, nes lenkų okupantus keitė kiti okupantai. Lenkų kalbą mokyklose pakeitė gudų kalba, o žmonės norėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir lietuviškumo dvasią.

Česlovas LELEIKA (1929–2016)  

Gimė ir augo Cirkliškio sen. Navasiolkų (dabar Naujasodis) kaime. Baigęs mokslus, visą laiką dirbo pedagogu Ignalinos vidurinėje mokykloje.

Ištrauka iš 2010 m. rašytų mokytojo prisiminimų: 

,,...Išbėgus lenkams, 1939 m. rugsėjį Švenčionis ir mūsų krašto kaimus okupavo bolševikai. Visą užimtą teritoriją prijungė prie Gudijos. Mokyklose įvedė gudų kalbą. Visų klasių mokinius atkėlė viena klase žemiau... Mūsų kaimo ir Modžiūnų, Mežionių ir kitų kaimų žmonės 1940 m. ruošėsi išvykti Lietuvon. Kaimo vyrai rengė vežimus ir laukė kada nutirps sniegas. Moterys triūsė su drabužiais. Mama buvo siuvėja, tai per dienas vis siuvo kaimynams apdarus. Visas mūsų kaimas pavasarį jau buvo pasiruošęs išvykti išsvajoton Lietuvon...“ 

Ir kitų vietovių dvaruose, bolševikų okupuotose 1939 m., vyko išbuožinimo procesas. Savininkus trėmė į Sibirą. Apie tai savo pasakojimuose, užrašytuose 2011 m., mini profesorius, matematikos mokslų daktaras Pranas SURVILA (g. 1933 m.), kilęs iš Kundrotiškės kaimo, tada priklausiusio Švenčionių r. Stoniūnų seniūnijai.

Profesorius  Pranas Survila.

Pateikiu ištrauką iš profesoriaus 2011 m. užrašytų prisiminimų:

,,...Slinko ilgas ir liūdnas 1939 m. ruduo. Išbėgo lenkai. Užėjo rusai. Į Sibirą išvežė Stoniūnų ,,starostą“ (seniūną). ,,Raskulačijo‘‘ (išbuožino) dvarelius, savininkus – į Sibirą. Jų ūkių bazėje bandė kurti sovkozus, tačiau neatsirado Stoniūnų apylinkėje žmonių, kurie būtų ėję į tuos sovkozus. Žmonės bijojo kolchozų... Mokyklose lenkų kalbą pakeitė belaruska kalba.

Keturiasdešimtųjų pavasarį beveik visi mūsų apylinkės žmonės ir mes iš Kundrotiškės k. rengėmės išvykti į Lietuvą. Iki Lietuvos Ceikinių kryptim tiesia linija buvo tik 4 km. Kažkokie buvo išvykimų organizatoriai. Aš tada dar buvau vaikas, tai jų pavardžių neprisimenu. Iš Kundrotiškės k. vežimus išvažiavimui rengėsi visi, tik mano mamos giminaičiai Kliukai nesirengė išvykti. Išvykimo priežastis: lietuviškumo išsaugojimas..., lietuvių kalba, tikėjimo laisvė... Gal prisidėjo ir bolševikų, kolchozų baimė... Persikelti nereikėjo, nes nugriaudėjo rusų tankai ir sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos TSR nebeliko...‘‘

Bolševikai rusų tautybės žmonėms teikdavo privilegijas įdarbinant, skirstant pareigybes. Rusakalbiai buvo lojalūs naujai valdžiai. Noriai vykdydavo tarybinės valdžios diegiamas naujoves. Tai gražiai iliustruoja Izabelinos k.  rusakalbės bendruomenės žmonių paklusimas gyventi naujoviškai, pagal tarybinius standartus. Apie tai rašinyje „Nykštukinė sesė“.  

Nykštukinė sesė   

Izabelina istoriografijoje:

,,Izabelina, kaimas Ignalinos r., Kačergiškės apyl., 11 km į š. nuo Mielagėnų, prie Daugėliškio–Vidžių kelio. 193 gyv. (1939 m.). Šiaurės pakraščiu teka Ringė (Dysnos intakas). Pradinė mokykla nuo 1933 m. Lenkų okupacijos metais Izabelinoje veikė komunistų kuopelė. Vokiškieji fašistai nužudė 8 kaimo gyventojus – partizanus. Po Didžiojo Tėvynės karo buržuaziniai nacionalistai nužudė 14 Izabelinos gyventojų“ (3).

Izabelina – etninėse lietuvių žemėse įsikūrusi gyvenvietė. Įsikūrimo pradžia tiksliai nežinoma. Neaiškus ir senasis pavadinimas. Dabartiniu krikščioniško vardo kilmės pavadinimu kaimas pradėtas vadinti vėliau. Tai įtakingos Goštautų šeimos valda, priklausiusi Izabelai Goštautaitei ir buvo pavadinta jos vardu.

Po XVIII–XIX a. socialinių sūkurių ir sukilimų, į Sibirą buvo tremiami ištisi kaimai. Ištuštėjusiuose etninių gyventojų namuose buvo apgyvendinti kolonistai. Izabelinoje įsikūrė didžiausia sentikių kolonija. Ji tapo centru. Savotiška apylinkės kolonistų ,,sostine“. (4).  

1939 m. kraštą okupavus bolševikams, Izabelinos kaimo žmonių bendruomenėje kūrėsi – nykštukinė TSRS sesė. Tokiai pertvarkai susidarė idealios sąlygos. Izabelina, kaip ir visa Ignalinos r. rytinio pakraščio teritorija, atiteko Baltarusijai. Vyresniosios sesės pavyzdžiu, Izabelinoje buvo sudarinėjama nauja administracija, išrinkta apylinkės taryba. Izabelinos mokykloje lenkų kalba vykęs mokymas nuo 1939 m. spalio pertvarkomas į rusų kalbą. Taip buvo daroma ir kitose ŠR Lietuvos pakraščio mokyklose.

Buvusi Kačergiškės apylinkės sekretorė Vlada Laurinėnienė (1938–2014) savo prisiminimuose apie Kačergiškės apylinkės deputatus, 1983 m. rašė:

„Savo veiklą tarp Izabelinės gyventojų išvystė Piotras Bursovas, tarybinio darbo praktiką išėjęs Vakarų Baltarusijoje. Nuo 1933 m. buvo Vakarų Baltarusijos komunistų partijos narys. 1937 m. buvo nuteistas 4 m. kalėti Lukiškėse. Iš kalėjimo išleido Raudonoji Armija 1939 m.“ (5). Pagrindinis tarybos darbuotojų rūpestis – prievolių rinkimas ir kolūkio organizavimas. Buvo vystoma agitacija už žemės reformą ir naują ūkininkavimą.  

1940 m. kovą 62 izabeliniečių šeimos įstojo į kuriamą ,,kolchozą“. Atsidėkodami Stalinui, ūkį pavadino jo vardu. Minsko tarybinė valdžia visokeriopai rėmė etninėje Lietuvos žemėje įsikūrusį kolūkį. Laukams arti iš Švenčionių MTS-o (įsikūrusio Cirkliškio kaime) skyrė du traktorius. Naujasis ūkis gavo daug turto iš išbuožinto Salmanovičiaus dvaro: galvijų, sėklos, žemės ūkio padargų, net dalį pastatų.

Izabeliniečiai, būdami jau kolūkiečiais, džiaugsmingai dalyvavo 1940 m. Gegužės 1-osios šventėje. Per kaimą žygiavo demonstrantų kolona, o klube vyko mitingas ir ,,gulianka“. Veltui dalinamo gėrio ir linksmo gyvenimo ,,kolchoze“ reklama buvo stengiamasi patraukti ir kaimyninių lietuviškų kaimų valstiečius sekti izabeliniečių pavyzdžiu. Taip 1940 m. Lietuvos Respublikoje atsirado pirmasis ir vienintelis kolchozas.  

Žemėlapis

Baltarusijos TSR valdžia atidžiai sekė okupuotame Lietuvos pakraštyje vykstantį socialinį procesą. Totalinis vietinių gyventojų užmojis viską palikus, pabėgti iš žadamo bolševikų ,,rojaus“‚ valdžiai buvo netikėtas ir psichologiškai kenksmingas, nes pasauliniu mastu trukdė reklamuoti sovietinį gyvenimo būvį ir tarybinės valdžios ,,kilniaširdiškumą“ mažų tautų atžvilgiu. 

1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba VII sesijos nutarimu perdavė Lietuvai Švenčionių, dalį Adutiškio ir Vidžių rajonų. Ši teritorija sudarė Švenčionių apskritį, kurioje, skirtingai nuo kitų Lietuvos apskričių, teritorija nesidalijo į valsčius (6).

Išvykimo akcijų Lietuvon organizatoriai tapo nepopuliariais. 1939 m. socialinių įvykių išprovokuotas, staigiai atsiradęs sąjūdis ,,Į Lietuvą“ atliko didžiulį darbą, kuris iki šiol dar nėra tinkamai įvertintas. Sąjūdžio ,,Į Lietuvą“ nuopelnų dėka buvo prijungta prie Lietuvos teritorijos dalis lietuvių etninių žemių su jose esančiomis gyvenvietėmis, kurių didžiausia Šiaurės Rytų Lietuvoje buvo Švenčionių miestas. Tuo pačiu įsaku pietryčiuose buvo prijungtos Šalčininkų ir  Druskininkų apylinkės. Šias teritorijas matome pavaizduotas žemėlapyje (7).

Deja, Lietuvos istorijoje tam faktui iki šiol nėra tinkamo dėmesio. Tie įvykiai tendencingai buvo interpretuojami ir Lietuvos TSR 1958 m. išleistoje istorijoje. Nė vienu žodžiu neminima, kad šio Lietuvos pakraščio gyventojai buvo pasiryžę viską palikę bėgti iš bolševikinio ,,rojaus“.  

Tą prieškario politinį procesą dabar galima būtų įvardinti ,,Pirmuoju Sąjūdžiu“, veikusiu ŠR Lietuvos pakraščio nedidelėje teritorijoje. Jo veikla greitai buvo užgožta Antrojo pasaulinio karo įvykių. Sąjūdis veikė trumpą laiką. Jo aktyvistų vardai pokariu buvo trinami iš tautos atminties. Juos pradėta vadinti nacionalistais. O tai beveik ,,liaudies priešo“ sinonimas. Gal todėl šiandien daugelio aktyvistų mes nežinome net pavardžių. Jos 50 metų viešumoje buvo slepiamos, reklamuojant mūsų krašte veikusius ,,liaudies gynėjus“, tarybinius partizanus ir jų bei karių kovas. Manau, kad  vėliau sąjūdžio ,,Į Lietuvą“ veiklą užmarštin skandino ir lietuvių kalba rašytinės informacijos nebuvimas. Sąjūdžio veikimo teritorijoje tuo metu nebuvo lietuvių kalba nei mokyklų, nei žiniasklaidos ir beveik lietuviškos vietinės inteligentijos. Pokariu šiame krašte inteligentijos vakumą papildydavo rusakalbiai.   

3. MLTE. I T, 1966, -V. – P. 657. 

4. Umbražiūnas K. Ignalinos kraštas. ,,Tiesa“, 1966 – 10 – 14.

5. Laurinėnienė V. Ignalinos r. Kačergiškės apl. Liaudies deputatų tarybos veiklos istorija 1940–1982 m. Prociūnai, 1983 m. 

6. Lietuvos TSR valstiečių ūkių kolektyvizacija, dokumentų rinkinys. – V., 1977 m. – P. 486. 

7. Lietuvos TSR istorija. 1958 m. – P. 448

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje