Žinutė
  • Failed loading XML...

Kraštiečiai, kūrę Nepriklausomą Lietuvą

Valstybę kuria ir jos likimą lemia žmonės, dažniausiai iškilios asmenybės, kurių darbus ir veidus negailestingai nublukina bėgantis laikas. Artėjantis nepriklausomos Lietuvos  šimtmetis – kaip tik puiki paskata nubraukti užmaršties dulkes nuo kraštiečių, kūrusių tą valstybę, vardų. Ta proga Didžiasalio „Ryto“ gimnazija surengė pirmąjį reikšmingai sukakčiai skirto ciklo renginį – vakaronę „Kraštiečiai, kūrę Nepriklausomą Lietuvą“. Šį kartą pasirinkome vardus, kuriuos  iki šiol mažiau minėjome – Augustiną Voldemarą ir Zigmą Žemaitį. Į tradicinio renginio organizavimą natūraliai įsijungė dauguma gimnazijos bendruomenės narių. Pirmiausia tai projekto „Pažink valstybę“ dalyviai, jau sukaupę daug medžiagos apie Zigmą Žemaitį ir parengę bei pateikę Tverečiaus seniūnijai ir rajono savivaldybei pasiūlymą dėl šio iškilaus žmogaus atminimo įamžinimo jo gimtinėje. Džiaugiamės, kad savivaldybė pritarė mūsų pasiūlymams ir jau pradėti parengiamieji darbai.

Garbūs vakaronės svečiai

Kitas džiaugsmas – vakaronės svečiai. Iš Vilniaus atvyko Zigmo Žemaičio duktė dailininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė, Voldemarų giminės atžalos Augustinas Voldemaras, Eimutė Voldemaraitė, iš Rimaldiškės – Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė, iš Didžiasalio – Jūratė Voldemaraitė-Bekerienė, mus savo atvykimu pagerbė Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokytojų ir mokinių delegacija, Ignalinos r. Švietimo ir kultūros skyriaus specialistė Danguolė Vaitkevičienė,  Didžiasalio ir Tverečiaus seniūnai Antanas Pauliukėnas ir Dangutė Petkevičienė, Tverečiaus klebonas Antanas Domeikis bei visas būrys tėvelių, senelių ir šiaip šviesių bendruomenės žmonių, kurie nuolat geranoriškai mus palaiko ir džiaugiasi mūsų pasiekimais. Visiems atvėrė duris gimnazijos muziejus, o trečiojo aukšto fojė bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė parengė informatyvų stendą apie vakaro herojus.

Renginį pradėjo abiturientė Raminta Čepulytė, jautriai atlikusi dainą „Rudens naktis“. Ji ir IIIg klasės mokinys Nedas Papšys vedė vakaronę pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos jau prieš keletą metų padėjo įsigyti V. Landsbergio fondas. Jų apranga simbolizavo A. Voldemaro ir Z. Žemaičio valstietišką kilmę: abu išėjo iš netolimų kaimų Lietuvos pakrašty.  Kita vedėjų pora – abiturientai Aidas Macuras ir Viktorija Chatkevič – savo miestietišku retro įvaizdžiu stengėsi pabrėžti herojų išėjimą į miesto kultūrą: juk prie savo valstietiškų šaknų suaugę jie niekada nebegrįžo. Apie tai labai taikliai yra pasakęs Marcelijus Martinaitis: „Visi žymesni mūsų žmonės išaugo kokiu nors būdu susilietę su kitomis kultūromis, net kalbomis. Nežinau, kuo būtų buvęs J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti (...) be to išėjimo, kitų kultūrų patirties ir grįžimo iš ten į savo kultūrą ir kalbą“.

Augustinas Voldemaras

Tad pirmoji vakaronės dalis skirta Augustinui Voldemarui, pirmajam Lietuvos premjerui, europinio lygio istorikui. Jis, 1883 m. gimęs Dysnos kaime, neretai pavadinamas prieštaringiausia mūsų istorine asmenybe, ambicingiausiu politiku. Į didžiuosius mokslus Augustiną pavėdėjo vyresnis brolis Pranciškus, dirbęs Peterburge Putilovo fabrikuose ir pasikvietęs bei parėmęs jaunėlį. Mokslai jam sekėsi puikiai, juos vainikuoja 1911 m. Peterburgo universitete suteiktas docento laipsnis (beje, pirmajam lietuviui).  Augustinui žadama pasaulinio masto mokslininko karjera, bet jo ambicijos didesnės: jis nujaučia, kad Lietuvos ateitis netrukus taps tarptautine problema ir tam ruošiasi. 1918 m. pabaigoje įtrauktas į Lietuvos Valstybės tarybą. Keturiose vyriausybėse buvo užsienio reikalų ministras. Versalio taikos konferencijoje dalyvauja kaip Lietuvos delegacijos atstovas, laisvai diskutavęs vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis.  Būtent Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės įkūrimo.

Šiam įvykiui paminėti dainą „Čiulba čiulbutė“ vakaronėje padainavo Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė, o priedainį „Oi, graži graži mūsų kariuomenė“ traukė ir gausus mokinių būrys.  Vedėjai toliau išsamiai pristatė politiko gyvenimo vingius: priminė jo diplomato gabumus, profesoriavimą Lietuvos universitete, įkurtą organizaciją „Geležinis vilkas“, augančią įtampą tarp jo ir prezidento A. Smetonos. Jo asmenybę papildo ir meilė: žmona žavi prancūzė Matilda, nuviliota nuo kolegos. Šį puslapį gražiai iliustravo moterų vokalinis ansamblis „Vėtrungė“, kuriam vadovauja muzikos mokytoja Valentina Sinkevič. Ansamblis sparčiai populiarėja, jau yra nuskynęs ir laurų keliuose konkursuose.  Jautriai atlikti meilės romansai  tarsi nukėlė į tarpukario Kauną.

Ieškojome ir artimesnių politiko sąsajų su gimtine. Yra užrašytas Balio Sėliuko pasakojimas apie politiko vizitą į gimtinę lenkmečiu. Pasirodo, Pilsudskis  ir garbės sargybą – dvidešimt keturis raitelius – atsiuntė Dysnai sergėti. Čia būdamas A. Voldemaras sukvietė pažangų jaunimą ir paragino statyti Radiškėje mokyklą, saugoti kraštą nuo sugudėjimo, sulenkėjimo, liepė jaunimui būti aktyviam. Tarmiškai užrašytus prisiminimus papasakojo IIIg klasės mokinė Gintarė Jurėnaitė.

Vakaro vedėjai aptarė tolimesnį Augustino Voldemaro gyvenimą: jis atstatydinamas, ištremiamas į Platelius, paskui į Zarasus. Rengia karinį pučą prieš Smetoną, kalintas, paskui amnestuotas ir išsiųstas į užsienį. 1940 m., jau sovietams okupavus Lietuvą, grįžta į ją ir iš karto geležinkelio stotyje suimamas. Dvejus metus praleido ištremtas į Ordžonikidzę, paskui kalintas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Ten ir mirė 1942 m. gruodžio 16 d. Nežinoma, kur ilsisi jo kaulai.

Taigi tą vakarą Augustinas Voldemaras su savo neramia siela tarsi grįžo atgal į gimtinę, alksnynų, šlapynių, dapų žemę, tuštėjančių kaimų kraštą. Bet jis čia nėra užmirštas. 1996 m. Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva prie jo gimtosios sodybos Dysnos kaime atidengtas paminklinis akmuo. O 2008 m., iškilmingai minint iškilaus politiko 125-ąsias metines, Dysną aplankė daug garsių politikų, jį pagerbė ir kariuomenės orkestras. Šių metų pavasarį aktyvi Navikų kaimo bendruomenė su Dysnos biblioteka surengė rašinių konkursą. Buvo rašomas laiškas Augustinui Voldemarui apie tai, kaip kraštas pasikeitė per 99 metus. Į vakaronę pakvietėme dviejų laiškų autorius: Aldoną Laurutėną, kuris gražia tverečėnų tarme paporino apie krašto skaudulius, ir Liną Miškinienę, prabilusią moteriškai jautriai.

Visą vakaronę gražiai iliustravo mokytojo Stasio Keraičio parengta kompiuterinė  pateiktis. Daugybė archyvinių A. Voldemaro ir Z. Žemaičio nuotraukų, autentiškų prieškario filmų padėjo ryškiau įsivaizduoti ne tik to meto gyvenimą, bet ir aptariamųjų asmenybių veiklos mastus.

Pereinant prie Zigmo Žemaičio pristatymo, į sceną buvo pakviesti brangūs svečiai – jo 1919 m. įkurtos gimnazijos atstovai. Gimnazijos prezidentas Arensas Milaševskis pristatė pastarųjų metų veiklą filmuku, o meninę vakaro programą gražiai papildė IIIa klasės mokinio Igno Čereškevičiaus saksofonu atliekamas svajingas D. Šostakovičiaus valsas bei šaunus tautinių šokių kolektyvas (vadovė Agnė Karklelytė), sulaukęs audringų plojimų.  Mums labai smagu, kad to paties istorinio krašto žmonės kartu su mumis pradėjo švęsti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Taip drauge atidavėme pagarbą senos ir garsios gimnazijos įkūrėjui.

Zigmas Žemaitis

Taigi Zigmas Žemaitis, gimęs 1884 m. šiandien jau beveik išnykusiame Daktorių kaime, aštuntas iš devynių vaikų šeimoje, ėjo į platųjį pasaulį panašiu keliu kaip ir Voldemaras. Tverečiaus liaudies mokykloje, kur dėstoma buvo rusų kalba, baigė tris klases. Tuo metu Tverečiuje dirbo šviesus kunigas, knygnešių globėjas Jonas Burba, raginęs tėvus leisti į mokslus gabesnius vaikus. Taip ir Žemaičiai išleido vyresnįjį sūnų Liudviką mokytis vaistininko padėjėju. Brolis padėjo siekti aukštesnio mokslo ir Zigmui. Tad abu kartu išvyko į Odesą, kur Zigmas išlaikė vaistininko mokinio egzaminus, dirbo vaistinėje ir eksternu mokėsi toliau.

1903 m. įstojo į Novorosijsko universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, vėliau perėjo į Odesos universitetą, kurį baigė pirmojo laipsnio diplomu. Jam siūlyta likti universitete, bet sutrukdė dalyvavimas 1905–1907 m. revoliucijos įvykiuose.

Jis aktyvus visuomenininkas. Dar studentas būdamas, parvykęs atostogų, sujudino mitinguoti ir tverečėnus, vos išvengė arešto. Nuolat dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ bei kitų draugijų veikloje. 1909 m. grįžta į Lietuvą. Aktyvus mokslo draugijos narys. Tik per vargus susiranda mokytojo vietą Vilniaus gimnazijose – rusų valdžiai politiškai nepatikimas. 1915–1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijose Voroneže. Buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys. Voroneže telkė saviveiklininkus, organizavo lietuviškus vakarus. Jam rūpėjo, kad lietuviai nenutautėtų.

Tų vakarų garbei mokytoja Aldona Misiūnienė savo ketvirtokus ir vyresnių klasių  mokinius pamokė gimtuosiuose Z. Žemaičio Daktoriuose ir aplinkiniuose kaimuose dainuotų dainų. Tad ir skambėjo dainos apie rugius – amžinąjį valstiečio gyvenimo pamatą. Į programą gražiai įsikomponavo ir mokytojos V. Sinkevič su mokinių vokaliniu ansambliu bei kanklininkėmis atliktos dainos apie tėvynę.

Toliau kalbant apie Z. Žemaičio veiklą papasakota apie gimnazijos atidarymą Švenčionyse, apie jo rūpesčiu Kaune atidarytus aukštuosius kursus, vėliau tapusius universitetu. Nuo 1940 m. Z. Žemaitis susieja gyvenimą su Vilniaus universitetu. Tai eruditas, mokėjęs bene septynetą kalbų. Garsus matematikas, beveik 50 metų dėstęs matematikos metodiką, matematikos istoriją ir kitus kursus, daug dėmesio skyręs matematikos dėstymui mokyklose. Be to, aktyvus visuomenės veikėjas, besistengiantis paremti vieną ar kitą naudingos veiklos sritį. Labai svarbu pabrėžti, kad Z. Žemaitis buvo didelis civilinės bei sportinės aviacijos entuziastas. 1928 m. jis išrinktas Lietuvos aeroklubo pirmininku ir juo buvo iki 1940 m. Tą laikmetį priminė autentiški filmo apie Lietuvos aviaciją kadrai.

Taigi du mūsų krašto šviesuoliai, gimę pamečiui visai netoli vienas nuo kito, turėjo nemažai panašumų: abu iš didelių ir nelabai turtingų šeimų, abiem į žmones padėjo išeiti vyresnieji broliai, abu studijavo užsienyje.

Iškalbinga tai, kad abiem didiesiems vyrams išeinant iš Tverečiaus parapijos į platųjį pasaulį čia buvę apie 7000 gyventojų. Šiuo metu Tverečiaus ir Didžiasalio seniūnijos tepriskaičiuoja apie 2000 žmonių.

Kaimai tada neseniai buvo išsivadavę iš baudžiavos. Skurdi buitis, nesotus gyvenimas. Ir – begalinis noras siekti mokslo šviesos, krašto pažangos, valstybės valdymo aukštumų. Tai žavi ir įkvepia mus, pakraščio žmones, ir primena, kad dažnai tik nuo paties žmogaus nusiteikimo priklauso, kas jis bus.

O juk tuo laiku šio krašto takeliais vaikščiojo ir vargus vargo bei dainom juos apdainavo Kristina Skrebutėnienė, paprasta kaimo moteris, net sapne nesapnavusi, kad gilios senatvės sulaukusi bus tituluota dainų karaliene. Tad nutiesėme dar vieną sąsają tarp garbių vyrų ir jų gimtinės: Raminta Čepulytė padainavo K. Skrebutėnienės dainą „Ūgeno tėvas“, skirtą ir jiems, ir visiems šio krašto sūnums.

Žodį tarusi Z. Žemaičio dukra Irena Žemaitytė-Geniušienė šiltai prisiminė 2004 m. Tverečiaus kultūros namuose Vilniaus matematikų ir Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva surengtą Tėvo paminėjimą. Jau gražaus amžiaus sulaukusi dailininkė sužavėjo subtiliu humoru, inteligencija, dėkojo už renginį ir padovanojo gimnazijai knygą apie Z. Žemaitį bei šūsnį vertingų kompaktinių plokštelių su savo sūnaus Petro Geniušo bei anūko Luko Geniušo atliekamų kūrinių įrašais. Ji labai susižavėjo gimnazijos muziejuje sukaupta medžiaga, pasak jos, kiekvienas eksponatas čia alsuoja tikra gyvybe. Atvykus į žemę, kurioje augo jos Tėvas, „jausmai  liejosi per kraštus“.

Šiltų žodžių negailėjo ir Augustinas Voldemaras. Jis dabar rūpinasi sodyba, greta kurios pastatytas paminklinis akmuo garsiajam giminaičiui. Parodė sodybą ir jauniausiai Voldemaraitei  –  šeštokei Eimutei, kuri mokosi Vilniuje ir aktyviai dalyvauja kraštotyrinėje veikloje. Jie išreiškė norą, kad užsimezgęs ryšys su garsaus giminaičio gimtine nenutrūktų.

Taigi ryčiausias Lietuvos pakraštys keičiasi: mažėja žmonių, nyksta kaimai, kinta kraštovaizdis. Bet svarbiausia, kad iki šiol lieka nepakitusi Tverečiaus krašto žmonių dvasia. Norisi tikėti, kad tai ir padės išlaikyti jį gyvą.

Ramunės Kapliukienės nuotr. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje