Šimtmečio dovana valstybę saugantiems pasieniečiams

Minėdami Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Ignalinos krašto žmonės Vasario 16-osios rytą pradėjo šv. Mišiomis Linkmenų bažnyčioje, kurias aukojo trys kunigai. Ši vieta pasirinktina ne atsitiktinai. Tarpukariu šia vieta, palei bažnyčią, ėjo demarkacinė Lietuvos-Lenkijos linija, kurią saugojo tuometiniai pasieniečiai, milicijantai. Linkmenų pasienio ribose iki 1939 m. mobilizacijos V rajone tarnavusių dviejų pasienio policininkų Vlado Žilėno ir Jono Grigaravičiaus sūnūs Antanas Žilėnas ir Gediminas Grigaravičius ėmęsi šimtmečio darbo – surinkti visus istorinius faktus ir įamžinti šio krašto pasieniečių atminimą – jį atliko. Rajono savivaldybė pritarė ir parėmė vyrų iniciatyvą. Tądien ir buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo pasieniečiams bei pagerbtas jų atminimas. Iškilmėse dalyvavo rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Laimutis Ragaišis bei nemažas būrys rajono tarybos narių, administracijos darbuotojų, VSAT Ignalinos rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Saulius Tamulevičius bei kiti pareigūnai, Ignalinos r. PK viršininkas Dainius Šidlauskas, europarlamentaras Bronis Ropė, lenkų delegacija iš Serocko su šio miesto burmistro pavaduotoju Juzefu Zajoncu, kiti svečiai.

Šventinį renginį papuošė Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų orkestras, dainininkės Melika Rakauskaitė ir Liveta Kavaliauskaitė. Renginio vedėjai linkmeniškiai Gražina Mackonienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja bei seniūnas Jonas Alekna pristatė Lietuvos ir Linkmenų krašto istoriją, paminėjo reikšmingiausius įvykius.

Lietuvos ir Linkmenų krašto istorijos tyrinėtojas Antanas Žilėnas trumpai paminklinio akmens Pasieniečiams Linkmenyse atidengimo proga papasakojo apie Valstybės sienos apsaugą: „1919 m. pradžioje sienos apsauga – Valstybės riba buvo pavesta pasienio milicijai (milicijantams). Sąraše yra net 43 vyrai, dauguma – Utenos iš krašto, yra iš Kėdainių, net Rygos, tačiau 4 jų – mūsiškiai. Tai Adomas Švogžlys iš Tverečiaus, Juozas Meškelė iš Adutiškio, Dainys Mekišius iš Mielagėnų ir Vincas Čičiurkis iš Nalivaikų, Ceikinių sen. (apie pastarąjį, prosenelės Paulinos brolį, žinoma tiek, kad panaikinus Utenos barą, Vincas persikėlė gyventi į Trakus – aut.).

Tų pačių metų pabaigoje sienos apsaugai  buvo pradėti organizuoti „parubežiniai“ pulkai, vėliau – pasienio apsaugos divizija. Ji perėmė visą valstybės sienos apsaugą. Utenoje buvo dislokuotas divizijos 4-as pasienio pulkas. Lenkų parubežyje, neutraliosios zonos ribose, iki 1923 m. su lenkų išpuoliais ir lenkų banditizmu kovojo Neutraliosios zonos milicija (milicijantai). Neutraliosios zonos milicijos viršininku buvo paskirtas Juozas Mikuckis. 1924 m. sausio 1 d. valstybės sienos apsaugą perėmė Pasienio policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Demarkacinės kinijos su Lenkija apsauga buvo padalinta į du barus, kurie sutapo su apskričių ribomis. Parubežiui (demarkacinei linijai) su Lenkija saugoti buvo įkurti Alytaus, Ežerėnų (Zarasų), Suvalkų-Marijampolės, Trakų, Ukmergės, Utenos barai. Divizijos kariai – karininkai, puskarininkiai ir kareiviai buvo perduoti Pasienio policijos barams.

Pasienio policijos Utenos barui buvo priskirtos parubežio ribos nuo Dubingių iki Laukstenių (beveik 75 km ilgio ruožas). Baras suskirstytas į 6 rajonus (iki 1927 m. buvo 7 rajonai). Pasienio policijos baro viršininkas ir rajonų viršininkais buvo skiriami Lietuvos kariuomenės atsargos karininkai. Pasieniečiais – karinę tarnybą atlikę Lietuvos piliečiai (jų atrankai buvo taikomi griežti reikalavimai). Kiekviename rajone, priklausomai nuo rajono sudėtingumo, tarnavo iki 30 sargybinių (policininkų). Rajonas buvo suskirstytas į 2–3 sargybas, sargybos suskirstytos į barelius. Utenos bare vidutiniškai tarnavo 150 pasienio policininkų.

Norėčiau pastebėti, kad Pasienio policijos Utenos barui nuo pat pirmųjų Pasienio policijos įkūrimo dienų iki Lietuvos pasienio apsaugos struktūrų panaikinimo (1940 m.), beveik 17 metų, vadovavo Lietuvos karininkas majoras Antanas Juodis (pasieniečių pagerbimo ir Lietuvos šimtmečio šventėje Linkmenyse dalyvavo A. Juodžio dukra Nijolė Juodytė-Amšiejienė ir anūkė Nijolė – aut.).

1939 m. prasidėjus karui Europoje, visi šio krašto pasieniečiai buvo mobilizuoti ir įtraukti į XII Pasienio apsaugos bataliono sudėtį. XII batalionas buvo pavaldus Zarasų ir Utenos apskričių komendantams. Bataliono II kuopa buvo dislokuota Tauragnuose.

1939 m. gruodžio 16 d. panaikinus Pasienio policijos Utenos barą, buvo įkurtas Pasienio policijos Švenčionėlių baras. Dauguma Utenos baro pasieniečių buvo pervesti į Švenčionėlių barą. Aštuoniuose rajonuose tarnavo beveik 300 pasienio policininkų (milicininkų).

Lietuva du dešimtmečius gyvenusi Laisvės ir Nepriklausomybės sąlygomis, moderniai tvarkiusi Valstybę, jau turėjusi gerai paruoštą kariuomenę ir pasieniečius, ilgiems metams – pusei amžiaus prarado visa, kas brangiausia Tautai, kas brangiausia Valstybei. 1940 m. Lietuva prarado Lietuvą. Sutrypta senosios valstybės praeitis ir pagrindinės Lietuvos Valstybės kūrimo ir egzistencijos idėjos – Dievas, Valdovas, Respublika.

Šiandien, dalyvaudami iškilmingai atidengiant ir pašventinant šį paminklą – istorinės atminties ženklą – pagerbkime pirmuosius Utenos apskrities milicijantus ir Linkmenų apylinkėse Utenos baro V rajone tarnavusius pasienio policininkus“.

Šventėje dalyvavęs meras H. Šiaudinis pasveikino susirinkusius švęsti ir prisiminti istorinius įvykius šiame krašte... „Džiaugiamės, švęsdami šimtmetį. Mūsų valstybė niekada nebuvo taip pagerbta ir žinoma, kaip šiandien. Dabar mes priklausome įvairioms pasaulio organizacijoms, bendrijoms ir mūsų vardas yra žinomas bei gerbiamas. Žinoma, valstybę kūrė net kelios mūsų žmonių kartos. Ir šiandien daugelis jūsų prisideda prie tolesnio mūsų valstybės kūrimo savo kasdieniais darbais: visuomeniškais, politiškais, asmeniškais. Esame visiems jums dėkingi. Norisi palinkėti visiems mums vienybės ir ryžto kuriant valstybę, Lietuvą. Kalbant apie mūsų kraštą, norisi pastebėti, kad mes visada buvome pasienio regionas: ir prieš 100 metų, ir šiandien. Mūsų pasieniečiai, kuriuos mes ir šiandien čia matome, yra žmonės, šiandien saugantys ne tik mus, bet ir rytinę Europos Sąjungos sieną. Tai didelė garbė ir atsakomybė. Ačiū jiems! O už iniciatyvą renkant istorinę krašto medžiagą, siekiant įmažinti ir pagerbti ano meto pasieniečius, padėkos raštus noriu įteikti Antanui Žilėnui ir Gediminui Grigaravičiui“, – kalbėjo meras.

Europarlamentaras Br. Ropė taip pat visus sveikino su prasminga švente: „100. Daug ir mažai. Bet pasaulyje ne tiek daug valstybių, galinčių didžiuotis tokia data. Laisvė nėra savaiminis reiškinys. Už ją reikia kovoti, už ją reikia aukotis. Šiandien prisiminėme praeitį, nes tauta, nežinanti savo praeities, negali turėti ateities. Esame ir laisvi, ir nepriklausomi, ir turime savo rankose ateitį, esame – ES dalis. Su švente visus, džiaukimės tuo, ką turime, ta valstybe, kuria mes kūrėme ir kuriame toliau...“

Istorijos vingius priminė VSAT Ignalinos rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Saulius Tamulevičius. „Minint šimtąjį gimtadienį norisi prisiminti mūsų pačių istoriją. Vytauto laikais buvome nuo Baltijos iki Juodosios jūros, paskui sumažėjome keletą kartų po keletą tūkstančių kvadratinių kilometrų ir po keletą milijonų žmonių, po to buvomo visai išnykę iš Pasaulio žemėlapio kaip savarankiška valstybė... Ir tik žmonių entuziazmo, ryžto ir vienybės dėka atsitiesėme ir vėl išsikovojome vietą Europoje.

Valstybė turi savo teritoriją, savo sienas, kurias reikia saugoti nuo priešų ir negandų. Išties didžiuojamės, būdami pasieniečiais ir galėdami dalyvauti tokioje reikšmingoje ir prasmingoje šventėje. O visos pasieniečių bendruomenės vardu dėkoju rajono savivaldybės administracijai ir visiems entuziastams už gražią iniciatyvą ir mūsų kolegų atminimo įamžinimą“, – dėkojo S. Tamulevičius.

Po padėkos žodžių ir sveikinimų, lydimi pasieniečių, iškilminga eisena visi iš bažnyčios pajudėjo link paminklinio akmens. Kun. Vidui Smagurauskui pašventinus paminklinį akmenį pasieniečių, saugojusių Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją atminimui, pareigūnai šalia padėjo gėlių. Jų padėjo ir lenkų delegacijos iš Serocko nariai. Pasieniečių salvėmis buvo pagerbta Lietuvos krašto istorinė atmintis. Pirmoji salvė – už pasieniečių, saugojusių Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją atminimą, antroji salvė – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio garbei, trečioji salvė – už Linkmenis ir Ignalinos kraštą. Rajono tarybos nariai išskleidė ir laikė didelę, 18 m2, trispalvę, kurią parūpino rajono tarybos narys Alfonsas Gasparavičius.

J. Baltakio nuotr. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje