8 (ne)tiesos apie Lietuvos partizanus

Dar kartą, turbūt ne paskutinį, apie Lietuvos partizanus. Sunku patikėti, kad dvidešimt devintaisiais Nepriklausomybės metais kalbame taip, lyg būtų 1989-ieji. Neįtikėtina, kad bemaž kiekvieną mėnesį turime gintis, prieš kažką tiesintis ir teisinti mūsų Laisvės kovotojus. Atrodo, kad sovietinė propaganda šiuo klausimu įsišaknijusi taip giliai, tarsi iš kartos į kartą perduodama genetinė anomalija. Rūtos Vanagaitės melas buvo žaibiškai demaskuotas. Prabilo Seimo narys Dainius Kepenis, siūlydamas „statyti paminklą ir partizanams, ir stribams... susitaikyti... pamiršti...“ Nes juk partizanai buvo „ir vienoki, ir kitokie“. Dažnai žaidžiama jausmais, emocijomis ir šiame žaidime naudojami labai gerai žinomi, dar ankstyvos sovietinės propagandos naudoti teiginiai. Tokius pačius vaizdinius galima aptikti komentaruose, kiekviename dienraštyje, iš esmės po kiekvienu straipsniu partizanų tematika. Kokie jie? 

„Ne partizanai, o banditai“. Pašaržuokime. Lietuvos partizaninis karas nebuvo vienintelis pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Priešinosi ukrainiečiai, latviai, estai, kitos tautos. Ir visuose šiuose pasipriešinimuose kovotojai tapo... banditais. Kartais jie vadinami buržuaziniais nacionalistais, vokiškaisiais fašistais ir kitais terminais, bet visose šalyse vienodai. Argi ne keista? Tiek šalių, tiek tautybių, tiek kovotojų, o visur jie – nusikaltėliai, nė vieno gero, doro ar tauraus, turinčio kilnių tikslų. Banditais reikia vadinti tuos, kurie tais laikais rajkomuose ir kitur sėdėjo su raudonais bilietais, nes jų valdžia buvo neteisėta, okupacinė. 

„Banditai, nes žudė paprastus kaimiečius“. Partizanai puikiai suvokė, kad be griežtos kariškos tvarkos, miške ir pogrindyje išgyventi neįmanoma. Nuo pat partizaninio karo pradžios, patirties turintys karininkai, puskarininkiai, šauliai, policininkai ir kiti nepriklausomos Lietuvos jėgos struktūrų atstovai kariniais pagrindais organizavo pasipriešinimą. Statutai, nuostatai, įstatai, įsakymai ir kiti dokumentai reglamentavo partizaninės kovos tikslus, veiklą ir apribojimus. Pranešimai ir raportai apie svarbius įvykius: susirėmimus su priešu, provokacijas, išdavystes, Karo lauko teismo (KLT) nuosprendžio įvykdymą ir kt., yra neatsiejama partizanų veiklos dalis. Kiekviena mirties bausmė turėjo būti ir buvo dokumentuojama, šie dokumentai kaupiami ir saugomi. Deja daugelis partizanų archyvų buvo surasti sovietinio saugumo, kaip neturintys operatyvinės informacijos, sunaikinti. Jų likučiai išblaškyti baudžiamosiose bylose. Tokia padėtis sovietinės propagandos šaukliams labai patogi, daugelis tebeskaito ir tebesivadovauja patogiai archyvuotomis ir katalogizuotomis KGB archyvų bylomis, jose pateiktomis išvadomis. O kas ten parašyta? Parašyta, kad partizanai žiauriai ir be gailesčio nužudė penkis valstiečius. Jose nerašoma, kad tai galbūt partizanais persirengusių agentų smogikų darbas, arba, kad tie penki valstiečiai nebuvo tokie jau nekalti, kad šnipinėjo kaimynus, išdavė partizanus. Ar tie žmonės nebuvo vadinamieji „naujakuriai“, atsikėlę į ištremtųjų sodybą ir kolaboravę su okupacinio režimo struktūromis? Kažin ar bandito vaizdinį skleidžiantieji žino atsakymus į visus šiuos klausimus. O partizanai, jų žvalgyba atsakymus į tokius klausimus turėjo. Todėl ne eilinių piliečių, o partizaninio karo tyrinėtojų kompetencija spręsti, ar konkrečiu atveju partizanai pasielgė teisėtai. Labai dažnai saugumas partizanus klaidindavo, paskleisdavo melagingus gandus ir dėl to išties nukentėdavo nekalti asmenys. Tačiau už kiekvienos mirties slypi raportas, raštelis, pranešimas, kuris slepia atsakymus į daugelį klausimų. Belieka jį surasti! Ar prasižengimų ir nusikaltimų buvo partizanų tarpe? Žinoma! Kaip ir šiandieninėje visuomenėje, kariuomenėje, policijoje ar kitoje organizacijoje, kurioje yra daug žmonių. Priklausomai nuo nusikaltimo sudėtingumo, vadovaujantis partizanų baudžiamąja teise (KLT nuostatais), šiems nusikaltėliams neretai buvo taikoma mirties bausmė, geriausiu atveju – pažeminimas pareigose. Kiekvienas nusikaltimas ir prasižengimas tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuvos partizanai, galėjo lemti pražūtį, suteršti partizano įvaizdį rėmėjų tarpe, pakenkti visam judėjimui. Argi ne to siekė priešai?

„Banditai, nes plėšė žmones, paskutinį duonos kąsnį iš šeimos atimdavo“. Kiekvienas partizanų dalinys turėjo aiškiai apibrėžtą teritoriją, kurioje veikė, gyveno, maitinosi. Tose vietovėse yra tam tikras skaičius rėmėjų, kurių dėka dalinys gali išsilaikyti. Greta įvairių paramos būdų, egzistavo aiškiai apibrėžta „konfiskavimo ir rekvizavimo“ tvarka, nurodanti kokiais atvejais, iš ko, ką, kiek ir kaip dažnai galima paimti (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ūkio nuostatai, 1950 m.). Rėmėjai partizanams savanoriškai aukojo, tad jie tikrai nėra tie, kurie šiandien pasakoja, jog iš jų atimdavo paskutinį kąsnį. Dalį turto partizanai konfiskuodavo iš sovietinių įstaigų ir prasikaltusių asmenų. Tam tikras turtas rekvizuojamas tik tuomet, „kai konfiskuotų ir aukotų gėrybių nepakanka“ ir tik iš tų gyventojų, „kurie yra daugiau pasiturintieji, tačiau dėl savo šykštumo partizanų aukomis neremia“. Toks rekvizavimas iš vieno gyventojo galėjo būti vykdomas tik kartą per metus. Partizanų sukauptas turtas ir gėrybės buvo paskirstomas ne tik tarp dalinių. Juo buvo remiami ir ištremtieji į Sibirą, jų artimieji. 

Jau vien partizaninio karo trukmė parodo, kad kovotojai nekonfliktavo su tais, nuo kurių priklausė jų išgyvenimas ir saugumas. Plėšimai, vagystės ir kiti nusikaltimai tik kenkė, būtų įnešę nepasitikėjimo, sudarę sąlygas plisti neigiamai nuomonei, kėlę pavojų visiems kovotojams. 

„Vieni ateidavo dieną, kiti naktį“. Turint galvoje stribus ir partizanus taip sakoma, lyg tai būtų vienas ir tas pats. Tarsi užimama neutrali pozicija: stribai buvo blogi, bet ir partizanai ne geresni. Stribai plėšė dieną, suprask, partizanai – naktį. Neverta nė minėti, kad prisidengdami partizanų paieška (žmonių atmintyje tai pašiepiamai vadinama banditų ieškojimu stalčiuose) stribai vykdė kratas ir vogė ką tik galėjo. 

„Jei jie partizanai, tai kur jų nuversti traukiniai, sunaikinti tankai?“.Partizaninės kovos sąlygas ir būdus paprastai diktuoja priešas. Partizanų vadai suprato, kad savo jėgomis prieš okupacinį režimą ir jo karines pajėgas laimėti neįmanoma. Pirmaisiais partizaninio karo metais, kuomet miškuose buvo gausu kovotojų ir patyrusių karių, partizanai nevengė didesnių karinių operacijų. Ilgainiui, keičiantis strategijai, patiriant vis didesnių nuostolių, plečiantis agentų tinklui ir mažėjant kovotojų skaičiui, partizanų kovinė veikla siaurėjo. Tačiau kovotojai visuomet ruošėsi dideliam karui: kūrė mobilizacinius ir veiksmų karo atveju planus, rinko žvalgybinę informaciją apie priešo pajėgas, strateginius objektus. Didelį dėmesį skyrė Lietuvoje vykdomiems sovietų nusikaltimams fiksuoti nuotraukose ir dokumentiniuose aprašymuose. Spauda, atsišaukimai, trukdymas rinkimams, kolektyvizacijai ir kitos panašios veiklos tapo svarbesnės, nei apčiuopiamų rezultatų neduodanti kova prieš nesuskaičiuojamas priešo karines pajėgas. 

„Amerikos balsas liepė eiti į miškus ir kovoti, nepasiduoti. Amerikiečiai žadėjo, kad ateis ir išvaduos“. Ne, neliepė ir nežadėjo. Dr. Inga Zakšauskienė tyrinėdama šią temą įrodė, kad ne tik „Amerikos balsas“ (jo transliacijos prasidėjo tik 1951 m. vasario 16 d., kuomet partizaninis pasipriešinimas jau silpo), bet ir kitos radijo transliacijos iš laisvojo pasaulio nesiuntė ir negalėjo dalinti pažadų kovotojams. Deja, pastarasis vaizdinys kilo iš pačių partizanų tikėjimo, kad pasaulis Lietuvos ir kitų okupuotų šalių nepaliks likimo valiai. Šiuo vaizdiniu ir naudojosi sovietinė propaganda, skleisdama melą, siekdama pakirsti žmonių pasitikėjimą Vakarais; kaltindama juos dėl tariamos agitacijos kovoti „beprasmį“ karą, primindama apie „išduotus“ Lietuvos žmones. Šis mitas patogus ir šiandien. Nejaugi po tokios „išdavystės“ turėtumėme pasitikėti sąjungininkais iš Vakarų? 

„Dar yra gyvų liudininkų, kurie savo akim matė ir žino tiesą“.Taip yra. Yra partizanų, kurie kovojo, ta kova tikėjo ir tebetiki šiandien. Yra kolaborantų, kurie „ir tada dirbo Lietuvai“, kuriems tie laikai buvo visai neblogi. Yra žmonių, kuriems 50 metų buvo brukamas ir skiepijamas melas, nuoširdžiai įtikėjusių visais apžvelgtais propagandiniais vaizdiniais. Didžiausias šios propagandos pasiekimas yra tas, kad daugelio žmonių atmintis yra pakeista. Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina – visose šiose šalyse sovietinė propaganda iš dalies pasiekė savo tikslą, pakeitė tam tikros, mažiau atsparios visuomenės dalies kolektyvinę atmintį – „išplovė jų smegenis“. Tai yra dirva tolesniam tautos kiršinimui, kuriuo ir šiandien tebesinaudoja priešiškos valstybės.

„Ką jau tie nusenusių liudininkų pasakojimai, yra rimtų archyvų, kuriuose viskas užfiksuota“. R. Vanagaitės skandalo kontekste buvo nemažai kalbėta apie KGB archyvų patikimumą, faktų ir bylų juose klastojimą. Visgi gana dažnai iškyla teiginys, kad atmintimi pasitikėti nebegalima, o „va, archyvuose tai jau viskas juodu ant balto surašyta“. Ši problema susideda iš anksčiau aptartų dėmenų: 1) yra 50 metų priešų kurtas propagandinis naratyvas, kurį paremia galingas archyvas; 2) nėra vieningo Lietuvos partizanų dokumentų archyvo, kuriame yra atsakymai į daugelį visuomenei kylančių klausimų; 3) yra stipriai pažeista nemažos visuomenės dalies kolektyvinė atmintis, kurioje įsišaknijusi sovietinė Lietuvos partizaninio karo versija. Iš šios problemos tėra vienintelis kelias – demaskuoti ir visuomenei paaiškinti sovietų paskleistus vaizdinius, jų kilmę, kalbėti apie šaltinių nepatikimumą; laisvės kovas tirti ir visuomenei aiškinti, pasitelkiant partizanų (o ne jų priešų) dokumentus; Partizaninį karą dar ir dar kartą rodyti kaip visumą, akcentuoti kovos tikslus, uždavinius ir priemones; pasitelkti įdomiosios istorijos žinias ir atskleisti partizanų gyvenimo kasdienybę. 

Žinoma, yra ir kitų mitų, apie kuriuos reikia kalbėti. Pristatėme dažniausiai pasitaikančius, įsišaknijusius, kuriuos tikrai dar daug kartų girdėsime ne tik internetiniuose komentaruose, bet ir iš žymių žmonių, tautos atstovų lūpų. Vieni kviečia „pamiršti“, o George Santayana aiškino, kad „tie, kurie negali atsiminti praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Jean Baptiste Lacordaire galiausiai ištarė: „Kiekvienas išsivaduojamasis karas šventas, kiekvienas pavergiamasis karas vertas prakeiksmo“. Būtent tai turime prisiminti ir paaiškinti tiems, kurie yra suklaidinti. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje