Keliaujant krašto istorijos vieškeliu, stabtelėta trijose stotelėse

Tverečiaus seniūnija, bendruomenė ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazija sukvietė didelį būrį savo krašto žmonių ir svečių pasivaikščioti istorijos takai, nusidriekusiais nuo Tverečiaus pasienio rinktinės iki miestelio. Visom prasmėm turiningas renginys pavadintas „Krašto istorijos keliu“. Prisiminti ir pagerbti įžymių šio krašto žmonių atvyko rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Laimutis Ragaišis, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė, Seimo nario Gintauto Kindurio padėjėja Ona Zaleckienė, Ignalinos aerodromo direktorius Vytautas Rafanavičius, laikinai einantis Ignalinos pasienio rinktinės vado pavaduotojo pareigas Artūras Jatulis ir Tverečiaus pasienio užkardos vado pavaduotojas Gintautas Sapiega, rajono visuomenininkas ignalinietis Juozas Repšys, grupė Vilniaus universiteto matematikų ir daug kitų garbių svečių. Renginio vedėja – mokytoja Nijolė Keraitienė. 

1.Pagarba prof. Zigmui Žemaičiui

Pirmoji kelionės istorijos vieškeliu stotelė – buvusiame Daktorių k., kur gimė vienas garsiausių Lietuvos matematikų, lietuviškos aviacijos pradininkas, visuomenės veikėjas prof. Zigmas Žemaitis. Dabar kaimo vietoje įsikūrusi Tverečiaus pasienio užkarda. Šventė pradėta daina „Aplink Tverečių lygūs laukeliai“:

Aplink Tverečių lygūs laukeliai,

Stovi bažnyčia, aukšči kryželiai.

Vai Dzievul, Dzievul, Dzievuli mano

Stovi bažnyčia, aukšči kryželiai.

Dainos žodžiai buvo išdalinti visiems susirinkusiems, tad ją, kartu su Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniais ir mokytojais, traukė visi. Šiai šventei „Ryto“ gimnazijos mokytojas, Tverečiaus seniūnaitis Darius Vitėnas pagamino atminties ženklus, kurie iškilmingai ir buvo tądien atidengti. Tai informaciniai stendai, skirti krašto įžymybėms. Pirmasis toks stendas skirtas prof. Z. Žemaičiui, kurį atidengė jo autorius ir pasieniečių vadas Artūras Jatulis. Didžiasalio gimnazistės Justina ir Gintarė papasakojo apie profesoriaus gyvenimą. „Jis gimė daugiavaikėje valstiečių šeimoje, buvo aštuntas iš devynių vaikų. Visi nuo mažens pagal jėgas turėjo darbuotis tėvų ūkyje. Nesulaukęs nė septynerių, pradėjo mokytis skaityti. Baigdamas dešimtuosius metus ėmė mokytis Tverečiaus rusiškoje pradinėje trijų skyrių mokykloje. Ją baigė 1896 m. pavasarį. Zigmo brolis Liudvikas, Tverečiaus klebono Jono Burbos paskatintas, jau buvo išleistas mokytis ir dirbo vaistinėje. Jis pasiuntė ir Zigmą rengtis vaistininko mokinio egzaminams. 1902 m. Odesoje tuos egzaminus Zigmas išlaikė ir pradėjo dirbti. Eksternu išlaikęs egzaminus, Z. Žemaitis įstojo į Novorosijsko universitetą studijuoti matematikos. Universitetą pirmojo laipsnio diplomu baigė 1909 m.. Galėjo likti aukštojoje mokykloje ir užsiimti moksliniu darbu, bet sutrukdė dvi priežastys: buvo katalikas ir tris kartus areštuotas 1905–1907 m. revoliucijos metu. Tad grįžo į Lietuvą  ir ėmė dėstyti matematiką Vilniaus gimnazijose.

1919 m. Z. Žemaitis įkūrė lietuvių gimnaziją Švenčionyse, kuri dabar vadinama jo vardu, ir jai vadovavo. 1919 m. balandį, pasitraukus bolševikams iš Švenčionių, buvo išrinktas miesto burmistru. Gegužę grįžę bolševikai suėmė miesto valdybą ir aštuonis iš trylikos narių sušaudė. Z. Žemaitis ir dar keturi žmonės liko gyvi tik lietuvio čekisto dėka.

Lenkmečiu Z. Žemaitis persikėlė į Kauną, buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius (1922–1940), Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, Geometrijos katedros vedėjas.

Z. Žemaitis buvo didelis civilinės bei sportinės aviacijos entuziastas. 1928 m. jis išrinktas Lietuvos aeroklubo pirmininku ir juo buvo iki 1940 m. Tarp Pabaltijo valstybių jo vadovaujamas aeroklubas pagal savo veiklos rezultatus užėmė pirmą vietą, o sklandymo sporte – antrą vietą pasaulyje.

1940 m., atgavus Vilnių, Z. Žemaitis tapo Vilniaus universiteto profesoriumi, vėliau – šio universiteto prorektoriumi, rektoriumi, 1944–1964 m. – Matematinės analizės katedros vedėjas. Z. Žemaičio mokslinė veikla ir buvo skirta daugiausia matematikos didaktikai bei istorijai. Jis daug pasitarnavo lietuviškai matematikos terminijai. Mirė Lietuvos matematikų draugijos konferencijos metu 1969 m.“ 

Apie pedagoginę Z. Žemaičio veiklą kalbėjo Vilniaus universiteto matematikos prof. Feliksas Ivanauskas, diplominį darbą Z. Žemaičio vadovaujamas rašęs J. Repšys. Apie nuopelnus Lietuvos aviacijai papasakojo Ignalinos aerodromo direktorius V. Rafanavičius ir kt.

2. Antroji stotelė – prof. Česlovo Kudabos gimtinė

Antras sustojimas krašto istorijos kelyje – prie Tverečiaus seniūnijos. Čia informacinis stendas atidengtas dar vienam krašto šviesuoliui – 1990-ųjų Nepriklausomybės akto signatarui, gamtininkui prof. Česlovui Kudabai. Buvęs Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos auklėtinis, dabar J. Tallat-Kelpšos konservatorijos studentas akordeonistas Lukas Lazinka profesoriui skyrė muzikinį kūrinį. Stendą atidengė rajono meras H. Šiaudinis ir Tverečiaus seniūnė Dangutė Petkevičienė. Č. Kudabos vaikystės kaimo Vaiciekavo jau nelikę, o miestelyje tebėra mokyklos, kurią jis lankė, pastatai, kapinės, kuriose palaidoti profesoriaus tėvai ir brolis, tad stendui ir parinkta vieta šalia seniūnijos. Justina ir Gintarė vėl atliko trumpą ekskursą po profesoriaus biografiją. Pasakojo, kaip „per vargus sunkiu pokariu siekė mokslo, tapo geografijos profesoriumi, buvo vienas žinomiausių ir šviesiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos žmonių. Daug keliauta po Lietuvą, todėl Č. Kudaba vadintas „keliaujančiu riteriu“, daug knygų parašyta, šimtai straipsnių paskelbta. Profesoriui skaudėjo širdį dėl nykstančių kaimų, dėl žmogaus dvasios erozijos. Dalyvavimas Sąjūdžio veikloje ir apskritai politikoje, kai jis jau po Nepriklausomybės paskelbimo buvo viešai apšauktas net priešu, pakirto profesoriaus sveikatą ir jis išėjo per anksti – 1993 m. vasarį.“ Apie prof. Č. Kudabos politinę veiklą daug įdomių faktų pateikė J. Repšys, šiltai jį prisiminė ir meras H. Šiaudinis. Jis, tarsi kiek nukrypdamas nuo šventės temos, atliko simbolinį gestą – apdovanojo šimtąjį vaiką, šiemet užregistruotą į rajono ugdymo įstaigą. Tas šimtasis – tverečėnas Darius Martinėnas. Jam įteiktas pažymėjimas ir savivaldybės dovanėlė.

3. Paminklas krašto savanoriams

Paskutinis šventės akordas – paminklo 1918–1920 m. Tverečiaus savanoriams atidengimas atnaujintame miestelio skvere, suprojektuotame rajono architekto Juozo Panavo. Tai ne vienalytis paminklas, o visas kompleksas, kurį sudaro Gintaro Černiaus gamintas kryžius, didelis lauko akmuo, prie kurio pritvirtinta lenta su 26 krašto savanorių pavardėmis. 27-asis sąraše Augustinas Voldemaras, pasirašęs įsaką dėl Lietuvos kariuomenės įkūrimo. Šio paminklo statybą finansavo rajono savivaldybė.  

Paminklą savanoriams atidengė vicemeras L. Ragaišis ir aktyvūs „Jaunojo pasieniečio“ būrelio nariai Justina ir Aurimas. Kryžių pašventino Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos klebonas kunigas Alessandro Barelli. Jis italas, gavęs Lietuvos pilietybę ir gyvenantis Lietuvoje, gerai kalbantis lietuviškai. Tverečiuje vasaromis kuruoja čia veikiančią saleziečių stovyklą. Kunigas sakė: „Istorija yra gyvenimo mokytoja. Žmogus  nuskurs, jei nežinos iš kur jis atėjo ir kas buvo iki jo. Džiugu, kad to nepamiršome ir šiandien paminėjome šio krašto istoriją, jos žmones, savanorius, kurie paaukojo save, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir laisva. Prasminga žiūrėti ne tik atgal, bet ir į dabartį bei ateitį. Džiugu, kad šiandien čia dalyvauja daug vaikų ir jaunimo. Man, kaip italui, šis kraštas visąlaik patiko, todėl mūsų stovykla įsikūrė Tverečiuje, o ne kur nors kitur. Reikia saugoti viską, ką turime, ir stengtis, kad atsirastų naujų dalykų. Džiugu, kad Didžiasalio ir Tverečiaus seniūnijos bei rajono savivaldybė investuoja į aplinkos tvarkymą ir atminties išsaugojimą.“

Kaip ir renginio pradžioje, visi sudainavo dar vieną seną krašto dainą apie jo vargus prieš šimtą metų. Gintarė papasakojo to laikmečio nutikimą, kaip Grigo Joną „vienu dzienu trys valdžios atmušė“. Kadangi per dieną Tverečiuje valdžia kelis kartus keitėsi (tai bolševikai ėjo, tai lenkai, tai lietuviai), tas Grigo Jonas, sutiktų kareivių klausiamas, kokios jam valdžios reikia, vis nepataikydavo pasakyti pagal klausiančiųjų politines nuostatas ir jį už tai aptalžydavo. Atidengus ir pašventinus paminklą, vyko graži žvakučių uždegimo ceremonija. Buvo skaitomos savanorių pavardės ir po kiekvienos perskaitytos vis kitas moksleivis prie paminklo pastatydavo uždegtą žvakutę.

Renginio dalyviams sugiedojus „Tautišką giesmę“, apie savanorių kovų esmę ir prasmę kalbėjo Švenčionijos kraštiečių klubo narys Albinas Cibulskas, Seimo nario Gintauto Kindurio padėjėja Ona Zaleckienė. Visiems, prisidėjusiems prie šio projekto, dėkojo ir dovanų įteikė seniūnė Dangutė Petkevičienė ir bendruomenės pirmininkė Janina Paulavičienė.

Vėliau prie kaimo seklyčios šventės dalyviai vaišinosi pasieniečių koše, sumuštiniais, žolelių arbata, bendravo, dalinosi patirtais įspūdžiais. Pagirtinas Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokinių ir mokytojų patriotiškumas, nes mokiniai (jų buvo apie 40) susirinko atostogų metu. Džiugina ir išsiskleidę tikro bendruomeniškumo žiedai, darnus daugelio žmonių darbas, siekiant tikslo. 

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje