Trumpa istorijos pamoka K. Čeponiui ir kitiems

Šiais metais rajone gana daug renginių, kurie tampriai susiję su krašto praeitimi. Ko gero, čia galima priskirti ir Nijolės Baužytės publicistinę istorinę laidą iš serijos „Miesteliai“ apie Daugėliškį. Pačią laidą netgi galima įvertinti teigiamai, jeigu ne jos istorinė dalis. Kada N. Baužytės paklausiau, kodėl ruošiant šią laidą nebuvo panaudoti pirminiai istoriniai šaltiniai, ji nesugebėjo nieko pasakyti, bet visą kaltę suvertė Naujojo Daugėliškio seniūnijos seniūnui. Klausiau matyt ne tik aš, nes laida iš videotekos iškart dingo. Vienas šią kūrybos sritį žinantis žmogus man pasakė, kad ruošiant tokias laidas istorinė tiesa visai nebūtina, svarbu panaudoti skirtus pinigus, o tiksliau – juos pasiimti. Gal todėl ir ruošiamų įvairių renginių istorinė dalis tokia skysta. Aš suprantu, kad pirminiai istoriniai šaltiniai yra surašyti lotynų, senąja lenkų ir senąja kanceliarine gudų kalbomis ir ne kiekvienas tuos dokumentus gali perskaityti. Susidaro įspūdis – tai kam vargti su tuo, ko nesupranti, tuo labiau, kad pačios „tiksliausios“ ir „tikriausios“ žinios yra Wikipedijoje. O juk pradžiai, matyt, užtektų pasinaudoti Vilniaus mokslo ir enciklopedijų centro 2011–2016 m. išleistu dvitomiu: „Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas“.

Bet visus perspjovė ignalinietis Kęstutis Čeponis, „pastatydamas“ Mindaugo Vorutos pilį ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Arba žmogus mokykloje visai nesimokė istorijos, arba turėjo „kuolą“. Visi, net mokyklos mokinukai, bet ne K. Čeponis, žino iš istorijos, kad Nalšia nepriklausė Mindaugo Lietuvai. Tai Nalšios žemėje ir negalėjo būti jokios Mindaugo pilies, nors ir buvo tarp Lietuvos ir Nalšios valdovų giminystės ryšių. Nalšia galutinai buvo pajungta Lietuvai tik 1267 m., kai buvo nužudytas paskutinis Nalšios ir Polocko kunigaikštis Gerdenis. K. Čeponiui tiesiog pavydžiu jo fantazijos krašto istorijos srityje. Nereikia vartyti Lietuvos Metrikos ir kitų dokumentinių šaltinių, tiesiog užlipai ant piliakalnio ir rėžei prakalbą apie čia gyvenusį kunigaikštį ir nesvarbu – buvo jis ar nebuvo.  

Paskutiniu metu surengta daug renginių, kurie susieti su buvusiais rajono dvarais. Kadangi juose dalyvauti neteko, todėl nuo komentarų susilaikysiu. Nors jeigu tikėti tai, kas buvo spaudoje, klausimų renginių rengėjams būtų gana nemažai. Toks renginys ruošiamas ir Senajame Daugėliškyje. Nežinau kam ir kas ten žadins vaizduotę, nes jokio dvaro Senajame Daugėliškyje nebuvo. Aš tik dar ir dar kartą pasikartoju. Tą jau neblogai žino ir rajono gyventojai, kurie nors truputį domisi istorija. O tie, kurie nepakėlė užpakalio ir nepasidomėjo dokumentine medžiaga, kartoja tas pačias legendas. Legendos, aišku, visada gražu ir galėtų papildyti rimtą pasakojimą apie vieną ar kitą vietovę. Pateiksiu tik vieną faktą. Yra teigiama, kad 1886 m. Senajame Daugėliškyje sudegusi Daugėliškio bažnyčia buvo perkelta į Naująjį Daugėliškį. Kadangi senieji planai yra gana sunkiai suprantami, pateikiu pagal 1860–1861 m. atlikus geodezinius matavimus sudarytą Naujojo Daugėliškio planą. Plane – bažnyčia (kažkodėl sudegusi S. Daugėliškyje po 26 metų) ir dvaras. Norėčiau „žinovų“ paklausti, o kada perkeltas dvaras į Naująjį Daugėliškį? O gal pateiks  oficialaus dokumento, kuris patvirtintų šią „tiesą“, bent kopijos? Tiesa, Naujuoju Daugėliškis oficialiai pradėtas vadinti tik po 1860 m., kai į dvaro palivarkines žemes buvo sukelti valstiečiai, o Senajame nuo seniausių laikų gyveno valstiečiai ir amatininkai. Tokioje vietoje, kaip Senasis Daugėliškis, iš principo ir pagal tuo metu veikusį Žygimanto Augusto valakų įstatymą, dvaro negalėjo būti. 

O jeigu jau norima ir toliau žadintį vaizduotę, siūlau perkelti priemonę į Kazimieravą. Juk būtent ten stovėjo Munos Goštautų pilis (taip buvo vadinami didikų dvarai), kuriai priklausė  30x18 km dydžio žemės plotas palei Dysnos upę. XV a. Munos dvaras buvo didžiausias mūsų rajone. Pabandykit, gal kas ir išdegs.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje