Budrių kaimas istorijos sūkuriuose

Šių metų sausio 13 d. suėjo 50 metų, kai Budrių kaimas buvo prijungtas prie Ignalinos miesto. Šiuo klausimu yra minėtos dienos LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas, pasirašytas M. Šumausko ir S. Naujalio. Šiandien ta proga spausdiname trumpą Budrių kaimo istoriją. 

Kęstutis ČEPONIS

Mūsų giminės keturi namai ir yra Budrių kaimo buvęs centras. Budrių kaimas 1969 m. buvo prijungtas prie besiplečiančios Ignalinos (kuri XIX a., iki nutiesiant Varšuvos–Sankt Peterburgo geležinkelį 1858–1862 m., buvo tik Vidiškių dvaro nedidelis palivarkas, pavadintas XIX a. pirmoje pusėje Vidiškių dvaro savininko Ignaco Kaminskio (Kamienskio) vardu).

Budrių kaimas yra labai senas – gali būti, kad jo istorija siekia VII–IX a. (pilkapiai buvusioje kaimo teritorijoje, prie miesto estrados, Ilgio ežero pakrantėje, tai rodo). Sprendžiant iš kaimo pavadinimo, jame gyveno budriai, tai yra sargybiniai – jie saugojo brastą ties Ilgio ežero gale ištekančiu upeliu (dabar ten įrengtas tiltukas). Žuvę mūšiuose prie šios brastos kariai palaidoti greta esančiuose Ignalinos (Budrių) pilkapiuose. Beje, seniau jie buvo „brukuoti“ – apkloti lauko akmenimis, bet tiesiant geležinkelį 1858–1862 m. ir vėliau (1924–1927 m.) lenkų valdžiai „brukuojant“ vieškelį, šiuos akmenis nurinko.

Netoliese, jau Girminių kaime, yra mažytis ežeriukas vardu Budaraistis, o kiek toliau esančioje Ažušilėje – piliakalnis, vardu Budakalnis. 

Ilgio ežere (jo tikras vardas Ilgys) priešais pilkapius yra pusiasalis Rudakumpis. Atrodo, kad jame yra buvusi nedidelė medinė pilaitė – tarpukaryje lenkas mokytojas ir ignaliniečiai mokiniai kasinėjo ten (dalyvavo ir mano dėdė, tėvo pusbrolis), rado „šablią“ (surūdijusį kardą) ir kitų radinių – jie išvežti į muziejų Lenkijoje.

Tarp Rudakumpio pusiasalio ir šlapios pievos, vardu Bieciškis, ir dabar dar aiškiai matyti buvęs gilus platus griovys, iškastas ežero pakraštyje (gali būti, kad tai senovinio gynybinio griovio liekanos). 

Budrių kalnas (kurio viršuje yra TV bokštas ir ugniagesių bokštas, o virš Šiekščio ežero pakrantės neseniai pastatė metalinį apžvalgos bokštelį, greta buvusio aukščiausio (45 m aukščio) medinio tramplino Lietuvoje vietos) iš tikro vadinasi Vilkakalnis (šituo vardu vėliau, nors irgi gana seniai – gal dar XV–XVII a.) buvo pavadintas ir kaimas šalia dabartinės Vilniaus gatvės, dabar tai irgi Ignalinos dalis). 

Vilkakalnio viršuje esančioje įduboje kažkada yra stovėjusi sodyba, po karo dar buvo išlikęs šulinys mediniu rentiniu. Pasak mano senelio, sodyboje XIX a. gyveno ponia Švinckienė.

Netoliese, Vilkakalnio viršuje, stovėjo didžiulis akmuo su iškaltu nemažu kryžiumi ir dar kažkokiais ženklais ar užrašu. Deja, akmenį suskaldė 1940 m., kada sovietų armija supirkinėjo akmenis naujiems gynybiniams pasienio įtvirtinimams įrengti.

Vilkakalnio g. (dabartinė, esanti Budrių mikrorajone, atsiremianti į Vilkakalnio pakraštyje einančią Sporto g.) taip buvo pavadinta ne visai teisingai, kadangi su kalnu tiesioginio ryšio neturi, bet Vilniaus g. arba Bokšto g. (einančią į Vilkakalnio viršų iš Budrių gatvės pusės) pervadinti Vilkakalnio g. savivaldybės valdžia nepanoro.

Miškas Vilkakalnio pakraštyje (šalia Budrių g.) vadinasi Trukamiškis (čia augo „trukas“ – tokia žolė). Vilkakalnio papėdėje yra ežeras Šiekštys, kurį klaidingai vadina Žaliuoju – tai vertinys iš Zeliony. Taip šį ežerą pradėjo vadinti lenkų poilsiautojai iš Varšuvos dar prieš karą. Šiekščio gale, priešingame nei Budriai, iš ežero išteka upelis Šiekštelė. O miškas, esantis ežero kitoje pusėje nei Vilkakalnis, vadinasi Pašiekštės mišku. Tai jau Girminių kaimo dalis – Girminių „chutorai“ (viensėdžiai).

Visas milžiniškas kalnas su Girminių kaimo sodžiais iki pat Krakinio, Viksvojaus, Paviksvojaus ir Daržinėlių ežerų, vadinasi Vociakalnis. Ant jo, netoli slidžių riedučių trasos, miškelio pakraštyje guli milžiniškas plokščias akmuo – mitologinis. Prieškaryje vietinis jaunimas šalia to akmens dar rengdavo šokius ir kalendorines šventes.

Kalbant apie senovinę Budrių istoriją, vertėtų dar paminėti alkakalnį Šiekščio pakrantėje – tai pušimis apaugusi kalva tarp Labinės pievos (ji šalia dabartinės Vilkakalnio g.), Šiekščio ir abiejų paplūdimių – aplink ją ratu eina slidžių-riedučių takas. Šią kalvą, pasak mano giminės pasakojimų, supylė Napoleono kareiviai savo šalmais. Žinoma, jie nieko čia nepylė, o toks pasakojimas tautosakoje būdingas būtent alkakalniams. Jo viršuje centre ir dabar guli nemažas plokščias akmuo.

Greta yra naujoji Žiemos sporto centro šaudykla – visas čia esantis milžiniškas sporto kompleksas yra pastatytas ant kažkada čia buvusios pievos, vardu Didžiuliaraistis. Dar sovietmečiu ją visą per keletą metų užpylė smėliu, moliu ir statybinėmis atliekomis, o po to įrengė stadioną, kurį neseniai iš esmės perstatė, įrengė uždarą šaudyklą. 

Dar vienas įdomus objektas yra Vilkakalnio šlaite link Šiekščio ežero – mišku apaugęs šlaitas keistos laiptuotos formos, nuo senovės turi vardą Krėslas. Archeologas ir mitologinių objektų tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius jį apžiūrėjęs nutarė, kad tai yra dar pagonybės laikų reliktas. Tokių Lietuvoje vos keletas.

Tarpukaryje šalia Šiekščio ežero dažnai vasaromis stovyklaudavo lenkų harceriai (skautai). Būtent jie ir pavadino ežerą lenkiškai Zieliony (Žaliuoju), kadangi aplink ežerą augusių milžiniškų pušų ir eglių atspindžiai „nudažydavo“ ežerą žalia spalva, o lietuvišką pavadinimą Šiekštys jie ištarti nesugebėdavo. 

Pokario metais Budriuose jau kasmet atostogaudavo tūkstančiai vasarotojų iš Leningrado – „dačnikai“, kaip juos čia vadindavo. O jie irgi tęsė „lenkišką tradiciją“ – vadino Šiekščio ežerą Zielionyj. Beje, ir kitus ežerus greta Ignalinos jie „perkrikštijo“ – Gavys tapo „Zolotoj“ (Auksinis), Žiežulinis – „Pietkino“... 

Budrių kaimas seniau priklausė Vidiškių dvarui, o dar seniau kartu su Vidiškių dvaro žemėmis buvo Daugėliškio dvaro dalis.

Budrių k. XIX a. ir XX a. pradžioje gyveno trys smulkiųjų bajorų giminės – Čeponiai (iš tikro istoriškai Čepanys, lenkiškuose dokumentuose – Czepanis), Bernatavičiai ir Basijokai. Po lenkmečio beveik visi Bernatavičiai ir Basijokai, nors buvo gryni lietuviai, išvažiavo į Lenkiją, o jų palikuonys jau visiškai sulenkėjo. Liko tik Čeponiai. 

Beje, Budrių k. kažkada gyveno ir Budrevičių giminė – dvi seserys Budrevičiūtės Pirmojo pasaulinio karo dar atvažiuodavo į Budrius pas Čeponius. Visi senieji Čeponiai, Bernatavičiai ir Basijokai yra palaidoti senosiose Budrių kaimo kapinėse, kurios yra miškelyje, ant kalvos, kitoje Ilgio ežero pusėje, už pievos vardu Bieciškis (dar toliau jau sodai). Kapines sovietai uždarė maždaug 1961 m. Tačiau dabar jos sutvarkytos ir jose vėl retkarčiais laidojama.

Šalia Budrių esantys Girminiai (buvęs karališkasis kaimas) irgi turėjo savo senas kapines. Jos dabar aptvertos metaline tvorele ir yra medinis didelis užrašas, tačiau jose jau nebelaidoja. Čeponiams priklausė ir Ramaniškės palivarkas (nupirko jį iš Vidiškių dvaro XIX a. viduryje, kaip, beje, ir pusę Budrių kaimo), esantis kitoje pusėje Viksvojaus ežero. Palivarko sodyba dar išlikusi, ten gyvena mano giminaitės, o aplink jau kolektyviniai sodai. Ramaniškės Čeponiai irgi buvo laidojami Budrių kapinėse.

Mano prosenelė (senelio mama) Juzė Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsč.). Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimų duodavo… Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą. Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys sūnūs išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos… Mano tėvas atsimena, kaip jam, dar vaikui, jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 86, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi. Ir daugiau tokių istorijų „vaikšto“ mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938–1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai – keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių k., Daugėliškio valsč., Švenčionių apskritis – dabar Ignalina, Budrių g.).

Beje, ir Vilkakalnyje, ir Vociakalnyje yra buvusios Lietuvos partizanų žeminės. Vociakalnyje vienos iš jų liekanas dar gana aiškiai matyti. 

O šalia taip vadinamos Budrių „lenkų kolionijos“ (4 namai, kuriuose po Lenkijos okupacijos buvo įkurti lenkų kariniai kolonistai – du namai dabar Budrių g. – Budrių g. 15 ir 26, o kiti du Pušų g. – Pušų g. 3 ir 5), dabartinėje Kaštonų g., šlaite (šalia Budrių g. 26-ojo namo), vietinis lenkų Armija Krajova partizanų dalinys buvo įrengęs karo metu nemažą ginklų ir sprogmenų sandėlį. Jį atrado netyčia vaikai maždaug 1962 m. – kasinėjo šlaite smėlį ir atkasė. Aš pats tai mačiau. Apie tą lenkų AK būrį ir tą sandėlį yra Lenkijoje lenkiškai išleista knygelė, išspaudinta kompjuterio printeriu. Mano teta Stasia Rutavičienė-Gaidelytė (gyvena Budrių g. 42) turi šią knygelę – atsiuntė jai iš Lenkijos jos autorius, vienas iš to būrio buvusių karių, prieškaryje gyvenęs Budrių „kolionijoje“ dabartiniame Budrių g. 26-ajame name, Lenkijoje po karo tapęs profesoriumi. Karo metu tam AK daliniui priklausė ne tik visi jauni lenkai iš Budrių „kolionijos“, bet ir Budrių kaimo praktiškai visas jaunimas. Po karo lietuviai iš šio dalinio išėjo į lietuvių partizanus, o lenkai iš Budrių „kolionijos“ ir keli sulenkėję lietuviai patraukė į Rūdninkų miškus, kur ir pakliuvo visi į sovietų nelaisvę bei Sibiro lagerius. Vėliau jiems leido persikelti į Lenkiją.

Buvusios „lenkų kolionijos“ Budriuose visus keturis namus po karo perdavė Ignalinos gimnazijai ir juose apsigyveno mokytojai. Viename iš namų (dabar tai Budrių g. 26) gyveno žymus keliautojas Liudas Alseika, kartu su žmona ir dviem dukterimis. Jie visi keturi kelis metus dirbo mokytojais Ignalinos gimnazijoje. Tačiau gana greitai saugumas juos suėmė ir ištrėmė.

Kitoje Budrių g. pusėje, šalia esančiame name (dabar tai Pušų g. 3–2), gyveno nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kruopytė, mano mamos sesuo, pas kurią aš ir užaugau. Jos mokiniais ir auklėtiniais buvo daug dabar žinomų žmonių: buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (mano tėvo brolio klasiokas, o vienu metu netgi gyveno mūsų name, dabar Budrių g. 35), rašytojas Petras Panavas, gydytojas toksikologas ir psichoanalitikas, buvęs klubo „Talka“ pirmininkas Tomas Kajokas (beje, irgi augęs Budriuose), ir kiti. Pas Aldoną Kruopytę Budriuose sovietmečiu gana dažnai lankydavosi ir Česlovas Kudaba (jis dar maždaug 1960 m. dviračiu apvažiavo Budrius ir kitus aplinkinius kaimus, rinkdamas įvairią kraštotyrinę ir geografinę informaciją, kurią vėliau paskelbė savo knygose), Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis bei kiti. Aršiai diskutuodavo apie Lietuvos tuometinę padėtį bei būsimą ateitį.

Aldona Kruopytė prieš pat mirtį dar spėjo parašyti knygutę apie Budrius, Ignaliną ir Ignalinos mokyklą bei savo mokinius. Deja, knyga buvo išleista jau jai mirus: Aldona Kruopytė. Ignalinoje…: nebaigtas gyvenimo ir mokyklos metraštis. Utenos spaustuvė, 1996. 133 p.: iliustr.

V. Martinkaus, V. Lekavičiaus ir nežinomų autorių nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

Reklama ir skelbimai svetainėje