Ar tikrai Vakarai žadėjo išvaduoti Lietuvą?

Partizanai miške klauso radijo.Vienas populiariausių ir, deja, iki šiol gajų mitų apie pokario partizanines kovas – tai, kad Vakarų valstybės ragino Lietuvos partizanus kovoti su okupantais, žadėdamos greitu metu ateiti į pagalbą pavergtoms Baltijos tautoms. Šio mito autorystę drąsiai galima priskirti sovietinės propagandos meistrams, siekusiems sukurti įspūdį, jog Vakarai niekingai išdavė partizanus, šaukė juos stoti į pralaimėjimui pasmerktą kovą, o patys jokios realios pagalbos nesuteikė. Toks vaizdinys yra naudingas ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia kalbėti apie tikėtiną precedentą ateityje – esą jeigu Baltijos valstybėms vėl kiltų agresijos grėsmė, Vakarų sąjungininkai ir vėl paliktų šių šalių gyventojus kovoti vienus.

Partizaninio karo pradžioje išties būta daug entuziazmo. Tikėta, jog sovietai sugrįžo neilgam, kad netrukus kils karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, Lietuva bus išvaduota. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vienas žymiausių partizanų vadų, savo prisiminimuose rašė: „Dauguma tuomet tikėjo greita pergale ir norėjo, kad ir jų sūnūs būtų vertinami kaip prisidėję prie Lietuvos laisvės kovos. Dar ir dabar prisimenu vienos motinos pasakymą: „Ponuli, tik būkit toks geras ir priimkit būrin mano Juozuką... Jeigu po kokios savaitės pasikeis valdžia, tai kaipgi jis pasirodys prieš kitus...“ Tačiau valdžia nesikeitė, kova darėsi vis nuožmesnė ir sunkesnė.

Vis dėlto viltis, kad kils Vakarų karas su Sovietų Sąjunga, tebebuvo gyva. 1948 m. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė: „Aš esu įsitikinęs, kad turi būti konfliktas. Žinoma, apie šiuos metus aš negalvoju. Jeigu tai žinotų partizanai, mane eretiku apšauktų. Jie visi, kaip ir žmonės, dienomis skaičiuoja, kada karas kils.“ O karas nekilo. 1970 m. sukurtame Lietuvos kino studijos filme „Vyrų vasara“ (rež. Marijonas Giedrys) pavaizduota scena, kurios metu bunkeryje sėdintys partizanai klausosi Vakarų radijo transliacijų ir liūdnai konstatuoja, kad Vakarai juos išdavė. Toks lauktos ir nesulauktos Vakarų pagalbos vaizdinys ilgainiui buvo įtvirtintas daugumos lietuvių sąmonėje. Tačiau ar ši iliuzija turėjo kokį nors realų pagrindą?

„Amerikos balsas“– radijo stotis, kuri dažniausiai minima kalbant apie pagalbą žadėjusius Vakarus – transliacijas lietuvių kalba pradėjo tik 1951 m. vasario 16 d. Pirmojoje laidoje dalyvavo Povilas Žadeikis, Lietuvos diplomatijos vadovas JAV, ir aukštas amerikiečių pareigūnas – Valstybės Sekretoriaus pavaduotojas. Šių asmenų dalyvavimas pirmojoje laidoje turėjo labai stiprią reikšmę parodant, jog Vakaruose nepripažįstama Lietuvos okupacija. Aukšto rango JAV pareigūno pasisakymas simbolizavo palaikymą žmonėms, likusiems už geležinės uždangos.

Vis dėlto istorikai kategoriškai neigia, kad „Amerikos balsas“ galėjo raginti lietuvius kovoti su okupantais. Radijo stotis buvo Valstybės departamento institucija, reprezentavusi oficialią JAV užsienio politiką, tad laidų pobūdis buvo įspraustas į šios politikos rėmus: nuokrypis nei į kairę, nei į dešinę nebuvo galimas. Šios radijo stoties transliacijose nebūta griežtos komunizmo kritikos, taip siekiant išvengti didesnio susipriešinimo su Sovietų Sąjunga. Reikia atsiminti ir tai, kad 1951 m. partizaninė kova jau buvo smarkiai nusilpusi – tai dar vienas aspektas, leidžiantis teigti, jog „Amerikos balsas“ neskatino kovos prieš sovietus.

Pačių partizanų tikėjimas Vakarų karine pagalba aiškinamas tuo, kad partizanai išmanė apie geopolitinę padėtį. Klausydamiesi anksčiau prasidėjusių „Amerikos balso“ transliacijų rusų kalba, partizanai galėjo sekti pasaulio įvykius ir tikėtis, jog kažkada gali kilti ginkluotas Vakarų konfliktas su SSRS. 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas, ko gero, galėjo įžiebti Trečiąjį pasaulinį karą. Partizanai įvykius tolimoje Korėjoje sutiko su viltimi, kad kils didelis karas, kurio metu bus išlaisvinta ir Lietuva. Žinios apie aštrėjančią tarptautinę situaciją skatino partizanų viltis, tačiau nėra jokių nuorodų, kad lietuviai būtų tiesiogiai skatinami kovoti prieš SSRS. Ir juo labiau – nebuvo žadama karinė pagalba. Tokie pažadai, nuskambėję oficialią JAV Valstybės departamento poziciją atspindinčioje radijo stotyje, būtų reiškę karo paskelbimą SSRS. Kuo tai galėjo baigtis – visi suprato.

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia susirūpino užsienio radijo stočių transliacijų blokavimu. Buvo sukurta be galo brangi signalų slopinimų sistema, kainavusi daugiau nei 250 milijonų dolerių, o sistemos palaikymas – 150 milijonų dolerių kasmet. KGB bandė infiltruoti ir savo žmones į Vakarų radijo stočių redakcijas. Buvo ir sėkmingų bandymų – sovietiniams agentams pavyko prasiskverbti į „Amerikos balso“ redakciją Vašingtone bei „Laisvosios Europos radijo“ redakciją Miunchene. Šie agentai turėjo tikslą surinkti žinių apie laidų rengimą, redakcijų darbuotojus lietuvius, jų giminaičius, likusius Lietuvoje – buvo tikimasi, esant reikalui, šią informaciją panaudoti.

Apibendrinant, reikia pasikartoti, jog nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad partizaninio karo laikotarpiu į Lietuvą galėjo būti transliuojamos radijo programos, raginančios kovoti su sovietais. Vis dėlto Vakarų radijo stočių įtakos galutiniam Lietuvos išsilaisvinimui sumenkinti negalima – jos neabejotinai veikė vėlesniojo laikotarpio sovietinės Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą. Vakarų radijo bangomis sklido laisvas žodis, informacija apie įvykius, kuriuos sovietai buvo linkę nutylėti bei... vakarietiška roko muzika. Ją ilgainiui perėmė ir lietuvių grupės, vienijusios žmones Atgimimo metais.

P. S. Menu senelį Joną, kuris turėjo VEF radijo imtuvą, tuomet kainavusį gana brangiai – 102 rub., nes tai normali tų laikų mėnesio alga ar pusantros pensijos, ir kas vakarą klausydavosi lietuviškų balsų – „Amerikos balso“, Vatikano radijo, „Laisvosios Europos“. Vakare net vakarienę skubindavo anksčiau, kad galėtų 20 ar 20.30 val. prisėsti prie radijo imtuvo. Pykdavo, kai eteryje buvo trukdžių. Vieną vakarą laidų girdimumas būdavo geras, kitą, žiūrėk, sunku buvo sugauti bangą, nes eteris šnypšdavo, šniokšdavo, traškėdavo. Ypač laukdavo laidų tautinių švenčių dienomis (Vasario 16-osios, Kalėdų, Velykų ir kt.), keiksnodavo sovietų valdžią, kodėl neduoda šių švenčių Lietuvoje laisvai švęsti. Užsienio laidų klausėsi iki pat mirties 1989 m.

Pagal TV laidą „Istorijos detektyvai“ parengė Jonas BALTAKIS

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje