Žinutė
  • Failed loading XML...

Adomas Hrebnickis

Profesoriaus A. Hrebnickio – žymaus Lietuvos sodininko pomologo pavardė, jo nuveikti darbai, išvestos naujos veislės geriau žinomi, matyt, tik siauresniam, vaisiniais ir uoginiais augalais besidominčių žmonių ratui. Iš tikrųjų A. Hrebnickio gyvenimas, jo pasišventimas savo darbui ir pasiekti svarūs rezultatai verti daugiau dėmesio ir pagarbos. Laimė, niekas nenuėjo į užmarštį, atminimas saugomas memorialiniame muziejuje Rojaus kaime, name, kur A. Hrebnickis gyveno ir dirbo.

Muziejus čia atidarytas dar 1961 m. Tuomet atidengtas ir skulptoriaus Leono Žuklio A. Hrebnickiui sukurtas paminklas. Ir dabar kieme stovintis profesoriaus biustas atvykusiuosius pasitinka ramiu, nuoširdžiu ir svetingu žvilgsniu. Muziejus visada laukia svečių. Be lankytojų bene kasmet muziejų aplanko ir profesoriaus giminaičiai iš Lenkijos, jo proanūkis Andžejus Rejmanas su šeima.

Adomas Hrebnickis gimė 1858 m. sausio 6 d. (pagal seną kalendorių 1857 m. gruodžio 24 d.) Ciotiškės palivarke, Lepelio apskrityje, Vitebsko gubernijoje (dabar Baltarusijos Respublika). Jo tėvai Stanislavas Hrebnickis ir Konstancija Saniščia. Nors jie laikė save dvarininkais, bet gyveno nepasiturinčiai.1870–1878 m. A. Hrebnickis mokėsi Dvinsko (dabar Daugpilis) realinėje gimnazijoje, buvo darbštus, kruopštus, mėgo mokslus bei piešimą.

Baigęs gimnaziją aukso medaliu, A. Hrebnickis įstojo į Peterburgo miškų institutą, kuriame buvo dėstomas ir sodininkystės kursas. Mokydamasis šiame institute, 1883 m. jis parašė diplominį darbą apie krakmolo įtaką medžiams („Krachmal, kak zapasnoj material našich derevjev“). Darbas buvo įvertintas aukso medaliu. Pasiūlius instituto vadovybei, jaunasis sodininkas nuo 1884 m. liko dirbti šiame institute žinomų rusų botanikų I. Borodino ir Monteverdės asistentu. Dirbdamas juo, A. Hrebnickis nusprendė paskirti savo gyvenimą pamėgtam sodininkystės mokslui. Jam gimė mintis įveisti nuosavą sodą, kuriame galima daryti bandymus ir atlikti įvairius stebėjimus, bet tam jis neturėjo nei lėšų, nei žemės.

Studijuodamas A. Hrebnickis draugavo su Vladu Stankevičiumi, kilusiu iš Lietuvos. Žiemos ir vasaros atostogas dažnai praleisdavo savo draugo tėviškėje Beržininkuose, netoli Dūkšto. Čia jis susipažino su draugo seserimi Stanislava Stankevičiūte ir ją vedė. Tada uošvis davė kraitį – 24 ha žemės. Gavęs jos, A. Hrebnickis pradėjo sodinti sodą ir statyti namą. 1890–1904 m. jis įveisė stambų pomologinį sodą ir mažą medelyną Staniškių vienkiemyje, kuriam pats davė pavadinimą. Tačiau šis pavadinimas neprigijo, nes vienkiemį visi vadino Rojumi. Nuo 1922 m. šis pavadinimas įteisintas dokumentuose.

Nuo 1902 m. A. Hrebnickis Peterburgo miškų instituto sodininkystės ir daržininkystės profesorius. Žiemą jis profesoriavo institute, vasaros atostogas praleisdavo savo pomologiniame sode, kuriam prižiūrėti ir plėsti negailėjo santaupų, žinių ir jėgų.

Profesorius ypač domėjosi vaismedžių veislių tyrimu – pomologija. Jo pomologiniame sode (14 ha) buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija: 1197 obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių veislės. Tai didžiausias pomologinis sodas Lietuvos sodininkystės istorijoje. Iki paskutinių gyvenimo metų prof. A. Hrebnickis daug dirbo, atrinkdamas vietines obelų veisles. Nemaža tokių veislių jis surado, aprašė ir daugino medelyne. Vertingiausia profesoriaus surasta veislė, Beržininkų ananasas, paplito ne tik mūsų krašte, bet ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Žinomos ir kitos jo aptiktos veislės: Jono pepinas, Ilgai išsilaikantysis, Panemunės baltasis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą ir 1917 m. revoliuciją prof. A. Hrebnickis gyveno Peterburge, profesoriaudamas institute. 1922 m. Miškų instituto taryba jam suteikė nusipelniusio profesoriaus garbės vardą.

1922 m. A. Hrebnickis su šeima išvyko iš Petrogrado ir apsigyveno savo vienkiemyje Rojuje. Tada Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Profesorius domėjosi Lenkijos sodininkyste, rašė straipsnius, dalyvavo parodose, rinko veisles. Lenkijos sodininkų draugijos pomologinė taryba išrinko jį tikruoju nariu. 1934 m. dalyvavo vaisių parodoje Varšuvoje ir gavo padėkos raštą. 1939 m. sugrąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, prof. A. Hrebnickis buvo pakviestas dirbti etatiniu Žemės ūkio rūmų patarėju sodininkystės klausimais.

Prof. A. Hrebnickis, sulaukęs gilios senatvės, mirė Rojuje 1941 m. spalio 13 d. Palaidotas Stankevičių šeimos kape, prie buvusios Dūkšto dvaro katalikų bažnyčios Senajame Dūkšte.

Vienas žymiausių prof. A. Hrebnickio veikalų yra „Vaisių atlasas“, kuriam spalvotus veislių piešinius piešė pats autorius. Atlasas išleistas 1903–1906 m. Jame paskelbti autoriaus ilgamečių stebėjimų duomenys apie buvusius Kauno gubernijos sodus. Čia aprašytos ir dabar respublikoje auginamos vertingos vietinės obelų veislės: Lietuvos pepinas, Strumilinis, Montvilinis, Lietuvos cukrinis ir kitos.

1892 m. išleista labai vertinga A. Hrebnickio knyga „Vaismedžių sodo priežiūra“. Jos buvo net septyni leidimai. 1931 m. paskutinio leidimo pratarmėje pažymėta, kad tai geriausia knyga, parašyta šia tema rusų kalba. Be minėtų veikalų, išspausdinta apie 100 straipsnių, parašytų sodininkystės mokslo ir praktikos klausimais. Iš jų paminėtini: „Vaismedžių kryžminimo apdulkinimo klausimai“ (1908 m.), „Apie vaismedžių partenokarpiją“ (1909 m.) ir kt.

Prof. Adomas Hrebnickis už darbą buvo apdovanotas ordinais, medaliais ir ženklais. 1987 m. Rojuje buvo įsteigtas Vytėnų bandymų stoties atramos punktas. Pradėta atkurti sodą. 1959 m. buvo nutarta įsteigti prof. A. Hrebnickio memorialinį muziejų ir pastatyti paminklą.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Kompiuterių remontas

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje