Kiekviena padaryta niekšybe atimame viltį iš savo rytojaus

Niekaip nesuprantu žmonių, kurie kasa po savimi duobę, bet dėl tos duobės gilumo ir tamsumo kaltina valdžią, Dievą ar net kaimyną ir Mėnulio fazę, bet tik ne save. Nejau taip sudėtinga atsitraukti nuo ėdesio dubenio, stabtelėti vergavus godžiai vartotojiškai savo prigimčiai ir „pakelti akis į dangų“, susivokti kur ir kas esi, įsisąmoninti savo paskirtį ir galimybes šioje planetoje?.. Žinau, kad sunku. Nes lengva tik tai, kas veda į klystkelius ir pražūtį. Tačiau kiekvienas mažas darbelis ir jam skirtas bent kelių minčių brangus mūsų laikas šiandien, be jokios abejonės priartina mus prie didingojo tikslo – būti laimingiems Žemėje. Koks ryšys tarp laimės Žemėje ir savo atliekų tvarkymo? Tiesioginis. Apie šį mechanizmą galima būtų visą knygą parašyti, tačiau labai mažai vilties, kad tiems, kam derėtų tai suvokti, ją skaitys. Todėl belieka bendraminčius draugiškai raginti pasistengti, susiimti ir nebetoleruoti to ir tų, kas akivaizdžiai veda mūsų žmoniją į pražūtį. Vienas iš tokių „nekaltų“ veiksmų – beprotiškas teršimas viskuo ir visur.

Į redakciją kreipėsi mūsų bendramintė, Palūšės kaimo gyventoja Marija Žebrauskienė. Moteris nuo pavasario už gaunamą pašalpą visą sezoną prižiūri Palūšės kapines. Jos darbas prasideda anksti ryte ir baigiasi gerokai įdienojus, be jokių išeiginių. Ne dėl to, kad ją kažkas verčia dirbti net savaitgaliais ir nuo ankstyvo ryto. Paprasčiausia moteris yra labai pareiginga ir, jos manymu, jei žmogui yra patikėta užduotis, svarbiausia – ją atlikti, nepaisant visų kitų aplinkybių.

„Kreipiuosi į Jus, nes jau nebežinau, kas galėtų padėti suvaldyti šią situaciją ir imtis kokios nors realios iniciatyvos. Suprantu, kad misija ne iš maloniausių – landžioti po atliekų krūvas, tačiau kitos išeities nėra. Save galėčiau vadinti Palūšės kapinių metraštininke, galinčia apibūdinti visas šio laikmečio madų tendencijas ir vartojimo mastą. Nesijuokite. Kalbu labai rimtai. Žmones skirstau į dvi kategorijas. Apylinkėse atostogaujančius ir konteinerių neturinčius miestelėnus, mėgstančius maišais vežti maisto likučius ir butelius bei nuorūkas į kapines, ir į „pamaldžius“, nuolat dėl pinigų verkšlenančius vietos gyventojus, kurie sekmadieniais atvažiuoja į bažnyčią ir dar užsuka artimųjų aplankyti į kapines, tuo pačiu suveždami kalnus buitinių atliekų: baldų, tepaluotos taros, avalynės, drabužių, vaistų, elementų, šviestuvų, dušo kabinų... O jau kiek sunaudojama per dieną maišelių, pirštinių, vazonų, žvakių... O dar sako, kad mes vargingai gyvename. Jei kas nors suskaičiuotų, kiek mes pinigų beprasmiškai išleidžiame kapinėse. O kam to reikia? Čia pagarba mirusiems? Tai tik puikavimasis gyvųjų prieš gyvuosius, pasinaudojant mirusiais. Bet tai čia jau tiek to... Prašau jūsų padėti supurtyti visuomenę, paraginti prisijungti ir kunigus šiai misijai, kad tik kaip nors prisibelstume iki mūsų žmonių sąmonės. Nejau taip sunku suprati, kad veždami buities atliekas ir mesdami kapinėse mes niekiname mirusiųjų atminimą, menkiname gyvuosius ir naikiname savo planetą. Juk gyvenimas vyko ir iki mūsų, ir turėtų tęstis po mūsų, bet jei mes tematysime tik savo kiemą ir gyvensime tik šia diena, nebus jokios ateities“, –  sako M. Žebrauskienė.

Mano žiniomis, jau senokai kunigai pradėję raginti žmones nebenešti į kapus tų milžiniškų vazonų, puokščių ir vainikų. Žiedelis ar du ir žvakelė. Sakiau ir sakysiu – mylėkime žmones kol jie gyvi ir nebijokime jiems to pasakyti ir parodyti. Šimtų eurų vertės „gėlynai“ teparodo mūsų sielos tamsumą, tuštybę, neskoningumą ir bandymą apsivalyti sąžinę mirusiųjų akyse, bet jau tikrai ne pagarbą.

O kas dėl buitinių atliekų, komentuoti nebėra ką, reikia veikti. Panaši situacija ir Ignalinos miesto kapinėse ir net nutolusiose rajono kapinaitėse. Manau, palikti spręsti vienam seniūnui ir jo darbuotojams šią problemą yra nesąžininga. Į šią „kovą“ turėtų kibti visa visuomenė vieningai: rajono valdžia, įvedusi konkrečias drausmines priemones, kunigai, seniūnai, aplinkosaugininkai, policijos pareigūnai ir eiliniai piliečiai. Stebėkime, fiksuokime, bauskime, skatinkime, švieskime – ir rezultatas bus. Nelikime abejingi šiandien, ir jau rytoj vienu žingsneliu būsime arčiau tikslo – būti laimingiems šioje Žemėje.

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387

  • Klausimas

    Parašytas 2017-10-17 10:38:25

    Argi rajono valdžia tinkama tik įvesti konkrečias drausmines priemones?
    Ar ji negalėtų kurti draugiškus santykius ( su kunigais, aplinkosaugininkais, policijos pareigūnais ir eiliniais piliečiais) per kuriuos nereikėtų grasinti bausmėmis ?
    Ar straipsnyje minima Palūšės kaimo gyventoja Marija ,dirbdama kapinių priežiūros,darbus nusipelnė tik pašalpos?
    Ar būtina ką nors kaltinti?

    Atsakyti





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje