Polocke – Baltarusijos kultūros sostinėje

Šiandien spausdiname trečiąjį šio ciklo rašinį. Lankomės Baltarusijos kultūros sostinėje Polocke. Iš Breslaujos iki Polocko – apie 120 km. Kažkur pusiaukelėje tiltu pervažiuojame mūsiškę Dysnos upę, kuri už dviejų kilometrų nuo Polocko kelio įteka į Dauguvą, čia vadinamą Vakarų Dvina. Dysnos žiočių deltoje yra įdomus Dysnos miestas, vadinamas mažiausiu Baltarusijos miestu. Jis išsidėstęs Dysnos deltos salose. Jau išvažiuodami namo, Breslaujos valdžiai palikome pageidavimą aplankyti tą Dysnos miestą (kai atvažiuosime kitą kartą).

Polockas – vienas seniausių Baltarusijos miestų, pirmą kartą paminėtas 862 metais. Jis ir vienas svarbiausių krikščionybės centrų. Čia gimė Jefrosinija – pirmoji Baltarusijoje moteris šventoji. Spaso-Jefrosinijos veikiančiame vienuolyne yra jos palaikai. X–XIII a. Polockas buvo kunigaikštystės centras. Nuo 1307 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). 1798 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. 1563 m. Polocką užėmė caro Ivano Rūsčiojo kariuomenė, bet 1579 m. jis vėl grįžo į LDK. Polocke yra daugybė lankytinų vietų, tad per dieną gali pabuvoti tik keliose.

Sofijos soboras

Saulėje akinančiai baltas statinys pastatytas 1044–1066 m. Tais laikais soboras tarsi demonstravo Polocko kunigaikštystės jėgą ir įtaką, nes tokie soborai buvo tik Kijeve ir Novgorode – įtakingose rusų kunigaikštystėse. Soboras buvo ne kartą apgriaustas ir perstatytas. Autentiškas jo tūkstančio metų senumo sienas galima pamatyti viduje ir rūsiuose. Dabar sobore – koncertų salė su išskirtinai gera akustika, čia koncertuoja žvaigždės iš visos Europos, taip pat ir iš Lietuvos. Įrengti galingi vargonai, kurie taip pat lietuviški. Viduje įspūdingai atrodo freskomis tapyti soboro skliautai, primenantys viduramžių Italijos meistrų darbus.

Šalimais, lauke prie soboro, XII a. Boriso akmuo. Ant jo ištašytas kryžius ir žodžiai senovės slavų kalba: „Dieve, padėk savo vergui Borisui“. Iškalti šiuos žodžius įsakė Polocko kunigaikštis Borisas. Šis akmuo buvo ištrauktas iš V. Dvinos upės. Nelengvas darbelis ištraukti apie 70 tonų sveriantį riedulį, tad bandymų buvo ne vienas. Ir tik 1981 m. pavyko tai padaryti.

Šiemet rugsėjį prie soboro atidengtas dar vienas paminklas, pavadintas „Polockas – Baltarusijos valstybingumo lopšys“. Jį sudaro 18 skydų, ant kurių pavaizduoti istorinės asmenybės, įvykiai ir statiniai, palikę Baltarusijos istorijoje giliausių pėdsakų.

Šventoji Jefrosinija

Ji buvo Vitebsko kunigaikščio Svetoslavo dukra. Gimė apie 1101–1105 metus. Sulaukusi 12 metų, atsisakė dinastinių vestuvių ir išėjo į vienuolyną. Gyveno Sofijos sobore, perrašinėjo knygas, užsiėmė aktyvia švietėjiška veikla. Polocke savo lėšomis pastatė dvi cerkves, vėliau tapusias moterų ir vyrų vienuolynais, kurie buvo švietimo centrai. 1161 m. jos užsakymu buvo pagamintas kryžius su relikvijomis, išpuoštas brangakmeniais, auksu, perlais. Žinomas kaip stebuklingas Polocko Jefrosinijos kryžius. 1921 m. jį rekvizavo bolševikai, jis keliavo iš muziejaus į muziejų, prarado daugelį brangakmenių ir auksinių detalių, galutinai dingo 1941 m. prasidėjus karui. Dabar atkurta tiksli kryžiaus kopija.

Apie 1166-uosius Jefrosinija pėsčia iš Polocko išėjo į Jeruzalę. Ją pasiekė 1167 m. balandį. Po maldos prie Viešpaties karsto susirgo. Ją aplankė angelas, kurio ji prašė numirti prie Viešpaties karsto, nes visus gyvenimo darbus jau padarė. Sirgo 23 dienas ir gegužės 23 d. mirė. Buvo palaidota šv. Feodosijaus vienuolyne. Vėliau karstas su šventosios palaikais amžių tėkmėje keliavo iš vienuolyno į vienuolyną, iš soboro į soborą, bet į Polocką vis nepatekdavo. Tik 1910 m. caro Nikolajaus II nurodymu palaikai pagaliau pervežti į Polocką. Sovietmečiu karstas buvo kelis kartus atidarytas, dingo jame buvusios brangios relikvijos. Per karus šventosios palaikai vėl buvo ne kartą perkeliami, slepiami. Dabar  jie guli Spaso-Jefrosinijos moterų vienuolyne. Kadangi į stačiatikių vienuolyną moterys negali įeiti be sijono ir skaros, mūsiškėms tenka pasidabinti šalia vienuolyno esančiame kioske kabančiais sijonais ir skaromis. Užeiname į soborą, kuriame yra Jefrosinijos palaikai. Daug kam rūpi juos apžiūrėti, bet vienuolė liepia nusilenkti ir bučiuoti stiklą, per kurį jie matosi. Prieš tai mintyse galima ko nors paprašyti šventosios. Šia galimybe pasinaudojame.

Sobore labai gražus ikonostasas, bet čia nieko, kaip ir gyvų vienuolių net kieme, fotografuoti negalima. Tad nuotraukas, kurias matote, iškrapsčiau iš interneto. Vis tik kažkas slapta fotografuoja.

Knygų ir rašto muziejuje

Jis įkurtas neseniai, 1990 m. rugsėjo 8 d., kai buvo švenčiamas Francisko Skorinos 500 metų gimimo jubiliejus. F. Skorina – pirmos baltarusių knygos autorius, knygas spausdinęs ir Vilniuje, čia yra ir jo gatvė. Muziejuje yra 15 salių, bendras jų plotas – 928 m2. Salėse daugiau nei 2500 eksponatų. Tarp jų daugiausia knygų. Yra ypač retų: 1595 m. Vilniuje išspausdinta „Mokomoji Evangelija“, 1558 m. Venecijoje spausdinta „12 pamokslų“ ir kt. Šis muziejus – vienintelis toks Baltarusijoje. Įspūdingai ir labai natūraliai atrodo XVII–XVIII a. spaustuvės rekonstrukcija, kurioje „dirba“ vaškiniai natūralaus žmogaus ūgio spaustuvininkai. Muziejaus eksponatai atspindi visą baltarusių rašto istoriją.

Dar vienas Europos centras

Kaip žinia, yra ne vienas Europos geografinis centras. Viskas priklauso nuo metodikos, kaip jo buvimo vieta apskaičiuojama. Europos centrą turime prie Vilniaus, bet jis, pasirodo, yra ir Polocke. Baltarusių mokslininkai esą su modernia kompiuterine technika apskaičiavo, kad tikrasis žemyno geografinis centras yra už 33 km nuo Polocko. Jį žymintis ženklas stovi vienoje iš miesto aikščių. Gidės klausiu, tai kuris – jų ar Lietuvoje esantis – tikresnis. Gidė juokiasi, sako: „Turiu sakyti, kad mūsiškis...“.

Centro ženklas – tai Žemės šiaurės pusrutulis, pažymėtas meridianų lankais. Užrašas „Europos geografinis centras“ užrašytas penkiomis kalbomis: rusų, baltarusių, švedų, anglų ir graikų. Lentelėje išmuštos ir centro koordinatės – 55 laipsniai ir 30 minučių šiaurės platumos ir 28 laipsniai ir 48 minutės rytų ilgumos.

Paminklas raidei

Toje pat aikštėje, kur ir Europos centro ženklas, yra unikalus paminklas... raidei. Mat baltarusių abėcėlės raidė Ў (su paukščiuku) – vienintelė tokia pasaulyje. Ji laikoma baltarusių kalbos simboliu. Paminklas pastatytas 2003 m., minint baltarusių rašto dieną. Beje, dar vienas panašus paminklas yra Rusijos mieste Uljanovske, ten jis skirtas rusų abėcėlės raidei ё (skaitoma JO ar IO), kurios taip pat niekur daugiau pasaulyje nesutiksi. O mes, lietuviai, apsileidę, juk ir mūsų abėcėlėje yra raidė, kurios taip pat nė vienoje pasaulio abėcėlėje nerasi, tai raidė Ė. Imam ir Ignalinoje pastatom ženklą šiai raidei! Neabejotinai tai būtų dar vienas turistų traukos objektas, nes jis būtų vienintelis toks Lietuvoje.

Polocko universitete

Aukštasis išsilavinimas šiame mieste turi gilias tradicijas. Dar 1581 m. Polocke įsteigta jezuitų kolegija. 1812 m. caro Aleksandro I įsaku, kolegija reorganizuota į jezuitų akademiją su universiteto teisėmis. Tai buvo pirmoji aukštoji mokykla Baltarusijos teritorijoje. Sovietmečiu ši Polocko mokymo įstaiga buvo Baltarusijos politechnikos, vėliau technologijos institutų filialas, universitetu tapo 1993 m. Dabar jame yra 11 fakultetų, 29 katedros, magistrantūra, aspirantūra, darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institutas. Studentai gali įsigyti 46 profesijas, studijuoja apie 15 200 studentų, dirba 500 dėstytojų, tarp jų 19 mokslo daktarų ir 167 kandidatai.

Lankantis universitete, įspūdį paliko viena atrakcija. Ant sienos kabo didelė „kalbanti“ žmogaus galva su didžiule žila barzda. Tai visažinis senolis. Jeigu ko nors nori sužinoti, atsistoji prieš jį ir kreipiesi: „Gerbiamas senoli, ar galiu į jus kreiptis“. Ir užduodi klausimą. Galva kiek sujuda, atsimerkia akys ir gergždančiu roboto balsu gauni atsakymą. Jis paparastai būna su humoru. Į Danutės klausimą „kada aš būsiu laiminga“, galva atsakė: „Tu jau dabar laiminga“. Valentas paklausė, kiek jam metų, galva atsakė: „Palyginus su manimi, tu dar vaikas“ ir pan. Šios atrakcijos paslaptis paparasta – kažkur už sienos sėdi žmogus, kuris girdi ir mato klausiantįjį, ir jam atsako.

Universiteto kieme stebėjome bokšto laikrodį. Jis neįprastas. Kas valandą pasigirsta jo dūžiai, nuskamba studentų himnas lotynų kalba, atsidaro durelės ir per trejetą minučių ratu praslenka įvairios žinomų Baltarusijos istorinių asmenybių figūros. Tikslus Prahos bokšto laikrodžio analogas. Dar į gana gilų šulinį kieme kiekvienas įmetėme monetų. Kad metant sugalvotas noras išsipildytų.

xxx

Pakeliui į Polocką stebėjome Lietuvoje jau pamirštus vaizdus – besiganančias kolūkių karvių bandas. Ten iš esmės liko nepakitusi sovietinė sistema, veikia kolūkiai, tik dabar jie vadinasi KPK – kaimo pramoniniais kompleksais. Mes skundžiamės didžiule emigracija į užsienį, Breslaujos valdžia taip pat susirūpinę didele emigracija, tik vidine. Jaunimas masiškai iš kaimų važiuoja į didelius miestus – Minską, Vitebską. Kad juos sulaikyti, kiekviename KPK statomi gyvenamieji namai. Važiuojant jų matėme daugybę. Žmogui namas atiduodamas gyventi nemokamai, bet už tai jis 10 metų turi atidirbti KPK. Vėliau namas lieka žmogaus nuosavybe. Gerai tai ar ne – sprękite patys.

Namo grįžome sekmadienį vakare. Pasienio punkte važiuojančių buvo nedaug, tad jį pravažiavome gana greitai, neužtrukome nė valandos.

Šis rašinys – paskutinis šio baltarusiško ciklo eskizas.

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje