Laiškas Mamai

Ir vėl gegužis su savo žiedų kvapais, su pačia nuostabiausia Motinos diena... Ir vėl, kaip kiekvienais metais, gražią pavasario dieną einu pas Tave rankomis suspaudus širdį. Negaliu nešluostyti ašarų, kai išpyliau ant kapo saujelę žemės, atvežtos iš tėviškės laukų. Ir tik čia supratau, kad tik čia yra ta tikroji bedugnė, kad kiekvienas yra savas laužas ir sava liepsna. Žiūriu į degančias žvakutes ir matau kitą pasaulį.

Prabėgo daug metų, bet ir dabar, šaukdama Tave, išgirstu savo balsą anos nakties skambesy ir begalinis liūdesys suspaudžia širdį...

Mama, aš atsinešiau skausmą, kaip atvirą žaizdą, esu permatoma kaip stiklas, per kurį kiaurai eina šviesa. Čia viskas tęsiasi tarsi sapne – trunka akimirksnį, bet išvirsta į Amžinybę. Ašaras šluostausi be jokios gėdos ir meldžiuosi už tuos, kurie jau melstis nebegali. Tu tyli, keistai tyli... Noriu pasikalbėti su Tavimi, man bus ramiau.

Mama, koks šiltas, kvapnus gegužis! Jau seniai pražydėjo pirmosios žibutės ir tik dvi senos obelys kiekvieną pavasarį apsipila baltais dažais. O kiek vėrinių galėjai suvert nelengvai kasdienybei iš to, kas praėjo, kas akmeniu gulė širdy!.. Mama, menu Tavo akis... Jos buvo giedros, giedros ir gilios:

„Tavo žvilgsnį, Motule,

man Dangus

kas pavasarį mena...“

Sunku ką nors gražiau ir protingiau pasakyti apie Tavo rankas, negu kad apdainavo poetai. Tu žinojai, rankomis reikia dirbti. Darbas. Gyvenimas, darbas – Duona. Niekada nesiskundei, kai būdavo sunku. Šitos nuostabios, šitos auksinės, šitos stiprios ir darbščios rankos staiga liko bejėgės. Mama, o kiek tokių rankų kaip Tavo yra pasaulyje dirbančių, mylinčių?!

„Paguosdavo mane

jų šiluma rami,

išnykdavo gėla ir skausmas,

ir vėl nušvisdavo Dangus...“

Mano Mama, Tu buvai ir likai man vienintelė, Tu – mano brangiausias žmogus, visada ištiesdavai savo šiltas rankas, pasiimdavai dalelę mano skausmo. Ir tylėdavai. Tu žinojai, kad pakanka tik būti šalia ir šildyti mano rankas. Ir jeigu aš dabar pasiilgstu Tavo brangių bruožų, vadinasi aš pasiilgstu to tylaus žemės lopinėlio, kuriame dabar Tu esi tarsi žvakutė žemės glėbyje.

Mama, man buvo gera nuo Tavo artumo, norėjau padėti ant delno visą pasaulį, kad nenuvargdama galėtum juo pasigėrėti. Kaip vaikystėje prisiglausdavau prie Tavęs, tarsi norėdama nuo visko pasislėpti. Gerumas, kurį dovanodavai kitiems, grįždavo į Tavo pastogę dvigubai didesnis.

Mama, kokiais žodžiais su Tavim kalbėtis, kad Tu juos išgirstum? Už Tavo gerumą ir meilę aš sumokėjau pačia pigiausia kaina... keliais gėlių žiedeliais. Vis tikėjausi, kad didžiausią dovaną Tau įteiks pats gyvenimas.

Pamenu, buvo šiltas pavakarys. Iš laukų šiltas vėjelis atnešė svaiginantį vasaros kvapą. Aš rinkau kvepiančias žemuoges. Tarsi raudoni karoliukai jos puikavosi suvertos ant nulinkusios smilgos. Atbėgusi pas Tave, ant stalo padėjau žemuogių vėrinį. Aš taip džiaugiausi jomis ir norėjau savo džiaugsmą padalint perpus, o Tu tyliai šypsojaisi lūpų kampučiais.

Buvo Tavo gyvenime išsvajota, graži, skausmu virtusi meilė... Visa tai buvo nesugrįžtamai. Ne vieną sykį Tavo gyvenimo skausmas kartojosi, nuplėšdamas mintis apie save ir savąjį sielvartą. Su skausmu galvodavai apie likusius metus pačios užnuodytus. Buvo visko...  O buvo dienų, kai vargas vartus kilnojo... Taikiai rankas sunėrę žygiavo vargas ir širdingumas, nepriteklius ir raminanti laukų žaluma, upelio čiurlenimas, pūgos ir pievų žydėjimas. Taip ir grūdinaisi šiame kasdienybės lauže.

Kad ir kaip atkakliai likimas lenkė Tave arčiau prie žemės, nepajėgė nei priplakt nei sulaužyt. Ir tik iš kažkur, iš toli, plūstelėjo šalta banga ir aš pajutau, kaip keitėsi Tavo sveikas, tvirtas kūnas. Tapo jis kažkoks svetimas, sudribęs, matėsi, kaip kiekvienoje kūno ląstelėje triūsė nepermaldaujamas griovėjas – laikas. Viešpatie, kaip aš bijojau šito Tavo laiko! Mama, iš Tavo akių mačiau, artėja vakaras. Tu vis ilgai žiūrėdavai į tolumą, lyg kažkas Tave šauktų.

Mama, aš jau įžengiau į patį gyvenimo tankumyną, kartais nežinojau, kaip iš jo išbristi, kurioje pusėje yra išsigelbėjimas. Tavo ištvermė man buvo didelė mokykla, Tavo paguodos žodžiai pralėkdavo kaip vėjelis ežero paviršiumi, pašiaušdamas vandenį, priversdamas jį virpėti, bet nepaliesdamas gelmės. Man sakydavai „rožei duoti spygliai“, tada aš buvau rožė, neužsiauginusi spyglių.

Kvepia šviežia žole kaip gyvenimu. Girdisi kaip sprogsta medžiai ir sultys kunkuliuoja kamienuose. Virpėdamos nuo mažiausio vėjelio dega žvakės. Keistas, stingdantis šaltis smelkiasi į pačią širdį.

Jauni beržai stovi iš abiejų kelio pusių lygia balta tvorele. Žolėje linguoja pasiruošusios žiedus išskleisti violetinės lubino piramidės. Kokia nelauktai ilga tyla! Ji išsivynioja kaip balto popieriaus lapas. Ir staiga – juodu ant balto, varpo dūžis, sukėlęs tylų, bet ryškų akordą, kuriame tyliai aidi perskaudėjęs skausmas. Tas skausmas persikėlė į mane. Kiekviena varpinė turi savo balsą, pavargusį, gedintį.

Mama, jaučiu, kad manyje, kaip varpe, gimsta skausmas, kuris išsiveržia tyliu skambesiu. Mane apima nežmoniškas graudulys, kad nesinori pajudėti, nesinori grįžti namo, nesinori matyti verkiančio Dangaus, tik norisi pasilikti šalia Tavęs ir, nežinoti, kad ateis vienišas vakaras.

Mama, meldžiuosi už Tave, meldžiuosi už visas Mamas, o balsas tarsi kažkieno ranka užspaustas.

Klūpau prie Tavo kauburėlio ir matau, kaip nuo pamerktų kanklelių, tarsi mažos ašarėlės nukrito keletas žiedlapių...

Ar tai Tavo, Mama, ašarėlės?...

Ošia aukštos žaliaskarės tujos, blyksčioja degančių žvakučių liepsnelės...

Pro atvirus kapinių vartelius, vėjo nešama, išriedėjo nedidelė gėlių puokštelė, suvyniota celofane. Lengvutė, vėjo mėtoma, ji įstrigo balutėje, ir tik gabalėlis atplyšusio celofano daužėsi į vandenį, tartum šaukdamasis pagalbos...

Išeidama sustoju prie medinio kryžiaus, visada vienodai apkaišyto gėlėmis. Stovi, stropiai apjuostas akmenų tvora ir lyg rankas iškėlęs į Dangų, maldauja, kad tik kapinės nebesiplėstų toliau. Ar galima atsitverti nuo mirusiųjų pasaulio akmenine tvora, kuriame ir taip gudu?...

Aš sugrįšiu pas Tave, Mama, sėdėsiu šalia kauburėlio tarsi medinė skulptūra, kuriai nelemta sušlapti...

„Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekados...“

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje