Kaip mes Česlovo Juršėno pietus sušveitėme...

Vieną gražią vasaros dieną mūsų Švenčionijos klubas gavo kvietimą: atvažiuokite į Reškutėnų kaimą, girdi, geriau susipažinsite su garsiojo mokytojo kraštotyrininko Izidoriaus Kazakevičiaus įkurtu muziejum, su šio seno Rytų Lietuvos kaimo istorija, kultūra ir kt.

Ką gi, mes, paslankūs svieto perėjūnai, išsinuomojome seno tipo sovietinį autobusiuką, tikrą kledarą, ir saulėtą sekmadienį nudardėjome nurodytu adresu. Jau prieš tai buvome prisiskaitę apie savitą šio krašto kultūrinį paveldą, papročius, tradicijas, archeologinius radinius Rėkučių pilkapiuose, Kretuonų, Pakretuonės pilkapynuose ir senkapiuose. Be abejo, drauge su šios parapijos senbuviais gyventojais pasimeldėme parapijos bažnyčioje, apžiūrėjome muziejaus eksponatus, drauge su nuostabiąja Reškutėnų „Ryto“ draugijos pagrindinės mokyklos direktore Viktorija Lapėniene pasidžiaugėme atsivėrusiomis naujomis perspektyvomis Švenčionių krašto žmonėms. O paskui, kai pamąstėme sustoję prie Vytauto Didžiojo paminklo, kurį 1930 m. pastatė Reškutėnų ir Rėkučių kaimų jaunimas, pasigėrėjome žalia kaip smaragdas šios ežerų šalies panorama, buvome pakviesti į mokyklos salę, kur laukė nepaprastos vaišės: įdarytos lydekos, juodieji ikrai ant sviestu pateptos duonutės riekių, raudonavo dar nematyto dydžio vėžiai, trijų baudžiauninko vyžų didumo sūriai, kumpiai, didžkukuliai, vėdarai ir alus, daug alaus ir punšo butelių. Visi šie valgiai buvo gražiai patiekti, papuošti rūtelėmis ir kitais akį traukiančiais žolynėliais.

Paraginti mūsiškiai vaišinosi taip, kad net jų ausys linksėjo. O dosnūs šeimininkai vis kuklinosi, net atsiprašinėjo. Mačiau aš visa tai ir galvojau: „Nagi, kaip čia dabar išeina? Nei mes kokie seimūnai, nei aukšti valdininkai, nei ypatinga delegacija, o tik eiliniai kraštiečiai, bet vis dėlto šitaip dosniai, iš širdies vaišinami… Ne, ne, čia kažkas ne taip… Gal ne mūsų čia laukta?“ Stovėjau ir neramiai žiūrėjau į tuštėjančius švediškus stalus, sustatytus kryžmai – nuo vieno salės kampo iki kito. Pastebėjęs mano veide sutrikimą, profesorius Povilas Čibiras tarė:

– Tai ko gi tu, brolau, nieko neragauji ir negeri? Ar nematai, kad netrukus visi stalai bus tušti?

Taip pasakęs jis man pripylė pilną stiklinę punšo ir, lyg būdamas koks šeimininkas, paragino:

– Na, tai už mūsų Rytų Lietuvą!

Ir gerai, kad profesorius, pats daugėliškėnas, mane paragino, o tai ir būčiau likęs alkanas ir troškulio užėstas. Tuo metu vienas iš mūsiškių, vilniečių, kilusių iš šios parapijos, Adomas Lapėnas, jau gražiai pasisotinęs ir išlenkęs ne vieną skanaus punšo stiklinaitę, pamatęs vietos žemės ūkio bendrovės pirmininką Vilių (pavardės neprisimenu), paėmė už parankės, pasivedėjo į koridorių nuo šurmulio ir klausia jį:

– Kaip manai, Viliau, kada mes iš savo krašto visiškai išstumsime komunistus?

Čia p. Vilius sutriko, susiėmė už širdies ir, gaudydamas orą, atsišliejo į sieną. Adomas iškart nė nesuprato, kas atsitiko, kol anas, taip dosniai prisidėjęs prie tokio gausaus pietų stalo, nepaklausė:

– Tai jūs visi – ne iš Seimo pirmininko Česlovo Juršėno svitos?

– Ne, mes – iš Švenčionijos klubo.

Tik vėliau išsiaiškinome, kad ponas Vilius bus labai suklydęs, mus palaikęs ne tais, kokie iš tikrųjų buvome. Mat mūsų klubo pirmininkas tada irgi buvo Juršėnas, kilęs iš šio krašto, bet ne Česlovas, o Nikodemas. Na, o skambintojams telefonu, matyt, vardas nė nerūpėjo… Kur čia supaisysi!

Paradoksalu buvo tai, kad nė vienas iš vaišių šeimininkų gerai neįsižiūrėjo, jog mūsų transportas buvo labai jau apverktinos būklės, tikras laužas, o tuometinio Lietuvos Seimo spikerio Česlovo Juršėno bendražygiai turėjo atvažiuoti bent jau vakarietiškos kilmės lengvaisiais automobiliais. Be to, pats spikeris, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo tądien atvažiuoti ne nuo Švenčionių pusės, kaip mes, o nuo Ignalinos, kur jau turėjo ne vieną susitikimą.

Taigi negerai padarėme, kad sukirtome tokius puikius Česlovui Juršėnui ir jo svitai paruoštus pietus… Praėjo jau keleri metai, o sąžinė mus graužte užgraužė… Tuo labiau kad mes iki šiol nesužinojome, ar dar jiems, vargšams, liko nuo mūsų, tikrų žmogėdrų, stalo nors vienas neapgraužtas kaulelis ar nepaliestas žolynėlis…





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje