viagra super force buy over internet

Deivės Lados dovanos

Labai graži Nalšios žemė, bet niekada jos žmonėms nebuvo lengva čia gyventi. Visais laikais ši žemė buvo įvykių sūkuryje, dėl jos nuolat vyko nuožmios kovos. Todėl kiekvienas jos kampelis garsėja sakmėmis ir padavimais iš įvairiausių laikų. Vienoje įdomiausių sakmių pasakojama apie netoli Linkmeno ežero stūksantį paslaptingą įdomios formos kalną, žmonių vadinamą Ladakalniu, nuo kurio atsiveria nuostabūs apylinkių vaizdai. Čia pat, po kojomis, šlama vešlus ąžuolynas, o toliau – vienu žvilgsniu gali aprėpti net šešis: Linkmeno, Asėko, Alksno, Alksnaičio, Ūkojo ir Pakaso ežerus. Tarp tų ežerų įsispraudęs netoliese stūkso kitas didžiūnas – Ginučių piliakalnis, o netoli Ladakalnio, prie Vaišniūnų kaimo, ir šiandien tebetrykšta stebuklingas Medžiukalnio šaltinis. Pasakojama, kad išgėrus tik vieną stiklinę jo vandens, visą dieną nejausi nei troškulio, nei alkio. Dar toliau, į abi puses nuo Ladakalnio, kiek akys užmato, mėlynuojančiuose miško toliuose pūpso virtinės mažesnių piliakalnių, liudijančių mūsų kovas senais neatmenamais laikais, apie kiekvieną jų sudėtos legendos...  

***

Jos byloja, kad tais laikais, kuomet išsikėlė iš šių kraštų čia gyvenusi stavanų tauta, šiose žemėse apsigyveno nalšėnai, bet jiems čia kurtis buvo labai sunku. Visa Nalšia buvo karų, ligų ir ilgų nederliaus metų nualinta, o geresnių laikų laukė nesulaukė. Tačiau lietuviai visais laikais, nelaimei ištikus, glaudėsi prie stipresnių už save medžių ir sėmėsi iš jų tvirtybės. Žemiausiai galvas lietuviai lenkė šimtamečiams stipruoliams ąžuolams, nes nerasi žemėje kito medžio, kuris būtų taip įaugęs į žmogaus širdies gelmes. Todėl ir dabar, pačioje gražiausioje šalies vietoje, iš visų pusių ežerų apsuptame sename ąžuolyne žmonės deivės Lados šventyklą įsirengė ir ėmė aukas jai aukoti idant ši jiems padėtų...  

Ir štai, tais sunkiais laikais, gavo kunigaikštis Lengvenis iš karaliaus Mindaugo teises valdyti Nalšios žemę. Pamatė jis iš karto, kokie sunkūs laikai šalį slegia ir pradėjo galvoti – kaip čia padarius, kad žmonėms gyventi būtų geriau, kad turtingesnis jų stalas būtų. Ir sumanė Lengvenis, artėjant Saulėgrįžos šventei, po savo valdas pakeliauti ir pasižvalgyti. Bene gerų minčių jam vasarvidžio naktys atneš? Juk niekur kitur, kaip tik gamtoje žmogus pasijunti laisvesnis nuo visų rūpesčių, įtampos, abejonių ir visų tų jausmų painiavos... 

Garsus žirgų žvengimas, kanopų bildesys ir rago gaudimas, ginklų skambesys ir žmonių klegesys pripildė girias nuo pat ryto. Iš pradžių valdovas džiaugėsi nuostabaus grožio miškais ir ežerais, bet greitai pamatė jis, kad ne vien grožis dabar to krašto žmonių galvose, pamatė, kokie jie visi pavargę ir nusiminę. Todėl jo džiaugsmą kuo toliau, tuo labiau temdė gilus liūdesys. Artėjant vakarui, pajuto Lengvenis, kad visą dieną po girias klajojus jau ir jį nuovargis apėmė, ir ėmė dairytis, kur čia derėtų poilsiui apsistoti. Taip besidairydamas, pamatė jis netoliese lengvą dūmelį į dangų iš ugniakuro bekylantį. Pradžioje pamanė, kad tai vietos žmonių trobelė ar laužas sukurtas, bet prijojęs arčiau išvydo aukurą ir jame ugnelę berusenančią. Tai buvo šventykla, kuri visai nebuvo panaši į šių laikų bažnyčias. Lietuvių tikėjimu, dievai turėję savo būstines gamtoje, todėl nebuvo statomos jokios maldyklos, kad jie neliktų uždaryti, o visada – ir darbe, ir varge, ir šventėje – būtų šalia, drauge su jais. Todėl sustojo Lengvenis su savo žmonėmis prie švento ugniakuro šaltinio vandeniu troškulio numalšinti ir, o stebuklas! Su pirmaisiais šaltinio vandens gurkšniais pajuto valdovas ir jo žmonės begalinį naujų jėgų antplūdį. 

– Kur jūs rasite geresnę vietą dvasiai sustiprinti, mintims paskaidrinti, kur žmonės ir žvėreliai ras geresnę užuovėją ir nusiraminimą? – suprato Lengvenis, kad ši, iš visų pusių miškų ir ežerų apsupta, vieta yra šventa, ir kad patys dievai jam nurodė čia nakvynės apsistoti. 

– Čia aš nakvynei apsistosiu, per naktį prarastas jėgas atgausiu, jūsų žodžio paklausysiu, – kreipėsi Lengvenis į žyniu, šventą ugnį kūrenusius. 

Išklausė žyniai kupinais vilties žvilgsniais valdovą ir tylomis žemai jam nusilenkė, o tai reiškė kartu ir pagarbą, ir kvietimą pasilikti. Atsisėdo Lengvenis, meškos kailį nuo pečių nusimetęs, prie šventos ugnies ir pradėjo su senaisiais žyniais tartis ką padaryti, kad šalis suklestėtų ir žmonėms gyvenimas pagerėtų, kad kaimuose dainos linksmiau skambėtų ir... net nenumanė, kiek ilgai jam čia dar teks užsibūti, o šventykloje ir visur kur aplinkui tuo metu šurmuliavo gausybė žmonių – jie ruošėsi didžiajai Saulėgrįžos šventei... 

...Tai buvo nepaprasta šventė, kuri švenčiama artėjant vasarvidžiui, kai pavasario darbai baigti ir žmonės pradeda ruoštis pjūčiai. Saulėgrįžos šventė trukdavo kone mėnesį ir susidėjo iš daugybės kitų, mažesnių švenčių. Pati pirmoji būdavo Šienpjovių, tai yra, dainų ir pievų žiedų šventė, švenčiama pasibaigus šienapjūtei. Greitai po jos ateidavo Artojėlių ir kitos šventės, o po jų visų išaušdavo svarbiausios – Rasos, Kupolinių, arba Ilgės šventės rytas. 

Rasos šventė – tai pats vidurvasaris, pati ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis, tai pats gamtos šėlsmas, įspūdingiausias augmenijos vešėjimas ir žydėjimas, o Saulė, patekėjusi aukščiausiai, tarytum stabteli, lyg leisdama pasidžiaugti savimi ir vasaros gamtos grožiu. Senu papročiu tuo laiku jokių darbų niekas nedirbo – visi turėjo pailsėti, naujiems darbams pasiruošti, todėl ir jaunas, ir senas po ąžuolu prie ugniakuro rinkosi. Tik senutės žiniuonės dar rinko miškuose ir laukymėse visokiausių žolynų, kaip buvo sakoma tais laikais, jos kupoliavo, nes tik iki Saulėgrįžos surinktos žolės neša žmonėms sveikatą ir laimę. Kiti žmonės atlikinėjo įvairias apeigas su žolynais, vandeniu ir ugnimi, maudėsi patys ir gyvulius maudė, nes tikėjo, kad tuo metu vanduo turįs stebuklingų galių. Jaunimas gėlėmis kaišė šaltinius ir vietas, pro kurias į ganyklas galvijus gindavo, o vakarop ant aukštos karties didžiulę gėlių puokštę, kupole vadinama, kėlė. Šią stebuklingą naktį niekas miegoti nėjo, o visi aplink laužus šoko ir dainas dainavo, mergelės glaudėsi prie jaunikaičių, o per patį vidurnaktį drauge paparčio žiedo ieškoti ėjo... 

...Tik ne šventė rūpėjo Lengveniui. Nors ir koks galingas valdovas jis buvo, visada dievų valios klausydavo, todėl ir šį kartą tris dienas ir tris naktis sėdėjo kunigaikštis su išminčiais ir tarėsi, kol ketvirtąją naktį sulaukė dievų atsako – nakties apsuptyje jis išvydo nepaprastą regėjimą. Aplink ugniakurą staiga pradėjo šviesėti ir ta šviesa plėtėsi aplinkui, nelyg diena būtų stojusi, o šalia ugniakuro iškilo nepaprasto grožio moteris. Jos marškiniai buvo balti lyg beržynas, plaukai geltoni kaip kviečių laukas, blakstienos juodos lyg ką tik suarta dirva, marga jos prijuostė atrodė kaip gėlėta pieva, jos plaukus juosė marga kaip vaivorykštė, juosta, o akys mėlynavo nelyg du ežerai, lyg du dangaus lopinėliai... 

– Aš jums padėsiu, – prakalbo ji, ramiu motinišku veidu žvelgdama į valdovą.

Tai buvo visa ko, kas gyva žemėje – žmonių, gyvulių ir augalų globėja deivė Lada. Net ir daug mačiusiam, daug gyvenime patyrusiam Lengveniui reginys žadą atėmė. Moteris priėjo ir švelniai per pečius jį apkabino. Langvas vėjelis kedeno palaidus garbanotus jos plaukus, kurie švelniai glostė valdovo veidus, o jos akys žvelgė tarsi kiaurai jį – lyg į pačią širdį valdovui žiūrėtų. 

Sunkių kovų ir karo žygių užgrūdintas buvo valdovas, bet tokį nepaprastą jausmą seniai bebuvo jutęs – nuo moteriškės sklido tokia motiniška šiluma, kokią jis tik vaikystėje iš motinos tebuvo pajutęs. Jos pečiai, apgaubti didžiule skara, su kiekvienu įkvėptu oro gurkšniu lengvai kilnojosi, o iš krūtinės jautėsi širdies plakimas. Valdovas, tarsi vaikas, nejučia prisiglaudė prie jos, o jos akyse suspindo ašaros.  

– Ryte atsikėlęs, didysis valdove, rasi stebuklingą ratą, iš akmenų išdėtą, per vidurį kryžiaus ženklu padalintą, o to rato kiekviename ketvirtyje bus po maišelį padėtą. Viename jų bus stiprybė, kitame džiaugsmas, trečiame linksmybė, o ketvirtame – draugystė, – ramiu balsu toliau kalbėjo moteriškė. 

– Niekus kalbi, geroji moterie. Tokių dalykų dar niekas į maišą neužrišo, tai galima tik širdimi patirti, – liūdnai lingavo galva Lengvenis, bet geroji moteriškė kalbėjo toliau: 

– Pirmame maišelyje bus rugiai. Tai jėga ir stiprybė. Kol šios žemės laukuose žaliuos rugeliai, tol žmonės galės juodos kvapnios duonelės išsikepti ir po sunkių darbų jėgos iš jos pasisemti. Priešingoje pusėje bus kviečiai. Tai džiaugsmas ir turtingas stalas. Kai šiame krašte subręs sunkios kviečių varpos, šeimininkės šventai dienai skanių pyragų galės iškepti, o jų šeimynas džiaugsmas lydės. Trečiame maiše – miežio grūdų rasi. Miežiai – tai gardus alutis ir linksmas šnekutis, lydėsiantis tavo žmones per visas didžiąsias šventes. Ketvirtame maišelyje bus avižų, kuriomis savo geriausią draugą, savo eiklųjį žirgelį pamylėsi. 

Tai ištarusi geroji moteriškė paslaptingai prapuolė, o aplink vėl stojo naktis, lyg nieko čia ir nebūtų įvykę, tik žemės toje vietoje tarsi sujudėjo ir pradėjo kilti. Kunigaikštis iš lėto susitvardė ir mėgino geriau įsižiūrėti kas čia vyksta, bet aukuro žarijos netoli teskleidė šviesą, o tamsoje jis nieko negalėjo įžiūrėti, tik jautėsi lyg ant judančio slibino nugaros stovėtų... 

Išaušus šventės rytui, Lengvenis pamatė didelį stebuklą įvykus. Visa žemė kartu su šventu aukuru, su visais žolynais ir medžiais, visa jo stovykla su visais kariais ir palapinėmis buvo iškilę aukštai virš miškų ir ežerų. Apsidairęs Lengvenis nuo to kalno net šešis ežerus vienu metu išvydo – tokio grožio jis niekur nebuvo regėjęs, o šaltinis, iš kurio dar taip neseniai gėrė, buvo kažkur toli apačioje. Tuomet jis pradėjo žvalgytis aplinkui ir švento ugniakuro vietoje jis didelį ratą iš akmenų išdėtą pamatė, o jo vidus buvo kryžiaus ženklu perskirtas. Priėjęs arčiau, Lengvenis iš tisų pamatė keturis maišelius, kiekviename to rato ketvirtyje padėtus. Pakėlė jis tuos maišelius ir pamatė, kad viskas ir buvo kaip tik taip, kaip moteriškė buvo sakiusi. Viename maiše rado rugių – jėgos ir stiprybės ženklą, priešingame apskritimo ketvirtyje – kviečių, kairėje rato pusėje aptiko miežių, o dešiniame – avižų maišelį. 

Suprato Lengvenis, kad jo palyda stebuklingoje vietoje buvo apsistojusi, o ta moteriškė buvusi ne kas kita, kaip visų mūsų motina – deivė Lada. Išdalijo jis tuos grūdus savo krašto žmonėms ir paliepė, kad Nalšios žemės žmonės Lados dovanotus grūdus augintų ir puoselėtų. 

Ir suklestėjo Nalšios žemė, deivės Lados dovanų gavusi. Ant nalšėnų stalų vėl gardus maistas atsirado, laukuose ir visur kur linksmos dainos suskambėjo, palei sodybas, palei kiekvieną trobą trobelę, bakužę bakužėlę gausybės gėlių sužydėjo, o trobų durys visada atviros svečiui buvo... Iš dėkingumo geradarei, įsakė Lengvenis deivės Lados garbei visas šventyklas šalyje nuo to laiko lygiakraščio kryžiaus, apjuosto apskritimu, ženklu žymėti, o nuo priešų apsiginti žmonėms naują galingą pilį ant aukšto ir stataus Ginučių kalno pastatyti liepė. Ir susirentė lietuviai kalno viršūnėje pilį. Stačių rąstų sieną ir gynybinius bokštus išstatė, o patį kalną dar jie aukštu pylimu apjuosė. Tai buvo pilis, kurios jau niekas niekada neįveikė, o šios pilies kieme, iškilus pavojui, visi aplinkiniai gyventojai galėdavę ir patys pasislėpti, ir savo turtą susinešti... 

***

Labai mažai kas tesusimąsto ar tiesa šis pasakojimas, ar ne, nes šiandien niekas negali tvirtai to įrodyti, bet senovėje ant Ginučių piliakalnio iš tiesų būta nepaprastos pilies – nė vienas priešas nepajėgė jos įveikti. Net naujausiais laikais, kuomet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lenkai okupavo didelę rytinės Lietuvos dalį, visas ežeringas Ginučių kraštas ties Minčios giria ir gražiosios Linkmenų apylinkės išliko laisvoje Lietuvoje. Todėl žmonės ir šiandien tiki, kad ši vieta stebuklinga. Sakoma, kad radus Ladakalnio papėdėje kokį akmenuką, reikia užnešti jį ant kalno, jo garbingiausioje vietoje – po viršūnėje augančiu ąžuolu padėti. Tuomet esą deivė Lada išpildys kiekvieną, net slapčiausią žmogaus norą...





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje