Dvyliką metų Amerikoje gyvenanti ignalinietė: „Norėjome, kad mūsų vaikai nematytų vargo“

„Šiandien išlydėjome draugus iš Lietuvos. Dabar sėdžiu terasoje, žiūriu į kalnus ir mąstau – nejau aš taip toli nuo namų? Dvi valandos kelio iki Denverio Kolorado valstijoje, 18 valandų skrydžio, 2 valandos kelionės automobiliu. Netikiu, kad gyvenu taip toli nuo gimtinės Ignalinos...“, – laišką pradeda jau 12 metų su šeima Amerikoje gyvenanti Asta Rimšelytė-Klišauskienė. Prieš daugiau nei dešimt metų Lietuvą palikusi Asta gyvenimu už Atlanto nesiskundžia, tačiau iš karto išsklaido iliuzijas – doleriai čia ant medžių neauga, tad norint susikurti gyvenimą, apie kurį svajojo, reikėjo įdėti nemažai pastangų. Laimei, viskas atsipirko su kaupu.

Nesėkmingos laimės paieškos Lietuvoje

Paskutinį kartą moteris su šeima Ignalinoje lankėsi praėjusią vasarą, kai dalyvavo klasės draugų susitikime. Buvo praėję lygiai 25-eri metai po mokyklos baigimo. „Savo klasę, „c-kus“ prisimenu kaip draugišką klasę, ypač paskutiniaisiais metais. Šimtadienis ir išleistuvės buvo labai linksmi“, – prisiminimais dalijosi Asta.

Baigusi mokyklą, ji su dviem klasiokėm išvyko studijuoti į Vilniaus prekybos technikumą, kurį baigusi gavo darbą Vilniuje – ko labiausiai ir troško. „Su mielu noru grįždavau aplankyti tėvų, dalyvauti klasės susitikimuose, tačiau likti gyventi Ignalinoje nenorėjau – nemačiau didelių galimybių nei darbui, nei asmeniniam gyvenimui, – laiške prisipažįsta Asta. – Užaugusi darbininkų šeimoje, visada norėjau gyventi geriau ir turėti savo automobilį, namus, daug keliauti.“

Gyvendama sostinėje, moteris susipažino su būsimu vyru Kęstučiu, kilusiu iš Šilutės, kuris tuo metu žaidė futbolo komandoje „Makabis“. Kadangi Lietuvoje futbolininkams buvo mažai mokama, Astos vyras, pasitaikius galimybei, išvyko į Vokietiją. O jam grįžus po pusės metų, pora susituokė. „Vestuvės vyko Ignalinoje. Buvo smagu, pasveikinti atvyko ir grupelė klasės draugų. Ignalinoje gimė ir pirmoji dukra Dovilė, kurią auginti padėjo tėvai, nes vyras važinėjo į Vokietiją, kad išlaikytų šeimą“, – pirmuosius vedybinio gyvenimo metus prisiminė Asta ir pridūrė, kad šeimyninio gyvenimo pradžia nebuvo lengva, nes jai su dukra teko gyventi ir Ignalinoje, ir Vilniuje, ir net Vokietijoje.

„Tuo metu mano draugė jau gyveno Amerikoje ir vis primindavo, kad vyro futbolininko karjera greitai baigsis... Mintis apie Žalios kortos laimėjimą  ir laimės paieškas Amerikoje vyliojo“, – pasakojo Asta. Po 3-ejų metų bandymų pasisekė ir moteris laimėjo Žaliąją kortą. Asta prisimena, kad apsispręsti nebuvo lengva, tačiau sprendimą keliauti į Ameriką nulėmė nesėkmingos darbo paieškos Lietuvoje. Šeimos santaupos tirpo, darbų nebuvo, o vos prieš metus Klišauskų šeima buvo susilaukusi dar vienos dukters – Jorūnės.

„Sutvarkėme visus reikalingus dokumentus, išsikraustėme iš buto Vilniuje, persikraustėme į Ignaliną, kad pabūtume su tėvais, aplankėme ir vyro tėvus Šilutėje. Buvo sunku ir skaudu palikti tėvus, brolius, seses, draugus ir klasiokus... O taip pat ir gimtinę Lietuvą. Tačiau visada guodėmės – vykstame, nes norime gyventi geriau ir kad mūsų vaikai nematytų vargelio, – savo išvykimą pateisina Asta. – Viską aukojome dėl geresnės ateities, kurios Lietuvoje, susidūrę su problemomis, nematėme.“ Moteris laiške prisipažino, kad tąkart bilietus pirko į abi puses: „O kas, jei nepavyks?“

Gyvenimas kalnų papėdėje

Šeima į svajonių šalimi vadinamą Ameriką skrido tik su keliais kelioniniais krepšiais. Lėktuvui nusileidus Denveryje, lietuvius pasitiko draugai Rosita ir Saulius. Nors viskas vyko sklandžiai, egzistavo vienintelis barjeras – anglų kalba, kurios Asta nemokėjo. „Džiaugėmės, kad nereikėjo skolintis pinigėlių ir išsivertėme su savo santaupomis. Kadangi apsigyvenome turistiniame krašte (žiemą čia populiarus kalnų slidinėjimas, vasarą – dviračiai ir kitas sportas), draugė greitai surado mums darbus. Nesijautėme čia svetimi, nes buvo daug lietuvaičių. Pirmas ir dabartinis mano vyro darbas – mėsininko prekybos centre. Jam nebuvo lengva iš futbolininko pasidaryti mėsininku... O man teko pradėti nuo produktų dėliojimo į maišelius. Šiuo metu toje pačioje parduotuvėje („Starbucks“ kavinių tinklo – aut. past.) dirbu vadybininke“, – apie gyvenimo pradžią Amerikoje pasakojo Asta.

Moteris taip pat turi dar tris sezoninius darbus aptarnavimo sferoje. Ignalinietė juokiasi, kad nelabai yra kada liūdėti ir ilgėtis Lietuvos, nes sukasi kaip voverė rate. „Aišku, kai ateina šventės, labai pasiilgstame tėvų, draugų bei giminaičių, tačiau dar niekada nebuvo taip, kad norėčiau viską mesti ir grįžti. Čia mano namai ir nesvarbu, kad esame svetimšaliai ir kartais patiriame neteisybę, panieką ar pavydą, tačiau to yra net ir gimtojoje Lietuvoje“, – prisipažino Asta. 

Jau dvyliką metų Kolorado kalnų prieglobstyje gyvenanti šeima su vietiniais lietuviais kartu švenčia įvairias šventes, keliauja ar kitaip leidžia laisvalaikį. Ignalinietė taip pat pasidžiaugė, kad jau ketverius metus kalnuose švenčiamos Joninės – susirenka bendruomenė net iš Denverio. Ypatingai Jonines kalnuose mėgsta jaunimas.

„Liepos 17 d. bus 12 metų, kaip mes čia gyvename. Buvo sunku prisitaikyti prie visiškai skirtingo gyvenimo būdo, maisto, sistemos, tačiau aš mėgstu gaminti, todėl iki šiol gaminu daug lietuviškų patiekalų, nors mūsų šeima dievina ir „steiką“, kurį išmoko paruošti vyras“, – lietuviškos ir amerikietiškos virtuvių draugyste džiaugėsi Asta.

Vienintelis dalykas, kuris liūdina Amerikoje įsikūrusią šeimą – didelis atstumas iki Lietuvos, nes užsimanę negali sėsti į automobilį ir aplankyti artimųjų. Tačiau skųstis neleidžia tai, kad Astos ir Kęstučio šeima dabar turi daug ką, apie ką išvykdami iš Lietuvos tik svajojo – automobilius, savo namą, daug galimybių keliauti. „Amerika didelė, čia daug gražių vietų, kokių nepamatysi Europoje. Tačiau Lietuvą stengiamės aplankyti kuo dažniau. Vaikai myli Ignaliną ir visada nori čia praleisti vasarą, nes rojaus kampelis užkariavo ir jų širdis. Be to, ir kalbos įgūdžiai čia lavinami“, – savo laiške iš Amerikos pasakojo Asta.

Prakalbus apie šiuo metu itin jautrią emigrantų temą, ignalinietė neskubėjo smerkti nei vieno laimės svečiose šalyse ieškančio lietuvaičio. „Jei Lietuva nesuteikė jiems galimybės gerai gyventi, daug šeimų rizikavo ir  buvo priversti gero gyvenimo ieškoti svetur. Išvykdami galvojome apie vaikų ateitį, kurios nematėme Lietuvoje ir už tai nereikia smerkti. Mes mylime savo Lietuvėlę ir gerbiame joje gyvenančius žmones“, – supratimo ir palaikymo kupinais žodžiais išvykusius lietuvaičius, tarp jų ir savo šeimą, gynė Asta.

Moteris pabrėžė, kad Amerikoje yra ne tik privalumų, bet ir trūkumų, ir pinigai ant medžių neauga – juos reikia sunkiai uždirbti. Ypač, jei nori dažniau pamatyti savo artimuosius ir gimtinę. „Labiausiai pasiilgstu tėvelių, giminaičių ir, aišku, žalios Lietuvos bei Ignalinos ežerų“, – prisipažino Asta ir laišką užbaigė sakiniu: „Su meile, Asta Rimšelytė-Klišauskienė. Niekada nepamirštu ir myliu visus artimuosius bei draugus. Visi jūs esate mano širdyje.“

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje