„Kai pasakysiu „štai čia mano viršūnė“ – nustosiu dirbti“

Liepos 7-13 d. Ignalinoje surengta jaunimo šiuolaikinio šokio stovykla, kurią vedė Lietuvoje gerai žinomas mūsų kraštietis Marijanas Staniulėnas. Visą savaitę Kultūros centre buvo rengtos šokio teatrų ir dokumentinės vaizdo medžiagos peržiūros, vakarais miestiečiai galėjo mokytis šiuolaikinio šokio stiliaus. Liepos 13 d. stovyklos dalyviai – jungtinė Lietuvos šiuolaikinio šokio grupė – pristatė šokio spektaklį. Ignalinietis M. Staniulėnas – profesionalus šokėjas, universalus choreografas ir žinomas šokio pedagogas, Kaune įkūręs šokių klubą „STUDIJA M“. Su juo kalbamės apie šokį, kūrybą, karjerą Lietuvoje ir svetur.

– Kada susižavėjote šokiu? Kaip supratote, kad tai – Jūsų aistra?

– Su šokiu susipažinau dar būdamas šešerių. Visą gyvenimą sportavau, kartu ir šokau. Imtis šios veiklos profesionaliau pradėjau tik būdamas dvidešimties. Tai paskatino šokio teatro „Aura“ kas rudenį Kaune rengiamas modernaus šokio festivalis. Tuo metu ten mokiausi, buvau pirmo kurso studentas. Apsilankęs festivalyje, likau giliai sužavėtas vienu pasirodymu. Tada pasakiau sau, kad būtent tai noriu daryti. Šokau toliau, tačiau apie profesionalią karjerą negalvojau, be to ir tėvai sakydavo, kad profesionalu niekada netapsiu.

– Kaip prasidėjo profesionali jūsų karjera? Kada Jus pastebėjo?

– Būdamas dvidešimties nuėjau į seminarą šokio teatre „Aura“. Ten amerikiečių choreografas Jeffery Bullock statė baleto ir džiazo pasirodymą, tad nuėjau pabandyti pašokti. Mane iškart pastebėjo ir teatro direktorė pasiūlė šokti trupėje. Tiesą pasakius, šiuolaikinio šokio aš net gerai nemokėjau, viso to mokiausi jau būdamas scenoje. Vos po dviejų mėnesių repetavimo ir mokymosi įvyko pirmoji mano premjera, po keturių – gavau solo partiją Kauno dramos teatre.  Praėjus metams ar dvejiems tapau solistu ir geriausiu šokėju.

– Kodėl nusprendėte mokyti?

– Man atrodo, kad tai – kiekvieno profesionalaus šokėjo dalia. Žinoma, vieni pabaigę savo karjerą užsiima kokia nors kita, su šokiais nesusijusia veikla, tačiau kiti tampa pedagogais. Galiausiai, ne visi šokėjai gali būti choreografais. Man pasisekė, kad turiu daug patirties ir vaizduotę, kurią žmonės vertina. Paprasčiausiai atsidūriau tinkamoje vietoje ir, ko gero, turiu talentą ne tik šokti, bet ir kurti. Tai yra du skirtingi dalykai.

– 2003 m. Kaune įkūrėte jaunimo šiuolaikinio šokio klubą „STUDIJA M“. Kaip kilo tokia mintis, kokią idėją puoselėjote?

– Apie septynerius ar aštuonerius metus šokau įvairiuose teatruose, taip pat ir Kauno šokių teatre „Aura“, šokau užsienyje. Galiausiai, atsibodo važinėti ir visur mėtytis – šnekėti kitų kalba. Norėjau kažko savo ir mintis tapo realybe. Atidaręs savo šokių mokyklą, pradėjau eksperimentuoti, daug kurti ir dalyvauti. Tuo metu susipažinau su įvairiais šokių stiliais, pradėjau šokti hiphopą ir dalyvauti varžybose. Ėmiau viso to mokytis ir tai paprasčiausiai „nurovė stogą“. Kurį laiką užsiiminėjau tik šiuo šokiu, o moderną – tai, kuo anksčiau užsiiminėjau profesionaliai – „padėjau į šalį“, ėmiau mokytis naujų dalykų. Dabar esu universalus choreografas, apimantis visus šokių stilius. Vien jau šiuo metu kuriu baleto spektaklį, taip pat statau savo modernaus šokio spektaklį, kuriu choreografijas hiphopo šokėjams – tiek profesionalams, tiek ne, dar dirbu su sportinių šokių poromis, ruošiu varžybines choreografijas.

– Liepos 7–12 d. Ignalinos kultūros centre rengėte šiuolaikinio šokio teatro vaizdo spektaklių ir dokumentinės medžiagos peržiūras. Kuo, Jūsų manymu, tokia veikla reikšminga?

– Iš tiesų, norėjau praplėsti akiratį ir mąstymą nors vienam, dviems žmonėms. Tiek man tikrai pakaktų. Ignalinoje apie kai kuriuos dalykus nėra žinoma, jais nesidomima, todėl norėtųsi truputėlį „atverti akims“. Pats esu toks pats ignalinietis, kaip ir visi kiti, tačiau manau, kad su platesniu matymu galima daug toliau nueiti. Tai tėra mano indėlis į šį kraštą. Ignalinoje augau labai įdomioje aplinkoje, kurią supo paprastumas ir natūralumas, su daugeliu draugų ir kolektyvų vadovų bendraujame iki šiol. Už visa tai esu dėkingas. Tai, ką darau ir atvežu čia – duoklė, kurią paprasčiausia reikia atiduoti.

– Dar 2005 m. su šokių grupe „No money“ nugalėjote pasaulio hiphopo čempionate. Pasidalinkite įspūdžiais.

– Tada laimėjome, ko gero, pirmą kartą Lietuvos hiphopo istorijoje. Šiais metais čempionais tapome antrą kartą. Galiu pasakyti, kad ten tikra mėsmalė. Iš viso dalyvauja apie 10 tūkstančių šokėjų, viskas vyksta tiesiog „konvejeriu“. Ypatingai įsiminė akimirka, kai stovėjome ant pirmosios vietos pakylos ir skambėjo Lietuvos himnas. Visi lietuvaičiai aplink giedojo, salė atsistojusi plojo. Tačiau pačios įsimintiniausios akimirkos, vis dėlto, yra pats pasiruošimo ir darbo procesas su šokėjais–choreografais, kurie buvo komandoje. Visi jie yra žymūs žmonės, jau įdėję savo indėlį į Lietuvos šokių istoriją.

Pasiruošimas čempionatui vyko labai trumpai – užtrukome gal mėnesį. Mums, šokėjams su patirtimi, tai yra įmanoma, kitiems – tikriausiai nelabai. Kiti šokėjai, būna, ruošiasi ir pusę metų, tačiau tokių rezultatų nepasiekia. Tie žmonės, su kuriais dirbau, yra patys geriausi Lietuvoje. Kęstutis Baranauskas, Olegas Staniulionis, Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas, Gytis Bertulis, Gintaras Svistunavičius – tai komanda, kurią sudaro tikri profesionalai.

– Galėtumėte teigti, jog tai yra reikšmingiausias Jūsų pasiekimas?

– Tikrai ne, aš tai vertinu greičiau kaip nuotykį. Kitam žmogui galbūt tai yra gyvenimo įvertinimas, tačiau man – tik impulsas. Didžiausi mano įvertinimai kitokie. Esu daręs daug stipresnių dalykų: stačiau miuziklų, choreografiją keturiskart geriausio pasaulio didžėjaus Armin van Buuren pasauliniam turui. Pasaulio čempiono titulu nesididžiuoju, tokia mano profesija, tad į viską profesionaliai ir stengiuosi žiūrėti. Tų pasiekimų ar nuopuolių visada buvo ir bus, todėl į viską žiūriu labai natūraliai.

– Tuomet koks įsimintiniausias ir reikšmingiausias Jūsų įvertinimas?

– Tokio dar neturiu. Aš turiu siekių, bet, manau, kai pasakysiu „štai čia mano viršūnė“, tada nustosiu dirbti. Dabar į viską žiūriu labai natūraliai, tai yra mano gyvenimo kelias. Pasaulio čempionate svarbiausia buvo pabūti su žmonėmis, kuriuos anksčiau garbinau ir laikiau savo „dievukais“. Dar anksčiau, matydamas juos televizijoje, galvodavau: „O čia tai geras!“. Vėliau jie mane priėmė, kartu šokome, jie buvo mano mokytojai, o dabar yra ir mano draugai.

– Ar tokie laimėjimai dar gali atverti kokius nors kelius scenos profesionalams?

– Jokių. Kiekvienas laimėjimas – laimėjimas prieš save. Niekam daugiau tai nėra įdomu, tik tau pačiam. Vieną dieną tu laimi, apie tai paskelbia laikraštyje, o kitą dieną – tai jau pamiršta. Šokių pasaulyje tai galbūt yra žinoma, tačiau tik šiame sluoksnyje, niekur kitur. Projektų vertinimo komisijose dažnai pabrėžia čempiono titulą, tačiau aš sakau, kad esu universalus choreografas, pedagogas, šokėjas.

– Iš ko semiatės įkvėpimo ir energijos kūrybinei bei pedagoginei veiklai?

– Žmonės, bendravimas, tai, kas vyksta aplinkui ir pasaulyje – įkvepia dalykų visuma. Choreografija apskritai yra tavo sielos veidrodis. Labai daug ką galiu pasakyti apie žmogų, žiūrėdamas į jo kūrybą, kuo jis tuo metu gyvena, kas jį jaudina. Kiekvienas choreografas dažniausiai kuria apie save.

– Buvote vieno populiariausių televizijos projektų „Tu gali šokti“ choreografu? Kaip sekėsi?

– Iš tikrųjų per šį projektą tapau atpažįstamu ir vertinamu. Nors prieš tai buvau daręs daug stipresnių darbų, mano choreografijos buvo vertinamos geresniais balais. Daug šokėjų pradėjo norėti pas mane šokti, nes tapau žinomas. Pastebėtas buvo ne tik mano darbas projekte, tačiau ir veikla teatre, pasipylė daug pasiūlymų. To aš ir siekiau. Ėjau ten žinodamas, kad didelio meno rodyti negaliu, tačiau sugebėjau rasti vidurį tarp meno ir priimtinumo žmonėms, ir tai buvo įvertinta. Didžiausias įvertinimas – kai tave stabdo gatvėje ir paspaudžia ranką. Pamenu, važiuoja vienas vaikinukas dviračiu, sustoja ir sako: „Man patinka jūsų choreografija ir kūryba, ačiū jums labai“. Tai neprilygsta jokiems priziniams apdovanojimams. O atrodo, juk čia Lietuva, nepasisveikins, nepasižiūrės...

– Gal turite kokių nors autoritetų, žmonių, kuriuos laikote idealais?

– Idealų neturiu, tiesiog yra žmonių, kuriuos gerbiu kaip choreografus, kūrėjus, muzikantus, bet jų pėdomis neseku. Iš jų perimu kažkokią energetiką, kažką, ką jie turi, tačiau visa tai transformuoju ir bandau kurti savitą stilių. Nenoriu siekti jokio konkretaus žmogaus, nes niekada nebūsi geras ir pripažintas, jei būsi kopija. Kaip muziką, taip ir šokį, mėgstu įvairų, o dievų neturiu – mes patys turime kurti dievą savyje.

– Apibūdinkite šiuolaikinio šokio padėtį Lietuvoje. Kokia jo reikšmė?

– Šiuolaikinis šokis išgyvena tai pakilimų, tai nuosmukių. Šiuo metu yra jaučiamas šioks toks pakilimas, tačiau apskritai – tai labai sudėtinga kultūra, turinti daug sudedamųjų dalių. Norint kažką pasiekti šiuolaikiniame šokyje, reikia labai daug dirbti. Talento čia taip pat neužtenka – reikia turėti ir gerą kūną. Kai kurie žmonės negali būti gerais šokėjais, nes paprasčiausiai jiems nelemta ir jų kūnai tam netinka, tačiau gali būti ir atvirkščiai – šokantys vienokio stiliaus šokį turi idealų kūną moderniam šokiui. Čia labai svarbu, kad šokančiojo vystimosi procese, jo darbą teisingai nukreiptų – su tuo žmogumi tinkamai dirbtų. O šiuolaikinis šokis yra ne mąstyme. Aš noriu, kad šį stilių pamiltų daugiau žmonių ir stengsiuosi, kad jis taptų žmonėms priimtinas bei suprantamas. Dabar šiuolaikinis šokis yra žmonėms per sudėtingas.

– Turite kokių nors kūrybinių planų artimiausiu metu?

– Šiuo metu statau savo spektaklį, turiu bendrą projektą su Kauno pantomimos ir dramos teatru – šokėjams statau choreografiją. Pasiūlymų visada yra, nesu linkęs jų konkretinti. Vieną dieną jų yra, kitą – ne. Taip pat turiu pasiūlymų iš užsienio, tačiau vis tik aš daugiau noriu daryti pats. Dabar suprantu, kad dirbdamas kitiems pagal užsakymus, statydamas jiems, derinuosi prie kitų ir tai nebėra mano. Todėl mieliau renkuosi statyti savo spektaklius.

– Kokių pasiūlymų mokyti turėjote užsienyje?

– Dirbau užsienyje pedagogu, esu vedęs seminarų netgi Amerikoje, taip pat buvau gavęs pasiūlymą Danijoje dirbti vadovu, tačiau to atsisakiau. Tada man to nereikėjo, bet dabar gal pagalvočiau – kai sukuri šeimą, pradedi galvoti apie finansus. Tačiau, manau, jei gerai kursiu ir neblogai seksis, tai ir finansų atsiras. Noriu daugiau pats daryti, o ne priklausyti kokioms nors organizacijoms ir vykdyti jų paliepimus. Čia aš pasirinkau auginti save.

– Gal galėtumėte palyginti užsienio šokėjus ir publiką su Lietuvoje esančiais? Ar jaučiate skirtumą?

– Tikrai taip. Maždaug prieš penkerius metus jaučiau, kad lietuviai buvo „alkani“ – jie viską priėmė, o dabar yra viskuo pertekę. Užsienyje žmones, deja, labai sunku nustebinti ir čia reikia labai daug veikti, rodyti, norint užsitarnauti pagarbą. Iš tikrųjų, man tai pavyko, bet aš nejaučiau malonumo, nes ten nuolat reikia įrodinėti, kad tu esi geras. Amerikietišką pasaulį geriausiai apibūdina frazė – visi sotūs ir laimingi, numeskit man ką nors, kas mane pralinksmintų, – galbūt tada aš tai įvertinsiu. Išties atsibodo visus linksminti ir nebūti savimi. Kartais visai nesijaučiu komiku, kokiu būti reikalauja toks darbas. Ten turi būti aktyvus ir labai daug dirbti net nedirbdamas – būdamas vakarėlyje ar tarp draugų.

– Bet nejaugi niekada netenka kažką daryti kitų paliepimu?

– Tenka, bet tai yra mano pasirinkimas. Klausimas, kaip dažnai aš tai renkuosi... Aš galiu tų paliepimų atsisakyti, ko kiti negali sau leisti. Jei man labai kažko reikia, bet trūksta patirties toje srityje – aš tai priimu kaip išbandymą sau. Todėl dirbau ir mados srityje, taip pat pasirodymui stačiau ne tik choreografiją, bet ir režisavau, kūriau scenografiją, apipavidalinimą, rinkau muziką – dirbau vos ne vienas. Man patinka iššūkiai ir dažnai juos priimu, kad praplėsčiau savo matymo lauką ir galimybes.

– Ar Jūsų darbas turi atostogas, laiko poilsiui?

– Ne. Kartais per pusę metų neturiu nei vieno laisvo savaitgalio. Būna, kad per mėnesį, du aš nei vienos dienos neturiu laisvos. Keturias dienas per savaitę dirbi pedagoginį darbą, likusias tris užsiimi kūryba, o apie poilsį ir negalvoji. Ši veikla yra mano gyvenimas ir aš to neatsieju nuo atsistatymo. Galbūt, kaip tik darbe daugiau pailsiu, nei namuose, kuriuose mano maži vaikai kartais labiau išvargina (juokiasi). Mano darbas iš tikrųjų nėra darbas, veikiau malonumas.

– Prisiminkite miestą ir save, kai dar gyvenote ir mokėtės Ignalinoje. Kaip leisdavote laiką?

– Labai aktyviai dalyvavau kultūrinėje veikloje, šokau sportinius šokius, ne tik aš, bet ir mano brolis, kartu taip pat dalyvaudavome sportinėje veikloje. Buvau labai užimtas mokslais ir šokiais – neturėdavau laiko niekam kitam. Turėjau tiek daug veiklos, kad jaučiausi pilnavertis, labai sparčiai augantis organizmas. Dabar sugrįžęs susiduriu su problema, jog jauni žmonės apatiški, yra spragų kultūros srityje. Tačiau, kiek galiu, noriu prisidėti prie kultūros vystimosi Ignalinoje. Vaikystėje džiaugiausi, kad esu čia, kad nebuvo žodžių „alkoholis“, „narkotikai“. Buvo tik gražus bendravimas ir dabar geriausi mano draugai yra ignaliniečiai, išlikę nuo senų laikų. Savo pasaulyje tokių gerų draugų neatrandu, yra tik pažįstami ir ryšiai, čia galioja kitos taisyklės. Kartais šou verslas ar teatras atrodo kaip miražas.

– Ar gera čia grįžti?

– Visada džiaugiuosi grįždamas. Aplankau tėvus, draugus, kurie liko čia gyventi, visada džiaugiuosi su jais bendraudamas. Čia sugrįžęs jaučiuosi kaip namuose ir nors jau daug metų nebegyvenu Ignalinoje, laikau save ignaliniečiu. Visada visiems sakau, kad esu ne vilnietis, ne kaunietis, o ignalinietis, tą jau pabrėžia ir mano draugai. Džiaugiuosi, kad čia augau. Nežinau, kažkas čia yra tokio, tarsi koks kodas, tikrai esame užkoduoti (juokiasi). Štai ir daugelis mano draugų iš Ignalinos yra daug pasiekusių tiek verslo, tiek medicinos, taip pat kitose srityse, tik galbūt jie yra žinomi siauresniam žmonių ratui, bet jie vis tiek yra žinomi.

– Ar bendraujate su Ignalinos kolektyvais?

– Palaikau ryšį su kolektyvų vadovais, su kuriais mane sieja praeitis. Yra likę vadovų, kurie mane augino ir, galima sakyti, aš esu jų vaikas. Dar dabar bendraujame, pasišnekame, atsimename... Ypatingai daug man davė tautinis kolektyvas „Svetyčia“. Tam tikru metu jie mane užaugino, iš jų daug mokiausi ne tik šokio, bet ir bendravimo, elgesio visuomenėje. Tie daug pasiekę žmonės buvo tikrai didelis pavyzdys ir netgi spyris – pats turėjau iš savęs kažko reikalauti.

– Per visą savo karjerą nebuvo kilusi mintis pradėti kažką daryti Ignalinoje?

– Ne, manau, kad šitam kraštui daugiau duosiu būdamas ne čia. Būdamas šitoje aplinkoje, ko gero, sustabarėčiau ir nebeieškočiau, nėra čia tokios erdvės ir tiek daug galimybių. Geriau aš čia atvešiu išgrynintus, „švarius“, įdomius dalykus, būdamas pasaulyje – Ignalina taip daugiau laimės. Galbūt pakeisčiau čia dešimt, dvidešimt vaikų, bet visumoje aš sustingčiau ir, spėju, baigtųsi mano karjera. Man jau Lietuva per maža, yra darbų, su kuriais ateityje norėčiau jau dalyvauti festivaliuose visame pasaulyje, bet tai, žinoma, tik ateities planai.

– Dėkojame Marijanui Staniulėnui už pokalbį ir linkime sėkmės kūrybinėje veikloje bei visuomet laukiame sugrįžtančio į Ignaliną!

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje