Ceikinių seniūnas žmonėms – ir tėvas, ir Dievas

Dažnas, ypač nedirbantis, mėgsta pasvarstyti, kad, tarkim, seniūno darbas – nieko neveikti,  tik važinėtis tarnybiniu automobiliu maršrutu Ignalina–seniūnija ir kalbėti telefonu. Įdomiai išeidamas replikavo ir buvęs ilgametis Ceikinių seniūnas Juozas Velička teigdamas, kad: „štai aš viską padariau ir kitam seniūnui nebebus, ką veikti“. Gal kas kitas ir patikėtų,  tik ne mes, žiniasklaidos atstovai. Jau kone aštuonis mėnesius, nuo 2015 m. liepos 28 d., Ceikinių seniūno pareigas eina Saulius Zabolevičius. Tad su juo kalbamės apie seniūno veiklą ir darbą.

Kaip ryžotės tapti seniūnu?

Kai buvo paskelbtas konkursas seniūno pareigoms užimti, mane pirmiausia pradėjo raginti giminės ir Ceikinių krašto žmonės. Paskui rimtai pradėjau galvoti ir pats. Tuo metu dirbau UAB „Didžiasalio komunalininkas“, o prieš tai – „UAB „Ignalinos statyba“. Patirties turėjau įvairios ir apie seniūno darbus numaniau neblogai. Kalbant apie pinigus, aš niekada nebuvau pamišęs dėl jų, nesėmiau jų rieškučiomis ir esu įpratęs gyventi su šeima kukliai – nesišvaistant. Taigi, pinigai neturėjo įtakos mano sprendimui. Tiesiog jaučiau, kad aš sugebėsiu čia dirbti ir žinojau, kaip ir ką čia reikės dirbti.

Koks Jūsų ryšys su Ceikinių krašto žmonėmis?

Aš šiame krašte jaučiuosi kaip namuose. Ceikiniai – mano senelių parapija, nes jie kilę iš Salos (Didžiasalio k., Ignalinos sen.). Nuo mažų dienų čia važiuodavome į bažnyčią, bendravome su šio krašto žmonėmis. Ir mano žmona Jurgita kilusi iš Rubelninkų (Ceikinių sen.). Mudu tuokėmės Ceikinių bažnyčioje, mūsų vaikai krikštyti čia. Su kunigu Marijonu bendraujame kaip su artimu šeimos nariu. Be to, visus savaitgalius ir vasaras gyvename Rubelninkuose ir tik darbo savaitėmis grįžtame į Ignaliną.

Kaip prasideda seniūno darbo diena?

Žinoma, seniūno kiekvieno ryto pirmas darbas – paskirstyti pagalbinį darbą dirbančius žmones. Tai tie darbininkai, kurie dirba dėl pašalpų, viešųjų darbų. Nekvalifikuoti darbininkai aprūpinami aplinkos tvarkymo ir priežiūros darbais, o su labiau kvalifikuotais atliekame inžinierinius darbus. O paskui tik spėk priimti žmones ir atsakinėti į skambučius. Gyventojai kreipiasi įvairiausiais klausimais:  dėl kelių, dėl pavėžėjimo, griūvančių kaminų, papjautų avelių, tekančių stogų ir t. t. Net neįsivaizdavau, kad tokių klausimų gali iškilti. Bandome spręsti visus. Žmonės kreipiasi ir savaitgaliais, nes  būna rimtų ir neatidėliotinų problemų. Seniūnas – tai net tik pareigos, tai ir gyvenimo būdas.

Kokius nekasdienius darbus atlikote per šiuos kelis mėnesius?

Jau pagaminti nauji stendai didžiuosiuose seniūnijos kaimuose (Kančiogine, Rubelninkuose, Ceikiniuose). Iki šiol daugiau dėmesio skyrėme Rubelninkų mokyklai – Bendruomenės namams, nes šiemet mokyklai sukanka 80 metų, tad vasarą planuojamas buvusių mokinių ir mokytojų susitikimas. Sutvarkėme ir malkinę, viduje paremontavome. Dar planuojame patvarkyti fasadą. Atliekame seniūnijoje ir komunalinio ūkio darbus: patys ruošiame malkas, šiek tiek tobulinome ir šilumos tiekimo ūkį, kadangi žinau, kaip tai turi būti padaryta. Turbūt pastebėjote, kad lyjant stipriam lietui, pagrindinė Ceikinių gatvė „plaukia“. Tad pradėjome tvarkyti ir lietaus nuotekų tinklus. Dalis jau išvalyta ir sutvarkyta. Šiuose darbuose labai daug mums padeda UAB „Ignalinos vanduo“ komanda. Labai šaunūs vyrai. Taip pat drauge su ESO sutvarkėme elektros linijų trasą iki Ceikinių vandenvietės. Planuojamas ir mini muziejus name, kuriame kažkada gyveno garsūs kunigai J. Vaičionis ir K. Garuckas. Tai tokie didesni darbai. O kur dar kasdieniai darbai, pakelių tvarkymai ir t. t.

Kas per šį laikotarpį Jus pradžiugino, ir kas nuvylė?

Mane labai pradžiugino tai, kad aš pamačiau, kokie darbštūs žmonės gyvena šitame krašte. Matau, kaip jie gyvena, kaip stengiasi, kaip dirba, ir man pačiam norisi dar daugiau dirbti kartu su jais. Labai didžiuojuosi mūsų ūkininkais, nes viską jie pasiekė pirmiausia – sunkiu darbu. Džiaugiuosi ir aktyvia kultūrine veikla mūsų seniūnijoje. Mūsų gyventojais tikrai įvairiapusiškai pasirūpinta. Valstybines šventes, žinoma, švenčiame visi drauge, na, o kitokie tradiciniai suėjimai – kultūros darbuotojų išmonė ir susitarimas. Per daug renginių ir dubliuojamų visame rajone tikrai nereikia. Ir darbui, ir šventėms, ir poilsiui – viskam turi būti laikas ir saikas.

Kažkokių didelių nusivylimų čia dirbdamas neturėjau. Tik štai labai liūdina netvarkingumas. Paradoksalu, kad žmonės darbštūs, bet netvarkingi. Tiesa, netvarkingumas – viso rajono gyventojų yda. Mes jau keturis kartus rinkome šiukšles iš pakelių, o jų kaip nemažėja, taip nemažėja. Tik išrenkame, o po dviejų dienų važiuoji ir negali patikėti savo akimis – krūvos atliekų. Tikrai neatvažiuoja naktimis vilniečiai į Ceikinius išmesti šiukšlių pakelėje. Žmonės juk patys pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kiekviena jų išmesta šiukšlė ne vietoje – išmesti pinigai iš bendros sąskaitos. Didžiąją dalį seniūnijų administruojamų lėšų sunaudoja atliekų tvarkymas. Vietoj to, kad sukurtume kažką bendram visų seniūnijos gyventojų labui, padėtume kažkam kritiniais atvejais. Nešiukšlinkit ir sutaupysit pinigų!

Ceikinių seniūnas žmonėms – ir tėvas, ir Dievas. Tikras seniūnas, kuris jaučiasi savo valdų šeimininkas, juo esąs ir džiaugsme, ir varge, ir bėdoje. Tą ypač jaučia ir vertina žmonės, kartu su savo seniūnu kuriantys ir savo pačių ateitį.

Dėkojame p. Sauliui už pokalbį ir linkime neišbarstyti entuziazmo bei idėjų!

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje