viagra super force buy over internet

„Skirti premiją už vienatvę“

Eina žmogus per gyvenimą. O gal gyvenimas per žmogų? Juk ką bedarytum, gyvenimas juda pirmyn. Rinktis tik tau. Gali 100 metų pragulėt po medžiu, žiūrėdamas į dangų, gali tuos 100 metų suktis, lyg voverė rate, bandydamas suspėti įgyvendinti visus laikmečio reikalavimus ir išlaikyti standartą, o gali tiesiog turėti vieną iš esminių tikslų ir siekti jo: pastatyti namą, užauginti vaiką ir pasodinti obelį, išgelbėti pasaulį arba užkariauti pasaulį... Kur tu bebūtum, ir ką tu bedarytum, gyvenimas nepamirš tavęs. Jis išvagos tavo veidą raukšlėmis, nubalins plaukus išminties sidabru, kūną privers skaičiuoti gyvenimo metus ir net gręžiotis atgal. Tik niekada nepajėgs atimti galimybės šypsotis, džiaugtis ir būti laimingu.

Ignalinos pakraštyje, tarp Paplovionio ir geležinkelio, gyvena 90-ąjį jubiliejų per Žolines atšventusi Bronė CIBULSKIENĖ. Moteris, įžengusi į dešimtą dešimtį, ir vis dar tebemokanti nuoširdžiai džiaugtis ir dalytis tuo džiaugsmu su kitais.

Be kartėlio

„Mano gyvenimo istorija nėra nei įdomesnė, nei įspūdingesnė, tik mano požiūris galbūt kažkam atrodo neįprastas. Aš nesiskundžiu, nevaitoju be reikalo ir kitų žmonių gyvenimų nugyventi nesistengiu. Pakanka man ir savojo. Štai jau 90 metų už nugaros palikau...“, – be krislelio poteksčių šypsosi pašnekovė Bronytė.

Tūkstančius kartų keliavau pro šį nedidelį, kuklų namelį ir net neįtariau, kad čia taip... gera. O štai tūkstantis pirmąjį kartą užsukau. Bronytės namuose jautiesi lyg kitame pasaulyje – aname laike, bent man, matytame daugiau filmuose. Lubos ir sienos žėri baltumu. Seni baldai. Kryželiu senoviniais raštais siuvinėta staltiesė, dailiai suklotos lovos ir uždengtos austais paklotais, iškedentos pagalvės, pridengtos nėriniais ir besišypsanti senolė, pasipuošusi nepaprastai daliai numegztu avies vilnos megztuku ir užburiantis švaros kvapas. Toks reginys tebestovi akyse ir dabar...

Skaudi patirtis

1926-ųjų rugpjūtį Stefanijos ir Kazio Šimėnų namuose, Lepšių kaime, Ceikinių sen., gimė vyresnėlė Bronė, dar iki pat dabar mažybiškai visų vadinama Bronyte. Nei prabangos, nei lengvo gyvenimo neturėta nei vaikystėje, nei vėliau. Dėl gabalėlio žemės Bronytei tėvai liepė tekėti už vyro. Paklausiusi jų, net 18-os metų neturėjusi mergina nutekėjo į Būdninkų kaimą. Su Aduoliu Paukšte jie net metų neišgyveno, kai vyrą pašaukė į karą. Netrukus pasiekė žinia, kad šis kažkur Maskvos apylinkėse žuvo. Nesulaukusi nė 19-os metų, Bronytė tapo našle, palikimu gavusi nameliuką, pusę valako žemės ir neįgalią (ant patalo gulinčią) vyro tetą. Iš didelės laimės, apie kurią svajojo jauna mergaitė, teliko sunkus darbas, namų ūkis ir liūdesys. „Prisimenu, eina jaunėlis brolis mišku su draugais, draugėmis iš kuokynės namo pro mano namus, dainas traukia, o aš sėdžiu prie lango ir raudu. Nemačiau tada jokios ateities... O kaip buvo baisu po karo. Būdavo ateina toks Palujanovas vis tikrinti ir dieną, ir naktį, trankosi, daužosi ir šaukia: „Nu, byl Matuliauskas? Oi, pridiot tebe Amerika, oi pridiot!“

O kartą, kai vyko susišaudymas Būdninkų mokykloje, vienas karys ketino mane nutemti į kamarą, aš pasprukau, o jis man pavymui ėmė šaudyt. Bėgau daugiau nei kilometrą iki kaimynų, o širdis, matyt, bėgo priekyje manęs ar iš paskos – nebežinau. Tiek baimės išgyventa, kad nebežinau, kaip iki šiol tebesu gyva ir nesuriesta į ožio ragą“, – prisiminimų knygą varto senolė.

Suvedė likimas

Pačius jauniausius gyvenimo metus Bronytė atidavė liūdesiui, skausmui ir darbui. 5-erius metus ji dar slaugė žuvusio vyro tetą, prižiūrėjo ūkį ir dirbo kolūkyje. Po 20-ies metų viską pardavė, ir išvažiavo gyventi į Ignaliną. Šalia geležinkelio nusipirko mažą namuką ir tapo miestiete. O tuo metu pakalnėje, taip pat šalia to paties geležinkelio, namus nusipirko našlys iš tuometinio Pergalės kolūkio, Šiūlėnų kaimo, Antanas Cibulskas. Kaimynas, mūrijęs pečius ir Bronytei, ir Antanui, sumojo, kad šiedu galėtų sueiti draugėn. Nieko nelaukęs Antanas, aplankė kaimynę. Šie dalykiškai pasikalbėję, vis tik nutarė atsiklausti Bronytės tėvų sutikimo dėl gyvenimo drauge. Nepaisant to, kad moteriai jau buvo 42-eji, o vyrui – 54-eri, jiedu vieną sekmadienį išvyko palaiminimo pas tėvus į Lepšius. Bronytė dar ir šiandien prisimena, kaip patiko jos mamai Antanas. Toks mandagus, paslaugus, užjaučiantis, supratingas buvo.

Gavę tėvų palaiminimą, jiedu susituokė Ceikinių bažnyčioje ir Bronytė persikėlė gyventi pas Antaną. Antano vyresnėlė Elenutė jau buvo ištekėjus, o jaunėlis Viliukas dar tik lankė Ignalinoje mokyklą. Gražiai visi sugyveno, tvarkėsi, ūkiškai gyveno ir net nežinojo, kas yra pykčiai ir nesutarimai. Kai Viliuką išleido į mokslus Kaune, pasiliko dviese. Taip Cibulskai dar drauge pragyveno beveik 44-erius metus.

Apie meilę nekalbama

Ilgai kalbėjome su Bronyte apie viską, bet nė sykio neišgirdau pikto žodžio, paniekos kam nors, ar pagiežos, net ir apie žmogų, kuris bandė įsilaužti į jų namus, senolė atsiliepė labai mandagiai. Neįprasta, bet nors moteris labai meiliai, švelniai ir džiugiai kalbėjo apie Antaną, Elenutę ir Viliuką, apie savo tėvelius, gimtąjį Ceikinių kraštą, tačiau nė sykio neištarė: „myliu“, „mylimas“... Bronytės gyvenimo filosofija kiek kitokia. Sako, reikia ne kalbėti apie meilę, o mylėti. Tavo meilė vienam ar kitam žmogui turi būti jaučiama visuose darbuose ir veiksmuose.

„Mano Antanas buvo sveikas vyras. Niekuo nesiskundė. O senatvė tai juk nėra liga. Tik taip jau nutiko, kad neteko vienos kojos. Taip jis išgyveno dar 9-erius metus, ir, eidamas 98-uosius, mirė. Kai važiavom iš ligoninės po kojos amputacijos, jis verkė balsu. Bijojo ir dėl savęs, ir dėl manęs. Nežinojo, kaip mes gyvensime toliau, ir ar gyvensime drauge. Nerimavo, kad galiu palikti jį. O aš jam pasakiau: „Kad ir kas būtų – nepaliksiu tavęs niekada. Gali būti be kojų, be rankų, bet koks, bet aš tavęs nepaliksiu. Būsiu su tavimi visada.“ Taip pasakiau, nes taip jaučiau visa savo esybe. O kaip būtų gera dabar, jei jis būtų šalia... “, – atvirai prisipažįsta senolė.

Paskutinius devynerius metus, kai Bronytė su Antanu dar buvo drauge, moteriai nebuvo lengva. Bet ji ir dėl to nesiskundžia. Tik prisimena, kad ne visada sugebėdavo viską padaryti. Sako, jos pagalbininkai tuomet būdavo kaimynystėje visą parą dirbančios degalinės vyrai. Ir tada, ir dabar – jie visada skuba į pagalbą, ir nė sykio nėra jos palikę nemalonioje padėtyje. Ar chuliganai gąsdina, ar pargriuvo – jie – pirmoji pagalba. Kai reikdavo vyrą nuvežti į pirtį, nepajėgdavo viena to padaryti drėgnuoju metų laiku, kai žemė šlapia būdavo. Pagalbos sulaukdavo iš degalinės darbuotojų.

Ačiū Raselei!

Šiandien Bronytės gyvenimas nėra per daug džiugus. Ją skaudina vienatvė. Podukra Elenutė – Kaune, tačiau rytą vakarą jai skambina telefonu. Posūnis Viliukas – savos šeimos rūpesčiais gyvena. Aplanko ją šeimos draugės dukra Loreta su dukromis. „Kaip aš džiaugiuosi, kai užsuka Loreta su mergaitėmis. Ji tokia protinga, gera moteris. Gražiai dainuojanti. Mane labai pralinksmino jos mergaitė, kuri vieną kartą pasakė: „Šitai senolei reikia skirti premiją už vienatvę.“ Štai kokie vaikai dabar auga. Aplankydavo mane ir kunigas Ignas Jakutis. Pasikalbėdavome, nes nuo senų laikų pažįstami esam. Tai jis man visada sakydavo: „Kol pati duris atsidarai, niekur neik iš namų. Visur bus gerai, bet savo namuose – geriausia.“ Paklausiau aš jo ir nutariau „užsisakyti“ pagalbos. Kreipiausi į seniūniją, o šie man rekomendavo Dienos centro lankomosios priežiūros darbuotoją Rasą Graznovienę, kuri man gelbsti buityje. Kokia aš laiminga, kad dabar turiu Raselę. Ji mano akys, rankos ir kojos. Apibėga, sutvarko visus reikalus mieste, atnešta maisto, malkų, vandens prineša, o paskui dar ir pagodojom abi susėdę prie arbatos. Kur kas, tuoj pat skambinu Raselei. Įkalbėta podukros Elenos, švenčiau jubiliejų „Žuvėdroje“. Šiaip aš jau iš kiemo nebeišeinu, bet sutikau tokiu reikalu išjudėt. Atidaviau visą pensijėlę, kitus pinigus pridėjo Elenutė ir Raselė nuvežė mane į tikrą puotą 90-ojo gimtadienio proga. Kaip gražu, kaip smagu buvo. Atvažiavo trys Elenutės anūkės muzikantės. Visos trys – kaip viena, daliai nuaugę (20, 19 ir 18 metų), pasakiškais balsais dainavo, akordeonu grojo.

Esu dėkinga Dievui už tą popietę ir už visą savo gyvenimą. Dievulis pasirūpina, kad gyvenimo svarstyklės išlaikytų pusiausvyrą. Jaunystėje mačiau tik skausmą ir liūdesį, tačiau nuo amžiaus vidurio, sutikus Antaną, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis... Štai kurį laiką kankina vienatvė likus be jo, bet Dievas atsiuntė žmonių, kurie kitokiu būdu suteikia džiaugsmo ir laimės“, – šypsosi Bronytė.

Ačiū likimui už galimybę susipažinti su Bronyte, už galimybę pasidalyti jos mintimis su skaitytojais!

Autorės ir R. Graznovienės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje