Žinutė
  • Failed loading XML...

Išsvajotas gyvenimas be taisyklių virto realybe

„Kodėl aš taip darau? Mano tikslas – „subankrotinti Maximą...“ – kuo rimčiausiai sako Onutė ir čia pat priduria. – Tikiuosi supranti, kad juokauju“. Be ribų labai rimtai juokaudamos ir skanaudamos rabarbarų pyragą su karališkąja arbata, vieną vakarą šnekučiavomės su Onute Sokoloviene ir jos seserimi Danute – moterimis, metusiomis iššūkį piktaliežuviams, pavyduoliams ir primestoms įsisenėjusios nuostatoms. Nors, iš tikrųjų, kalbėjome apie prieskoninius augalus, daržoves, vaistažoles. Koks ryšys? Apsilankykite ir jūs Girminių kaime, Budrių gatvėje, nutysusioje per siaubingus kalnus ir gūdžius miškus iki pat Onutės ir Agėjaus Sokolovų namų.

Viešnagė ten, iš kur, regis, negrįžtama

Dar prieš metus buvome kalbėję su Onute kada nors pasimatyti jaukesnėje aplinkoje, kūpant jos augalams. Pagaliau, išaušus sutartai dienai, dalį kelio įveikiau be rūpesčių, o štai pravažiavus posūkį į sodininkų bendriją „Tulpė“ ir kirtus dviratininkų trasą, netikėtai suvokiau, kad niekada čia nesu buvusi. Nurodytu Onutės keliu pradėjus kilti į duobėtą, akmenuotą ir vandens išgraužtą neregėto statumo kalną, apniko baisios mintys. Realiai bijojau, net pagalvojau, kad nuklydau ne ten, nes negali čia žmonės kasdien važinėti. Keliai Ažušilėn – vienas juokas. Kai prieš akis „išdygo“ Onutė, nesivaržydama paklausiau: „Koks biesas ją čia atnešė ir kur buvo jos vyras, kai ji pirko šią sodybą.“ Visi smagiai kvatojosi... Nuoširdžiai nesuprantu, kas turi būti tokio ypatingo gyvenime, kad ryžtumeisi apsigyventi namuose, iki kurių važiuoti reikia tokiu keliu? Nors iki pačios Ignalinos vos 3 km, atrodo, lyg keliautum į Dievo ir žmonių pamirštą žemę.

Kai atsitokėjau, pastebėjau, kad Sokolovų sodyba, vis tik verta tokių kančių. Nuošalus vienkiemis, kurį nuo padrikai išsibarsčiusių sodybų skiria brandūs ir išvaizdūs medžiai. Patiko man tai, kad sodyba ir yra senoviška kaimo sodyba, o ne į užmiestį perkeltas modernus mūro, stiklo ir plastiko derinys.

Savo noru atsisakė civilizacijos

Onutė – Adutiškio (Švenčionių r.) apylinkių gyventoja, o Agėjus – Zarasų r. Jiedu pagal paskyrimą maždaug prieš keturis dešimtmečius atvyko gyventi į Ignaliną ir čia įleido šaknis. „Iš pradžių gyvenome viename bute, paskui susilaukėme dviejų sūnų ir persikėlėme į didesnį butą. Per tuos metus labai daug dirbau. Aš nemoku daryti bet kaip. Visada viską darau iš širdies ir iki pat galo. Dėl to, matyt, kažkiek nukentėjo ir šeima, kentėjau ir pati. Tada su vyru nusprendėme, kad reikia skirti dėmesio sau, savo norams ir savo šeimai. Todėl ryžomės persikleti į kaimą. Gyvendamas kaime ir augindamas gyvulius, iškart tampi drausmingesnis, nes jautiesi atsakingas už juos. Tokiu būdu „išsigydžiau“ darboholizmą ir atradau naują gyvenimą“, – pasakoja Onutė.

Kaip ji pati sakė, namus prieš 18 metų pirko žiemą, brido per pusnis iki pažastų lyg pirkelės, bet vis tiek suprato, kad ji skirta jiems. Viską tvarkėsi ir remontavosi patys savo jėgomis. Tiesą pasakius, tai kažin kokių modernių dalykų jų namuose nerasi – paprasta, bet jauku, kvepia, kaip tikruose namuose, duona, medumi ir žolėmis.

Vaistažolių ir prieskonių karalienė

Priežastis, atvijusi mane pas Onutę – nuvilniję gandai, jog ji yra vaistažolių ir prieskonių karalienė. 34 aruose žemės ji su seserimi Danute užaugina ne tik tradicinių daržovių, bet turi ir ypatingų, dar nematytų prieskoninių augalų. Nuo ankstyvo pavasario moterys ne tik darže pluša, bet ir miškus aplanko, surinkdamos pagal specialų grafiką subręstančias vaistažoles, uogas ir kt. Moterys nebijo eksperimentuoti, ieškodamos vis įdomesnių būdų ekologinei žemdirbystei. Atvirai pasakius, mūsų senoliai žado netektų, kaip, tarkim, bulvės sodinamos ant neįdirbtos velėnos ir apkraunamos žolės sluoksniu, tačiau jie dar labiau nustebtų, pamatę, kokį derlių nusirenka moterys, vos praskleidę spėjusią sutręšti žolę. Žinoma, kad paklausiau, ar apsimoka... Abi pašnekovės ir vėl nusikvatojo. „Žinoma, kad apsimoka. Protingas žmogus, žinantis, kad tėra svečias šioje žemėje vos kelias dešimtis metų ir „pažaidęs“ su čia esančiais daiktais, išeis nuogas ir plikas, taip, kaip atėjo. Todėl žmogus turi galvoti ne kaip prisikrauti kišenes ir viską palikti „niekam“, o kaip maloniai, teisingai ir naudingai praleisti čia laiką. Apsimoka matyti puikų derlių, apsimoka girdėti ačiū, apsimoka mėgautis savo rankomis užaugintu maistu ir dalytis juo su kitais, apsimoka kasryt nubusti laimingai ir daryti tai, kas teikia džiaugsmą...“ – vienbalsiai tvirtina Onutė ir Danutė.

Onutė palėpėje įsirengusi vaistažolių džiovyklą ir saugyklą. Čia jos rankoms surinktas kiekvienas lapelis ir žiedelis kruopščiai išdžiovinamas, pasveriamas ir rūšiuojamas į specialius mišinius: arbatos pagal ligas, pagal poveikį ir skonį. Daržoves moterys augina pirmiausia sau, o paskui mielai parduoda draugams ir pažįstamiems, nes kiekvienam žmogui yra maloniau valgyti sveikai ir ekologiškai, su meile užaugintą maistą, nei konvejeriu, chemikalais supurkštą jo pakaitalą.

Onutė sako, kad į savęs paieškų ir meilės sau kelią ją atvedė gydytoja Beatričė Karkliauskienė. Ji pirmoji parodė, kokios naudingos vynuogių sėklos ir kaip svarbu klausytis savo kūno.

Pravartu kiekvienam atsikratyti stereotipų, atsisakyti taisyklių ir mėgautis gyvenimu, o ne stengtis išvargti jį.

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje