Kaniūkų šviesuolio palaikai pagaliau ramybę rado tėviškės žemėje

Kaip jau rašėme, neseniai Dūkšto bažnyčios šventoriuje perlaidoti iš Vokietijos parvežto, Kaniūkuose gimusio ir augusio kunigo Vaclovo Šarkos palaikai. Jie Reinbeke prie Hamburgo buvo iškasti dar rugsėjo 29 d., o į Dūkštą mikroautobusu parvežti spalio 1-ąją, perlaidoti spalio 8-ąją. „Galvojau palaikus parsivežti dėžutėje, bet atkasus paaiškėjo, kad reikia karsto. Jį su palaikais parvežė lietuvis iš Kauno, gabenantis siuntas iš Vokietijos į Lietuvą. Dar rugpjūtį taip buvo parvežtas ir antkapis“, – sakė Dūkšto klebonas kun. Sigitas Grigas.

Ši istorija prasidėjo šiam kunigui atvykus dirbti į Dūkštą. Onutė Laurinienė iš Kaniūkų tuomet kunigui papasakojo apie iškilią asmenybę V. Šarką, kilusią iš šio kaimo, mirusį ir palaidotą Vokietijoje. Parvežti jo palaikus į tėviškę bandyta dar 1988 m., buvo gauti tam leidimai. Bet neleidus palaikų laidoti Senajame Dūkšte šalia motinos ir esant nepakeliamiems pervežimo kaštams, sumanymo buvo atsisakyta. Šįkart kun. S. Grigas, išklausęs pasakojimo apie kun. V. Šarką, tvirtai pažadėjo: „Aš parvešiu...“ Garbė kunigui, jis savo žodį ištesėjo. Buvo begalės rūpesčių ir išlaidų (vien palaikų ekshumacija (atkasimas) kainavo 2000 Eur), bet misija įvykdyta. Pilnutėlėje Dūkšto bažnyčioje šv. Mišias aukojo Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas Arūnas Poniškaitis, prie karsto nuolat stovėjo skautų garbės sargyba.

Po šv. Mišių karstas su kun. V. Šarkos palaikais buvo apneštas aplink bažnyčią. Lyjant lietui, visi susirinko prie duobės. Atsisveikinimo su velioniu ir padėkos misijos dalyviams kalbą pasakė aktyvi visuomenininkė Birutė Žemaitienė. Buvo ir daugiau tarusių žodį. Visi kalbėję dėkojo kun. S. Grigui už po trisdešimties metų įvykdytą velionio paskutinį norą būti palaidotam tėviškėje.

Šiemet visiems akis išgraužė lietus, jis trukdė ir perlaidojimo ceremonijai. Išvakarėse iškasus duobę, kitą dieną joje prisirinko daug vandens. Teko vežti siurblį vandeniui pašalinti. Iškasta permirkusi žemė buvo pakeista atvežtu smėliu. Į duobę buvo įberta ir žemės, atvežtos nuo V. Šarkos kapo Vokietijoje. Jos kun. S. Grigas atvežė visą kibirą.

Pačių artimiausių kun. V. Šarkos žmonių – brolio ir seserų – jau nėra, bet iškilmėse dalyvavo jų vaikai, kunigo dukterėčios Laima Pacevičienė ir Rimutė Bogačenkienė, pusseserė Jadvyga Šarkaitė-Matulevičienė, jų vaikai ir anūkai, kiti giminaičiai. Užkasus palaikus, ant kapo buvo uždėtas iš Vokietijos parvežtas antkapis.

Po perlaidojimo ceremonijos Kultūros centre įvyko Dūkšto mokyklos moksleivių literatūrinė muzikinė kompozicija, kurios metu papasakota apie visą kun. V. Šarkos nueitą gyvenimo kelią, persunktą meile Lietuvai. Perskaityti jo rašyti laiškai pirmoms to meto personoms. Kun. V. Šarka, gindamas Lietuvos disidentus ir tikinčiųjų teises, dėl bažnyčios ir tautos padėties okupuotoje Lietuvoje rašė laiškus popiežiams Pauliui VI ir Jonui Pauliui II, JTO gen. sekretoriui K. Valdheimui, LSSR vadovams M. Šumauskui ir A. Barkauskui, į Kremlių – A. Kosyginui, A. Gromykai, SSKP gen. sekretoriams L. Brežnevui, K. Černenkai, vėliau SSRS prezidentui M. Gorbačiovui.

Priminti kiti jo biografijos faktai, padaryti darbai. V. Šarka kunigu buvo įšventintas Vokietijoje 1946 m. birželio 21 d. Tuoj po šventimų pradėjo dirbti Vokietijos lietuvių sielovadoje. Dirbo įvairiose vietovėse, bet daugiausia lietuvių jį prisimena iš pereinamosios Grohno stovyklos, kur jis teikė visokeriopą pagalbą lietuviams, išvykstantiems į Ameriką ir kitus kraštus. Vykstantiems į Ameriką reikėjo pateikti plaučių rentgeno nuotraukas, ar nesergama džiova. Kun. V. Šarka daugeliui lietuvių net paskolino savo plaučių nuotraukas, kad tik jiems leistų išvykti. Vėliau buvo Hamburgo ir Šlezvigo-Holšteino lietuvių kapelionas. Aktyviai reiškėsi Vokietijos lietuvių veikloje, ilgai ėjo Lietuvių Skautų Sąjungos Vokietijos rajono dvasios vadovo pareigas, buvo uolus žurnalo „Laiškai lietuviams“ platintojas Šiaurės Vokietijoje. Kai Hamburge kun. V. Šarka šventė savo jubiliejų, vietoje dovanų paprašė skirti aukų Lietuvai. Už jas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų skyriui nupirko inkubatorių neišnešiotiems kūdikiams. 1985 m. buvo tribunolo prieš sovietų genocidą narys nuo Vokietijos. Kun. V. Šarkos visą gyvenimo kelią lydėjo malda, tarytum kelrodė žvaigždė.

Kultūros centre kalbėjo po literatūrinės muzikinės kompozicijos kalbėjo kun. V. Šarkos dukterėčios, rajono vicemeras Laimutis Ragaišis, Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, Seimo narė Gintarė Skaistė, Kaniūkų bendruomenės pirmininkas Antanas Šakalis.

Iš prisiminimų

Jadvyga Šarkaitė-Matulevičienė:

„Aš buvau dar vaikas, kai jis išvyko iš kaimo, todėl jo neprisimenu. Noriu pasidalinti prisiminimais apie jį, girdėtais iš savo tėvo Juozo Šarkos ir buvusios Kaniūkų kaimo gyventojos Onos Bikulčienės pasakojimų.

Vaclovo tėvai buvo ramaus, gero būdo, pamaldūs žmonės. Vaikams nuo mažens buvo skiepijama pagarba žmonėms, meilė Dievui ir Tėvynei. Vaclovo tėvai nebuvo baigę mokslų, bet sugebėjo savo vaikus išauklėti dorais ir garbingais žmonėmis, Lietuvos patriotais. Vaclovo tėvus pažinojau ir aš, dažnai pas juos lankydavausi, jie visados vaišindavo skaniomis kriaušėmis iš savo sodo.

Nuo pagrindinio Kaniūkų kelio, dabartinės Donato Šarkos gatvės, buvo atkarpa, kuri vedė į Donato sodybą. Stovėjo joje didelis kryžius, kuris visada buvo išpuoštas gražiomis gėlėmis. Sekmadieniais po šv. Mišių pas D. Šarką susirinkdavo kaimo jaunimas, šeimos su vaikais. Susibūrimuose dalyvaudavo kun. J. Vaičiūnas, tuo metu dar klierikas Vaclovas. Skambėdavo lietuviškos dainos, religinės giesmės. Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo kunigų ir kitų šviesuolių persekiojimai, trėmimai į Sibirą.

Vaclovas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, įsikūrė Vokietijoje, Hamburge, kur pradėjo savo tarnystę Dievui ir žmonėms. Neilgai trukus, jis Vokietijoje tapo gerai žinomas ir gerbiamas visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Lankydavo savo tautiečius, ypač vargšus, ligonius, stengėsi palengvinti kiekvieno kasdienybę. Labai šiltai apie jį atsiliepia lietuvių išeiviai dainininkai Astra ir Alfredas Šalčiai, kurie artimai pažinojo kun. Vaclovą. Jie sakė, kad niekas neišgirsdavo iš jo nė menkiausios dejonės ar skundo, kad tai buvo tikras Dievo žmogus.

Pavydas, godumas jam buvo nežinomos sąvokos, V. Šarka gyveno kukliai, visą atlyginimą (Vokietijoje kunigams mokamos algos) išdalindavo vargšams. Vaclovas rėmė tautines lietuvių šventes, visada minėdavo Vasario 16-ąją. Tądien lietuviams buvo organizuojami koncertai, kurių metu skambėdavo tautinės giesmės, dainos.

Vaclovas ragindavo tautiečius auklėti vaikus lietuviška dvasia, nepamiršti savo papročių, tradicijų, visomis išgalėmis kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Gal todėl jis nuolat buvo sovietų saugumo akiratyje. Vaclovo tėvai buvo įtraukti į tremtinių sąrašą, bet Dievo apvaizda apsaugojo juos nuo tremties.

Dainininkai Šalčiai rašė, kad Vaclovo pamokslai buvo labai šilti, sukrečiantys, jis pabrėždavo savo lietuvybę. Tai – buvo kilnus ir garbingas kunigas. Gaila, kad jis nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dėl kurios visa širdimi kovojo. Niekas net neįtarė, kad jis sunkiai sirgo. Iki paskutinio atodūsio prie jo budėjo  po didžiulių pastangų gavusi vizą sesuo Verutė. Vaclovo gedėjo visa Vokietijos lietuvių bendruomenė, manau, kad jo mirties dieną net debesys ašarom lijo.“

Vokietijos lietuvių dainininkas Alfredas Šaltys:

„Vieną gražią dieną viešint Hamburge, mus užkalbino labai malonus lietuvis kunigas Vaclovas Šarka. Jis buvo gerai žinomas, gerbiamas ir mylimas visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Nepailsdamas lankydavo išsimėčiusius tautiečius, aukodavo šv. Mišias, bendraudavo su ligoniais ir kiek galėdamas stengdavosi palengvinti kiekvieno kasdienybę. Šis žmogus buvo girdėjęs apie mano su seserimi Astra duetą ir paprašė padainuoti keletą lietuviškų dainų Vasario 16-osios dienos minėjime Hamburge. Sutikome. Taip pirmą kartą mes buvome pristatyti kaip šventės svečiai lietuviškai Hamburgo bendruomenei...“

Kunigo brolis Steponas Šarka:

„Generolas  Stasys Raštikis savo dvitomyje rašė: „Duok, Dieve, kad jis ištvertų savo sunkiame pašaukime ir kad mūsų kenčianti lietuvių tauta sulauktų Šarkos ir kitų tokių šarkų šventoje Lietuvos žemėje, kada po vergijos ir nelaimių metų virš Lietuvos vėl patekės maloni ir palaiminta laisvės saulutė...“

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte Vaclovas patyrė lenko kunigo „nacionalinį“ krikštą. Dūkšto apylinkėse nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos. Kun. Stupkevičius ruošė Vaclovo klasės vaikus Pirmajai komunijai. Jis iškeikė per pamokslą Vaclovą, išvadino jį pagoniu vien už tai, kad Pirmąją Komuniją priėmė ne lenkiškoje koplyčioje, o lietuviškoje bažnyčioje Senajame Dūkšte. Motina, nuėjusi į Dūkštą, išbarė kunigą ir pridūrė, kad koplyčia pastatyta ant Šarkų žemės, todėl nedera kunigui joje keiktis.

Kartą patekau su jaunimu prie Senojo Dūkšto piliakalnio. Ten išgirdau, kaip Vaclovas jaunuoliams pasakojo, kad piliakalnio aukšto beržo viršūnėje buvo iškelta trispalvė vėliava Vasario 16-osios garbei. Beržo kamiene buvo įkalta daug vinių, jis buvo išteptas degutu ir smala, todėl vėliava ilgai kabojo...

Po karo stribai, vykdami į Zarasų r., versdavo ūkininkus juos pavėžėti. Kartą stribus vežė mūsų tėvas. Kai važiavo per mišką, vienas iš stribų ėmė kišti tėvui į rankas naganą, aiškindamas, kad pastebėjo „banditus“. Tėvas ginklo neėmė, žinojo, kad tokiais atvejais vežėjai žūdavo, o stribai likdavo gyvi. Jeigu ūkininkas paimdavo ginklą, stribai jį nušaudavo ir ginklas likdavo sustingusiose rankose. Tai buvęs įrodymas, kad vežėjas kėsinosi „nušauti“ stribą. Su tėvu susidoroti buvo bandyta dar kartą, bet jis vėl pergudravo milicininkus...

Ne viename žurnale ir laikraštyje sovietiniai korespondentai nėrėsi iš kailio juodindami Vaclovą. Siuto už jo negailestingą kritiką komunistiniam režimui per radiją. Jis kovojo dėl Sibiro tremtinių likimo, o jo negalėjo nutildyti. Vaclovas gyveno Vokietijoje, bet jos pilietybės neturėjo, buvo pasilikęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl V. Šarka negalėjo atvykti į LSSR, nes būtų suimtas, mat nebuvo užsienietis. Sovietų valdžia, negalėdama pasiekti Vaclovo, surado būdų, kaip išvaryti tėvus iš tėviškės. Taip tėvai iš Kaniūkų atsidūrė Valkininkuose. Siųsdamas laiškus į Lietuvą, V. Šarka ant vokų klijuodavo lipdukus, panašius į pašto ženklus. Juose – antisovietiniai piešiniai ir užrašai...“

V. Šarka mirė 1987 m. sausio 3 d. 2002 m. leidykla „Logos“ išleido Antano Suraučiaus knygelę „Dekanas Vaclovas Šarka“.

Autoriaus nuotr. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje