viagra super force buy over internet

Nuostabiausia pasaulyje žiemos pasaka – gyvenimas

Mums reikia kažko didingo ir sukrečiančio, kad galėtume drąsiai pakelti galvą ir pažvelgti gyvenimui į akis. Jis provokuoja mus, siunčia aibes išbandymų: skausmingų, bauginančių ir... įkvepiančių. Jis tikisi iš mūsų ryžtingumo, veiklumo, sąžiningumo ir didvyriškų poelgių. Būtent tuo jis ir žavus bei nepaprastai brangus. Mes mylime gyvenimą dėl nesibaigiančių mūsų sielos potvynių ir atoslūgių nuo žiemos iki žiemos... Šventų Kalėdų išvakarėse norisi kitaip – paprastai pažvelgti į gyvenimą paprastų, bet neprastų žmonių akimis, pajusti tai, ką jaučia jie, artėjant metų sandūrai gėrio ir blogio kovų akivaizdoje, suprasti, kaip rasti vartus, vesiančius į šviesesnį ir sieloms džiugesnį kasdienį gyvenimą. Svečiuojamės Zuikose gyvenančių ūkininkų Kamarauskų šeimoje, kurios namuose ūžia net trys kartos.

Pažintis

Prieš tris dešimtmečius šeimos galva Jonas nupirko namus Zuikose ir čia atsikėlė. Kažkada beveik nepastebima pirkelė iki dabar išaugino tvirtą ūkį, praplėtusį valdas į visas puses. Tokie stebuklai vyksta tik tada, kai tiki pats savimi, savo šeima ir esi labai darbštus. O darbštumu tikrai išsiskiria visa ši šeima: ir vyresnieji, ir jaunieji Kamarauskai bei jų atžalos. Nesirengė ši šeima nustebinti ar užkariauti pasaulį. Jie tiesiog tvirtai žengė savo gyvenimo keliu: klupo, kėlėsi, verkė, juokėsi, liūdėjo, džiaugėsi ir mylėjo. Taip pralėkė keli dešimtmečiai. Dabar šalia tėvo Jono tvirtai stovi jo sūnus ūkininkas Valdas, o šalia motinos Jadvygos – marti Aelita, perėmusi namų ruošos darbus. Jauniausieji čia – 9-metė Kamilė ir 8-metis Kajus. Tiesa, dar ūkyje yra du šunys ir katytė Maja. Nors kasdien drauge ir negyvena, tačiau dažnai čia vieši ir visas šventes su šeima švenčia 15-metė Valdo dukra Gabija. Graži, linksma, draugiška šeima.

Pokyčiai

„Gyvenom kaip gyvenom: kasdieniai darbai, rūpesčiai, sukomės tame rate ir tiek. Kai prieš 10 metų į mūsų namus atėjo marti Aelita, visų gyvenimas pasikeitė. Ji atnešė šiems namams džiaugsmo. Prigalvoja, regis, smulkmenų, tačiau tie dalykai glosto dūšią. Aplinkos tvarkymas, augaliukai, sodinukai – jos idėjos. Dabar turi nemažą braškyną. Jame darbuojasi su vaikais. Kamilė ir Kajus beveik visus darbus nuveikia kartu. O prieš įvairias šventes namai nušvinta krepšeliais, vainikėliais, puokštėmis, žvakėmis ir visokiais kitokiais keistais dalykais, kurių iš vieko nematėm. Bet mums taip patinka“, – sako Jonas.

Diena Kamarauskų ūkyje prasideda dar prieš patekant saulei, o darbymečio įkarštyje ji nesibaigia ir kelias paras iš eilės. Vyrai ūkyje sukasi, o moterys namuose pluša. Žiemos metą mažieji keliauja į mokyklą, o po pamokų – į papildomą veiklą. Abu Kamarauskų vaikai šoka tautinius šokius ir lanko muzikos mokyklą. Kamilė mokosi groti fortepijonu, o Kajus – akordeonu.

Bendraudamas su šeima negali nepastebėti išskirtinio vaikų mąstymo, mandagaus elgesio, supratingumo, akivaizdaus savarankiškumo ir kitokios pasaulėžiūros. Aelita kiek nustebo paklausta, kaip šiais laikais ugdomi vaikai, kad su jais gali kalbėtis kaip lygus su lygiu. „Netaikome mes jokių ypatingų metodikų. Tiesiog nuo mažens su vaikais elgėmės kaip su pilnaverčiais žmonėmis, mokėme juos tvarkingumo, atsakingumo, nuolat bendravome, visur buvome kartu. Kamilė dirba visus darbus su manimi, tvarko namus, plauna indus, gamina maistą su manimi, kartu dekoruoja namus, sodina augalus. Kajus gal daugiau su tėčiu. Mėgsta prie technikos ir kitokių vyriškų darbų, nors jie abu noriai padeda prižiūrėti braškes, sodinti medelius, laistyti, ravėti. Tačiau negalvokite, kad mes vaikus verčiame kažką daryti jėga. Ne. Jie ir mokosi noriai patys, abu labai daug skaito (mažiems skaitydavome mes), abu groti užsimanė, abu noriai imasi ruošos darbų, nes mato mus dirbančius. Su vyru nuo mažens žinojome, kad reikia, ir kaip reikia dirbti. Tai ir vaikai ima pavyzdį iš mūsų. Mes visi iš tikrųjų gyvename gyvenimą: su nuovargiu, su džiaugsmu, su pasiekimais ir su laimėjimais“, – pasakoja mama Aelita.

Žiemos šventės

Manau, nesuklysiu sakydama, kad vaikai – didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Jau vien dėl to, kad pats šalia jų gali būti vaiku, vaikiškai kvailioti, šėlioti, džiaugtis ir labai nuoširdžiai pateisinti tokį savo elgesį tiek sau, tiek kitiems. Voliodamasis sniego pusnyje suaugęs žmogus išties atrodys įtartinai ir gal net gali sulaukti jį stebinčiųjų iškviestos spec. pagalbos. Tačiau jei jis tai darys su vaiku –  bus laikomas tiesiog šauniu suaugėliu. Aelita ir Valdas sako, kad daugelio dalykų jie turbūt taip pat nedarytų, tačiau kol vaikai maži, norisi drauge su jais mėgautis kiekviena akimirka, šėlioti, kurti, eksperimentuoti. Artėjant žiemos šventėms – Kūčių vakarui, Kalėdoms ir Naujųjų sutikimui, Kamarauskai pirmiausia išpuošia namus. „Mes laikomės dar senelių tradicijų ir per daug nieko nekeisdami tąsiame jas. Pirmiausia namuose – apsivalymas ir švara. Metame lauk visus nebenaudojamus daiktus – tinkamus naudoti kažkam atiduodame, o netinkamus – į atliekas. Tada moterys užsiima namų švara. Labai svarbu, kad namai kvepėtų švara. Paskui po truputį kuriame dekoracijas. Kažkiek pasipuošiame lauke, kažkiek viduje, karpome karpinius ant langų. Kūčių vakarą į veiklą įsitraukia šeimos vyrai. Tėtis parneša eglutę, o diedukas – šienelio ant Kūčių stalo. Pasidengę stalą su 12 ir daugiau patiekalų sėdamės visi kartu. Vyriausieji šeimos nariai – tėvas ir mama – pradeda Kūčių maldą. Padėkoję Dievuliui, visi pavakarieniaujam, o tada imamės vakaro burtų. Pirmas šiaudą traukia diedukas, o pakui visi kiti. Tada semiam kalėdaičių (porinis – geri metai, neporinis – prastesni). Pernai pirmą kartą išbandėme jau ir mergaitiškus burtus. Gabija ir Kamilė mėtė batus ir žiūrėjo, iš kurios pusės parvažiuos jaunikiai. Tiesą pasakius, mano vaikystėje žmonės daug daugiu burtų prasimanydavo. Mes Kūčias švęsdavome pas senelę Švenčionių r., kuri gyveno pačiame pasienyje su Baltarusija, matyt tai ir turėjo įtakos jų tradicijoms. Vakare, sutvarkę stalą, dalį maisto ir švarių tuščių lėkščių paliekame mirusiųjų vėlėms. Šiais metais jau visi planuojame važiuoti į vakarines Piemenėlių mišias.

Kalėdos prasideda linksmai ir džiugiai. Žinoma, šeimos moterys dengia stalą, o vyrai aptarinėja vyriškus reikalus. Visą maistą gaminame patys. Pagrindinis patiekalas – kepta antis arba žąsis, įvairios salotos, mišrainės ir žinoma, pačių keptas pyragas ar tortas. O tada mus tradiciškai aplanko Kalėdų Senelis. Jis žino visų norus ir poreikius, tad nesunkiai parenka dovanų. Ateidamas, Kalėdų Senelis atneša dovanų visiems namo gyventojams: ne tik seneliams, mums ir vaikams, bet ir visiems gyvūnams. Tada vaikai koncertuoja, deklamuoja, visi žaidžiame, šnekučiuojamės ir draugiškai leidžiame laiką. Antrąją Kalėdų dienų aplankome gimines, draugus arba jie užsuka pas mus. Kas ko labiau pasiilgsta, tas pirmas pas tą ir važiuoja“, – juokiasi Aelita ir Valdas.

Išgirdęs apie Kalėdų Senelį, iškart nušvito diedukas. „Kaip jis man patinka... nors mudu su žmona ne patys jauniausi, bet Kalėdų Senelio labai laukiam. Juk gera žinoti, kad ir tave prisimena, tavimi pasidomi, apie tave pagalvoja... Anksčiau kaimuose buvo labai geri, draugiški žmonės. Ir Kalėdas švęsdavom draugėn suėję, o dabar nesuprantu, kodėl vieni kitų duris pravert bijo. Beliko tik Kalėdų Senelis laukiamiausias svečias namuose“, – sako pokštauti nevengiantis Jonas.

Gera ir jauku vakaroti namuose, kuriuose visi smagiai nusiteikę, atviri ir nuoširdūs. Atsisveikindami Kamarauskai draugams, kaimynams ir visiems MI skaitytojams palinkėjo, kad Kūčių vakaras ir šv. Kalėdos vėl suburtų ir suvienytų šeimas, sukviestų prie bendro stalo visus tuos, kuriuos labiausiai mylite. 

Jaukaus Kūčių vakaro ir džiugių šv. Kalėdų!

Autorės nuotr. 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje