viagra super force buy over internet

Gyvenimas griežtuose realybės saituose

Rytais pravažiuodama palei geležinkelio stotį vis pastebiu balandžių apsuptą moterį. Ji juos palesina, o šie atsidėkodami džiugina savo draugija, aplink šokdami įmantriausiais ratais. Pastebėjau ir tai, kad tai ta pati moteris, kuri visada entuziastingai, negailėdama žeria patarimus ir pamokymus interesantams, besilankantiems pašarų ir lesalų parduotuvėlėje. Patinka man labai ir tokios mažos krautuvėlės, kurių Ignalinoje turime jau net kelias, nes jos turi savo „veidą“, o dirbantys ten žmonės pasitikdami tave taip pat pirmiausia pastebi žmogų, su savo skoniu ir įnoriais, o ne pasirinkimo ir teisių neturintį bankomatą. Įsidrąsinus užkalbinau tą moterį, nes ji pasirodė įdomi. Gyvenimas nuostabus ir tuo, kad jame nesutiksi vienodų žmonių, vienodų situacijų. Panašių – galbūt. Visas žavesys tas, kad kaskart sutikęs žmogų stebi jį lyg kino filmą, analizuoji, lygini, kažką atpažįsti ir džiaugiesi, o dėl kažko susigėsti. Ar jums smalsu, ką papasakojo Vijoleta Vtornikienė?

Visą gyvenimą ieškotas darbas

„Jau tapo savotišku ritualu balandžių lesinimas. Nėra jų čia nei per daug, nei per mažai. Suskrenda gal trisdešimt, o gal ir daugiau. Ryte, atėjus į darbą, juos palesinu. Paukščiai laukia, nes žino, kad ateisiu. Man labai patinka stebėti jų elgesį. Tai labai protingi paukščiai. Be to, jei įsižiūrėsi, nepamatysi dviejų vienodų. Visų margumas ir atspalviai vis kitokie“, – sako Vijoleta.

Moteris jau beveik metus dirba geležinkelio stoties patalpose įsikūrusioje lesalų ir pašarų krautuvėlėje. Čia rasi ir įvairiausių grūdų, ir paruoštų lesalų, ir papildų gyvūnams bei paukščiams. Tačiau visas smagumas tas, kad ateidamas čia ko nors nusipirkti, gali išklausyti visą paskaitą tiek apie pašarus, tiek apie pačius gyvūnus ir jų priežiūrą, o jei dar užsuka koks nors kitas interesantas (gyvūnų ar paukščių augintojas), nepastebi, kaip praskrieja ir visa valanda. Krautuvėlėje dirbanti Vijoleta niekada nebūna be nuotaikos ir visada turi ką atsakyti į užduotą kausimą. Tiesa, yra vienas bet. Kaip kad dažnai būna tokiais atvejais, Vijoletos tikroji AŠ yra paslėpta po labai griežta laikysena, nepatikliu žvilgsniu ir sodriu, stipriu balsu. Tačiau tikroji Vijoleta yra jautri, užjaučianti, paprasta ir draugiška. Reikia tik įsidrąsinti ir šiek tiek pasistengti ją pažinti.

Moteris paklausta, kaip ir kodėl pasirinko šį darbą, pribloškė atsakymu: „Maždaug po savaitės šitoje krautuvėlėje aš supratau, kad tokio darbo aš ieškojau visą gyvenimą...“.

Vijoletai šioje parduotuvėlėje savininkai davę ir daug laisvės spręsti pačiai, bet kartu ir visame procese kasdien dalyvauja patys. Jos kasdienė patarėja ir pagalbininkė vadybininkė Taisa, kuri, pasak Vijoletos, padėjo jai atverti naują gyvenimo puslapį ir atrasti savo pašaukimą. O kur pradžia?

Paveldėjimas atviliojo į Ignaliną

Vijoleta – vienas iš tų žmonių, kuris nesiliauja stebinti. Jos gyvenimiška patirtis – taip pat. Moteris gimusi ir augusi Žemaitijoje. Pratusi prie kitokių papročių, tradicijų ir net žmonių tarpusavio santykių, todėl tikrai nebuvo lengva čia persilaužti. Sako, kad mes, šio krašto žmonės, esame mažiau bendraujantys, šaltesni ir uždaresni. Kai iš Šiaulių 1991 m. atvyko į Ligūnus paveldėto turto priimti ir saugoti, turėjo mažamečius dukrą ir sūnų, o vyrą jau buvo palaidojusi. Čia ji po truputį įsiliejo į bendruomenę, o kadangi buvo labai darbšti, imli ir greit perprasdavo naują darbą, moteris fermoje tapo tikru ramsčiu. Tačiau gyvenimas iškrėtė piktą išdaigą. „Šeimoje gyvenęs draugas ir turėjęs įgaliojimą, kadangi bendrą ūkį vedėm, dingo ne tik su bendrais, bet ir su mano paveldėtais pinigais nežinoma kryptimi. Daugybę metų buvo ieškomas ir policijos, tačiau nerastas ir šiandien. Po tokių netekčių ir streso, su vaikais persikraustėme gyventi į Ignaliną. Nusipirkome butą ir leidau vaikams siekti žinių, mokslo. Nebuvo lengva, tačiau labai daug padėjo dukros mokytojai, būrelių vadovai, kurie matydami dukros talentus ir gebėjimus tiek sporte, tiek mene, pagelbėdavo finansiškai, kad ji galėtų tuos būrelius lankyti. Paskui visi nusprendėme persikelti gyventi į kaimą, į Bėčiūnus. Nepatikėsite, tačiau tik atsikrausčius į Bėčiūnus, sutikau vyriškį ir supratau, kad jis yra skirtas man, o jis suprato, kad aš skirta jam. Štai spalį suėjo 20 metų, kaip mudu kartu. Gyvename mudu abu su pulkeliu vištų, triušiais, trimis šunimis, kate ir katinu. Turėjome avelių, tačiau kai pradėjau dirbti ir niekaip neprisiderinom tokią sunkią vasarą šieno pasiruošti, teko avis realizuoti“, – pasakoja Vijoleta.

Žuvusių vokiečių dukrai suteikė šeimą

Vijoletos prašymu jos šeimos narių vardų neminėsiu, o apie likimus – papasakosiu. Moters sūnus nuo gimimo turėjo silpną širdį, tad vieną liūdną dieną ji nustojo plakusi. Moteris palaidojusi vyrą, palaidojo ir sūnų. Nedrįsčiau sakyti, kad tai – sunkus išgyvenimas. Retam pakeliamas išbandymas. Tačiau ir tai dar ne viskas. Būdama jaunutė, bet jau pilnametė studentė, mergina susirgo plaučių uždegimu, dėl ko 1985 m. ji gulėjo Šiaulių ligoninėje. Tuo metu ligoninėje įvyko sujudimas. Atvykusių į Lietuvą gyventi jaunų vokiečių šeima žuvo automobilio avarijoje (nuskendo su visu automobiliu), o jų trijų mėnesių dukra pateko į ligoninę. „Pamačiau tą mergaitę ir širdis į kulnus nusirito. Pradėjau ją lankyti, sūpuoti. Nerimą kėlė medikų pasvarstymai, kad šitai mergaitei ateities vaikų namuose nebus, nes ten ją, kaip fašistę, sovietinio auklėjimo išugdytos asmenybės iškankinę pribaigs. Negalėjau net pagalvoti apie tai. Pasitarus su mama, aš ją pasiėmiau ir, nusivežus į Maskvą, įsidukrinau. Dukra apie tai sužinojo tik 16-os metų. Tai buvo sunkus metas mums abiems. Tačiau išgyvenome ir tai. Dabar ji jau sukūrusi savo šeimą, ištekėjusi už vokiečio ir gyvena Bonoje“, – sudėtingas gyvenimo akimirkas prisimindama pasakoja Vijoleta.

Kiekvienas darbas vertas pastangų

Ar prisimenate, kaip žinomi politikai, važiuodami dviračiais pro Ignaliną, stebėjosi ir džiaugėsi žieduose skendinčia Ignalina, o apie tai rašė įvairūs dienraščiai? Tuo metu gėlėmis mieste kelerius metus iš eilės rūpinosi būtent Vijoleta. „Aš išbandžiusi įvairius darbus ir nebuvo nei vieno, su kuriuo nesusidoročiau ar atlikčiau atmestinai. Kai pasiūlė prižiūrėti mieste gėles, pirma, ką padariau, tai internete ir žurnaluose pasidomėjau gėlėmis, jų auginimo ir priežiūros ypatumais. Neužtenka augalą pasodinti ir retkarčiais palaistyti. Ir pats sodinimas, ir ravėjimas, ir purenimais, ir žiedų skabyma, ir tręšimas bei laistymas reikalauja išmanymo. Nori rezultato – stenkis. Ši taisyklė galioja bet kokiame darbe. Nors kai dirbau prie gėlių mieste, man daug padėjo Ignalinos miesto seniūnijos darbuotoja Birutė ir „Kompatos“ vairuotojas Valdas. Pastarasis – tikra Dievo dovana miesto želdynams: ir supratingas, ir paslaugus žmogus, žino, kad reikia padaryti darbą ir daro jį sąžiningai, nekeldamas streso nei sau, nei kitiems.

Tačiau pasikeitus įstatymams, neleidžiantiems dirbti viešųjų darbų, nepraėjus metams, šito darbo dirbti nebegalėjau. Ir ne tik jums, bet ir man pačiai kartais suspaudžia širdį žiūrint į aplaidžiai prižiūrėtus gėlynus ir kankinamus miesto augalus.

Šiaip aš daug ką esu išbandžiusi: nuo melžėjos, siuvėjos iki pardavėjos, turiu aukštąjį išsilavinimą, esu ekonomistė, pabaigusi ir įvairius kursus. Gyvenimas visko išmoko, jei tik nori suprasti, išmokti, žinoti... “, – pokalbį baigdama patikina Vijoleta...

Autorės nuotr. 

 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje