Žinutė
  • Failed loading XML... Opening and ending tag mismatch: br line 1 and div Opening and ending tag mismatch: br line 1 and div Opening and ending tag mismatch: div line 1 and body Opening and ending tag mismatch: div line 1 and html Premature end of data in tag body line 1 Premature end of data in tag html line 1

Jubiliejus geros žmonos, draugiškų kaimynų ir medinių paukščių apsuptyje

Gali praslysti pro gyvenimą, o gali ir stačia galva į jį pasinerti – tavo laisvė rinktis. O kad galėtum iš anksto žinoti, ką renkiesi! Galbūt galėtum parankiau laviruoti. Deja, tai pamatai tik gerokai vėliau... Kai tavo pasirinkimas geras, gali su pasimėgavimu gėrėtis praskriejusio gyvenimo akimirkomis, džiaugtis likimu, sėkme, gali vadinti save išmintingu, protingu ir net pažerti patarimų dar tebeieškantiems ir besiblaškantiems. Ir tai gali tada, kai tavo sąskaitoje septynios, aštuonios dešimtys metų...

Linkmenyse gyvenantis Jaroslavas Morosas pasitiko aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Ką ten pasitiko... smagiai šventė tris dienas su vis didesniais būriais svečių! Pažvelgus į šį žmogų iš šalies, supranti, kad Jaroslovas išties likimo apdovanotas žmogus. 80 metų pragyventa, o jo veidas švytėte švyti iš laimės. Šalia jo – vikri ir smagi žmona Ona, du šaunūs vaikai, puikūs anūkai, gražūs ir jaukūs namai, bitynas ir draugiški kaimynai. Ko dar bereikia žmogui iki visiškos laimės? Viskas – kaip iš rašto.

Jaroslovas gimė ir augo gūdžioje girioje, Prienų rajone, Aukštadvaryje, Dėlionės kaime. Iki vieškelio – 7 km. Tačiau girioje augęs vaikis išmoko girdėti ir matyti tai, apie ką kiti gali paskaityti tik knygose. Vos ūgtelėjęs ganydavo gyvulius pagiryje, tada ir pradėjo stebėti gamtą: augalus, gyvūnus ir ėmė mokytis iš jų. Tai turėjo įtakos ir vienam įdomiam vyro pomėgiui – paukščių drožybai. O senelio pomėgis ir šimtai namuose besipuikuojančių pelėdų ir apuokų, įkvėpė anūkę Sigutę-Dalią knygos leidybai.

Iš senelio pasakojimo anūkei: „Mano vaikystė nelengva, bet kartu romantiška ir įdomi. Tai buvo karo pabaigos ir pokario laikotarpis. Mūsų sodyba buvo prie miško, netoli ežeriuko Veršiukas. Atsimenu karo pabaigą, 1945 m. Man buvo labai gražu, kai riaumodami skraidydavo kariniai lėktuvai. Tada man buvo šešeri metai ir dar nesupratau, kad lėktuvai žmonėms nešė nelaimes, naikino miestus, kaimus. Šešerių metų pradėjau ganyti žąsis, vėliau – kiaules. Kiaules ganyti būdavo sunku, jos pabėgdavo.

...Miške ganyti buvo labai smagu. Pavasarį, vasarą klausydavomės įvairių paukštelių giesmių. Tai – neapsakomo grožio muzika. Aš iš mažens pamilau miško grožį, paukštelius. Nenusakomas jausmas. Paukštelių čiulbėjimas susiliedavo su įvairių miško krūmų žiedų ir lapų šlamėjimu, medžių ošimu. To jausmo apsakyti neįmanoma – reikia pajusti.

...Dirbdamas Linkmenų kaime įgyvendinau savo vaikystės svajonę – drožinėti paukščius, kuriuos stebėdavau tėvų ūkyje. Pirmasis darbas – varnėnas. Dabar paukščių pulkai visur – kieme, pavėsinėje, namuose, pas kaimynus, gimines... (ir anūkės išleistame senelio drožinių fotografijų albume – aut.).

Štai taip vieni kitus be žodžių ragindami Morosų šeimos nariai kuria savo šeimos tradicijas ir ateitį.

Grįžtant į tolimą praeitį, reikia nepamiršti vieno labai svarbaus dalyko – Jaroslovo pasirinkimo. Šis vyras (kaip ir didžioji dauguma mūsų rajono gyventojų), baigęs agronomijos mokslus. Jo žmona Ona – taip pat. Jiems susiėjus draugėn, Ona vis mintimis svajojo „įleisti šaknis“ arčiau gimtųjų namų – Adutiškio. Taip jie pateko į Dūkšto kraštą, o neilgai trūkus – į Linkmenis. Visi ir visais laikais ieškojo gerų ir patikimų darbuotojų bei viliojo juos įvairiais būdais. Morosų šeima atviliota į Linkmenis gavo gražų namelį su kiemu iki pat ežero. Tiesa, tais laikais ežerus vertino tik žvejai, o Jaroslavas niekada nebuvo prisiekusiu žveju. Kad ir kaip ten buvo, šiandien Morosų šeima džiaugiasi ne kiek gražia sodybos vieta, kiek puikių kaimynų draugija.

Taip jau susiklostė, kad Jaroslovas buvo paskirtas Linkmenų seniūnu, o jo žmonai teko nemažiau atsakingesnės – kaimo kultūros ir šviesos skleidėjo pareigos. Ona, nors ir mokiusis agronomijos, sugebėjo būti puikia Grikiapelės bibliotekininke. Ne vien žinios žmogų daro geru specialistu ir savo srities autoritetu. Kartais vidinė kultūra, išprusimas ir gebėjimas įsisavinti visa, kas nauja bei kūrybingumas atskleidžia kur kas vertingesnius žmonijos lobius.

Kai Ona pradėjo dirbti bibliotekoje, vyresnėlė dukra Audronė buvo besiskleidžianti paaugliukė, o sūnui Virgilijui – vos 2 metukai. Tačiau mamos darbas ir veikla, matyt, turėjo įtakos abiejų vaikų pomėgiams ir pasirinkimams. Abu pasirinko istorijos mokslus. Dukra Audronė Tijūnėlienė – puikiai ignaliniečiams pažįstama gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė, o sūnus Virgilijus Morosas – VU istorijos studijas baigęs Vilniaus regioninio valstybės archyvo direktorius.

Kai su Linkmenų seniūnu Jonu Alekna ir jo komanda atvykome pas Morosus, buvome trečiasis svečių pulkas. Pirmą dieną Morosai šventė su šeima, giminėmis, antrąją – su kaimynais, o trečiąją dieną – su jau minėta komanda. Kadangi seniūnas atvyko su akordeonu, gėlėmis ir jubiliejiniu tortu, o šeimininkės buvo nukrovusios kelių metrų ilgio stalą, tai ir užsisvečiavome iki sutemų...

Morosai pasakojo, kad jų gatvėje labai gražiai susiklostę santykiai tarp kaimynų ir jie tapę kone šeima. „Vieną kartą per Sekmines, po šv. Mišių grįždami į namus, sumojome, kad galėtume atšvęsti jas. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Patiko. Kitais metais susirinkome pas kitą kaimyną. Ir taip jau šešis namus ratu apėjome. Kai pradėjome švęsti Sekmines, atsirado ir daugiau progų... Dabar ir jubiliejus drauge švenčiame. Štai todėl antrąją dieną su kaimynais linksminomės. 17-a žmonių atėjo. Ir visiems vietos užteko... “, – juokiasi abu Morosai.

Išties smagu matyti besidžiaugiančią gyvenimu brandžią porą. Regis, nebelikę jokių negandų ir nesutarimų šešėlių, o jų, matyt, būta ir Morosų gyvenime. Supranti, kad kažkada dviejų skirtingų žmonių, tapusių viena Morosu šeima, gyvenimo sėkmės raktas – gebėjimas išlikti dviese visą gyvenimą, gerbiant ir palaikant vienas kitą. Dabar jau drąsiai ir Jaroslavas, ir Ona pasakytų: svarbiausia – tinkamai pasirinkti.

Autorės nuotr. 

 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

15min.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje