Atvelykio džiaugsmas: pasaulį keičia net ir viena šeima

Ir kas patikėtų, kad vos keli sutapimai išjudintų žemę po kojomis? Šis laikmetis, kaip ir visi kiti, taip pat nėra paprastas, turintis savo žavesio, ugnelės, tačiau nestokojantis ir sunkumų, sudėtingų situacijų. Susiklostė taip, kad iš naujo turime atrasti tikrąsias vertybės, neišvengiamai stojame į kovą su pavydu, gimdančiu priešiškumą, neapykantą ir užgožiančiu draugiškumą, pasitikėjimą, ramybę, o su jais ir paprasčiausią laimės pojūtį. Imtis iniciatyvos padėti ieškoti žmonėms laimės ir ramybės – didvyriška, tačiau sunkiai įmanoma misija. Pasiryžę eiti šiuo keliu, iš anksto privalo susitaikyti su juos užklupsiančia „blogio“ ataka, tačiau kaip ir kiekvienoje stebuklingoje istorijoje, taip ir mūsų gyvenime, vertame pačios geriausios pasakos titulo, anksčiau ar vėliau nugali gėris. Jo pėdomis atsekėme iki pat rajono pakraščio, Mielagėnų krašte esančio Gilūtų kaimo, kur Zitos ir Alvydo Rakečių šeima, priešakyje su kun. Marijonu Savicku, plačiai atvėrę kaimo vartus kvietė visus į Atvelykio šventę – Dieviškojo Gailestingumo atlaidus. 

Atlaidai

„Sesers Faustinos dieno­raštyje apie penkiolika kartų minima, kad Viešpats Jėzus ragina Atvelykio sekma­dienį paskelbti Dieviškojo Gailestin­gumo švente: „Noriu, kad ji būtų švenčiama labai iškilmingai Atvelykio sek­madienį“. Galiausiai popiežius Jonas Paulius II 2000-05-05 paskelbė Atve­lykio sekmadienį visuotinei Bažnyčiai privalomu švęsti Die­viškojo Gailes­tingumo sekmadieniu.

Šios šventės tikslas – atgręžti žmones į Dievo Gailes­tingumo malones, parodyti jų be­galinę vertę, keliant žmoniją iš dvasinio su­stingimo, religinio abejingumo bei dvasinio skur­­do. „Noriu, kad (ši) šventė būtų išsi­gelbė­jimas sie­loms, ypač vargšams nusidėjėliams. Tą dieną bus atviros pačios manojo gailestingumo gelmės. Siela, kuri prieis išpa­žin­ties ir šv. Komunijos, gaus visišką nuodėmių ir baus­mės atleidimą. Tegul nė viena siela nebijo ateiti pas ma­ne… Ši šventė kyla iš mano gailestingosios Širdies ir per­vertos krū­tinės,“ – perduoda Viešpaties žodžius šv. Faustina.

Gailestingasis Išganytojas žada daug malonių tiems, kurie su pasitikėjimu šią dieną prisiartins prie dieviškojo Gailestingumo ir meilės sakra­mentų ir bus laisvi nuo bet kokio prisiri­šimo prie nuodėmės. Ši šventė kviečia ir skatina tikinčiuosius vykdyti sie­los bei kūno gailes­tingumo darbus kasdieniame gy­veni­me, ypač ragina pasirūpinti nusidėjėlių atsiver­timu ir melstis už mirusiuosius.

Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį tikintiesiems suteikiama galimybė gauti visuotinius atlaidus“, – sakė kunigas Marijonas, sekmadienio šventę vainikavęs „Tautiškos giesmės“ giedojimu. 

Senjoritų šou ir draugiškos Atvelykio vaišės

Atvelykio popietę visi džiugiai nusiteikę, tad niekur neskubėdami būriavosi salėje. O čia pasirodė Senjoritų šuo iš Svirkų, Švenčionių r. Nemažas būrys aktorių parodijavo mūsų pačių išsikreipusią vertybių skalę. Kaimo bendruomenė sugalvojo surengti senjorų karalienės rinkimus. Vietos moterys komisijos narius (vyrus) bandė sužavėti darbštumu, sumanumu, išradingumu, sąžiningumu, jautrumu ir atsidavimu, tačiau vyrai tematė seksualumu „trykštančią“ atvykėlę barzdotą Končitą. Iš pradžių buvo kiek sunerimę dėl barzdos, tačiau nusprendė, kad ji dar negavus pašalpos ir neturinti už ką nusipirkti skutimosi reikmenų... juk tai niekis, palyginus su jos... kūpančiu žavesiu. Vos paskelbus nugalėtoją ir uždėjus aukso karūną, lyg balionai sprogo Končitos apvalumai ir paaiškėjo jog visus grožiu pritrenkusi nugalėtoja – vertinimo komisijos pirmininko, spėjusio ir pasipiršti nugalėtojai bei atiduoti kortelę su santaupomis,... žentas. Vyrą, žinoma, ištiko širdies smūgis, bet kas kitas kaltas, jei ne paties kvailumas...

Rakečių šeimos tradicija

Intensyviai paieškoję turbūt rastume ne vieną šeimą, turinčią neįprastų tradicijų. Alvydo ir Zitos Rakečių šeimos tradicija – aktyvi visuomeninė veikla. „Buvo laikas (2018 09 29 – bus jau 35-eri metai, kaip Mielagėnų krašte tarnauja kunigas Marijonas – aut.), kai išties nerimavau dėl Alvydo, ilgai neapsisprendusio gyvenime. Ne kartą jam sakiau: „Greičiau galvok, vyruk, ką darysi, nes bus per vėlu ir šeimą kurti, ir į kunigus nebetiksi“. Jau gal būtų ir į kunigus pasukęs, bet netikėtai atsirado Zita. Tačiau aš neprarandu vilties, kad bent vienas iš keturių jų sūnų dar gali tapti kunigu...“, – juokiasi kunigas Marijonas. 

O kunigui antrina ir Tarybos narys, mielagėniškis Robertas Mačėnas, nuolatinis šio krašto renginių rėmėjas: „Čia nereali šeima, stebiuosi, kaip jie taip susistygavę visi dirba ir atrodo, kad jiems tai taip paprasta. Nors, man regis, tokios tvarkos, disciplinos, ramybės ir operatyvaus organizuotumo veikloje, nekeliant jokios panikos, visą šeimą išmokė Alvydas. Juk jis – pasienietis ir visos šios savybės puikiai padeda tvarkytis ir asmeniniame gyvenime, ir visuomeninėje veikloje, ne tik saugant mus ir mūsų šalį“. 

Gal tai ir tiesa? Po šv. Mišių susirinkome renginių salėje prie vaišėmis nukrauto stalo, regis, visi (ir Alvydas) klegėjome žiūrėdami komediją, paskui dalijomės įspūdžiais ir turbūt retas, kuris pastebėjo, jog vieno iš renginio gaspadorių akimirką nebuvo. Viso šio šurmulio metu Alvydas sugebėjo padėti „užgimti“ telyčaitei ir vėl lyg niekur nieko sukosi šventės sūkuryje. 

Paslapties, sako Zita, nėra jokios. Taip jie susigyveno nuo pačių pradžių. Alvydas – vyrukas iš Gilūtų, kartą su draugais nuskriejęs pasišokti į Adutiškį, kur sutikęs ir Zitą. Be ilgų svarstymų sukurta šeima ir kone vienas paskui kitą pabirę 4 sūnūs. Vyresnėliui, informatikos inžinieriui Andriui 25-eri, o jaunėliui, būsimam automechanikos technikui Robertui  – 19. Laurynas – VSAT Ignalinos rinktinės, Adutiškio užkardos pareigūnas. O trečiasis Rimvydas taip pat būsimas automechanikos inžinierius. Tačiau Zita nė trupučio nesijaudina, gyvendama penkių vyrų draugijoje. Mat, šeimoje jau sukasi ir draugių ar būsimų marčių, kurios be jokių pretenzijų priima Rakečių šeimos tradicijas – aktyvų visuomeninį gyvenimą ir noriai įsitraukia pačios. 

Dažnas turbūt svarsto: sotus visuomenine veikla nebūsi ir duonos ant stalo šeimynai nepadėsi. Tai tiesa. Nes užsiimant visuomenine veikla net ir savo atiduodi: laiko, pinigų ir širdies. Zita – įvairaus profilio specialistė. Ilgus metus dirbo Adutiškio pašte, paskui, atsiradus galimybei, persikėlė arčiau ir įsidarbino pardavėja. Šiuo metu ji užsiima lankomąja priežiūra, savotišku socialiniu darbu Gilūtų apylinkėse ir vadovauja Gilūtų Dievo Gailestingumo koplyčios tvarkymo, puošimo darbams. O Alvydas – ilgametis VSAT Ignalinos rinktinės Tverečiaus užkardos pareigūnas. Taigi, duonai Rakečiai užsidirba. Tačiau prie duonos norisi ir ko nors daugiau, todėl jie savo šeimos poreikiams dar ir ūkininkauja. Sėja, sodina, gyvuliukus ir paukščius augina. Sūnus Laurynas augina mėsinius galvijus, o Andrius, taip pat jaunasis ūkininkas, prižiūri savo mišrų ūkį. Turbūt girdėjote ir tą pasakymą, kad jei ko nors nespėji, tai susigalvok dar vieną veiklą... Panašiai buvo ir Rakečiams. „Mudu abu su vyru esam iš tų, kurie nemoka pasakyti „ne“. Taip ir tapome visuomenininkais. Aš – Gilūtų seniūnaitė, o Alvydas – Gilūtų bendruomenės pirmininkas. Visi sūnus palaikė tokią mūsų veiklą ir visada prisideda veikloje, o dabar jau ir jų draugės daugiau padeda“, – sako Zita. Taigi, Rakečių vyrai iki vidurnakčio gražino koplyčią, kabino naujus paveikslus (nes dieną jau skubėjo tręšti laukų), o moterys iki paryčių triūsė virtuvėje, prigaminusios kalnus mišrainių, salotų, vyniotinių, iškepusios net du tortus. Alvydas svarsto: „Stebuklų čia nepadarysi, prikelti nėra čia ką, tačiau matydami, kaip kun. Marijonas rūpinasi, stengiasi, negalime nepadėti ir neprisidėti. Taip ir sukamės visi drauge, vedini tų pačių tikslų ir siekių“. Rengiantis šventei, prisidėjo ir kaimynai Ieva ir Antanas Vitėnai, pritroškinę kopūstų su naminėmis dešrelėmis. 

„Aš esu labai dėkingas Rakečių šeimai, kuri Gilūtų krašte, kur skaičiuojama realiai gyvenančių 70 žmonių, atlieka guodėjų, pagalbininkų, saugotojų, globėjų, švietėjų ir kultūros puoselėtojų bei patarėjų funkcijas. Nuostabi, draugiška, rami, tvirta šeima, esanti ir ramstis, ir mūro siena bet kuriam krašto žmogui“, – padėkos žodžių Zitai ir Alvydui negaili kun. Marijonas. 

Ir nors jis patikino, kad jei tavęs nėra spaudoje, tavęs nėra visai, manau, kad savame krašte kaimynai tarp kaimynų tikrai gerai žino vieni kitus. Kita vertus, kalbėti apie pavyzdines šeimas, džiaugtis jų pasiekimais ir darbais plačiai – būtina, idant kiti turėtų į ką lygiuotis, kuom didžiuotis ir lengviau atrastų jėgų keisti pirmiausia savo pačių pasaulį... „Linksminkis, žeme, džiaukis, žmonija, naujas Tau rytas aušta gražus!“

Autorės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

15min.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje