Antalksnėje baigiamas statyti pirmas rajone savadarbis lėktuvas

Kas rajone nepažįsta talentingo medžio drožėjo, muzikanto, nagingo meninės kalvystės ir dar daugybės amatų ir talentų meistro Raimondo Žievio iš Antalksnės. Tarp daugybės veiklų Raimondas turi dar vieną silpnybę – priklausomybę nuo dangaus, nuo aviacijos ir skrydžio svaigaus, kaip dainuojama vienoje dainoje. Pašnekėjus su juo greitai paaiškėja, kad tarp daugybės veiklų aviacija Raimondui – gyvenimo laimė. „Aš manau, kad atradau savo laimę ir esu laimingas skrisdamas. Žinoma, laimė man yra ir šeima, ir darbas, tačiau skrydis – didžiausia palaima“, – sako antalksniškis. Kai kartais jam kas nors baksteli „vis skraidai, užsimuši dar kada“, Raimondas ramiai paprašo pasvarstyti: „Kas geriau: būti laimingam ir žūti skraidant, ar visą gyvenimą saugiai tūnoti, būti nelaimingam ir mirti su šia našta?“ R. Žievį geru oru dažnai matome skraidantį su skraidykle, švenčių metu iš padebesių mėtantį saldainius, tačiau jis jau išaugo iš šių marškinėlių, skraidyklių jam maža, reikia lėktuvo. Kadangi jį nusipirkti sudėtinga  (mažiausias kainuoja nuo 40 000 eurų), belieka orlaivį pačiam pasidaryti. Juolab, kad jo gamyba Raimondui – dar viena laimės pakopa.

Dvi problemos

Ši mintis vyrą aplankė prieš šešerius metus. Kai žmonai pasakė, kad lėktuvą darys, ši tik užjaučiamai galva palingavo. Ne itin pritarė (kaip ir visai jo aviacinei veiklai), bet ir neprieštaravo. Pagal principą – „su kvailiu nepasiginčysi...“ Kaip tą lėktuvą daryti, nuo ko pradėti, Raimondas, sako, nežinojo. Ėmė naršyti internete, informaciją semti iš kitų šaltinių, ieškoti kitų tokių pat entuziastų (dabar Lietuvoje savadarbius orlaivius gamina apie 20 aviatorių). Bendraujant, konsultuojantis su jais, kasdien aiškėjo tos gamybos paslaptys, išmokta skaityti brėžinius, schemas ir tas būsimas padangių padaras po truputį augo, pilnėjo, įgavo kontūrus. Tačiau iškilo dvi problemos.

„Kai lėktuvą pradėjau konstruoti, ramybės nedavė mintis – kur su juo skraidysiu? Negi po svetimus aerodromus teks glaustytis? Pradėjau ieškoti vietos savam aerodromui. Netoli Antalksnės radau apylygį lauką. Kadangi ten Nacionalinio parko teritorija, negalėjau kirsti jokių trukdančių medžių, lyginti tako kuprų, tačiau įsirengiau 560 m ilgio pakilimo taką. Tam sugaišau bemaž trejus metus.

Išsprendus klausimą „kur skraidysiu“, iškilo kitas – kur tą lėktuvą laikysiu? Reikėjo angaro. Atsirado ir jis. Dabar tame kluone (taip jį vadinu) telpa ir lėktuvas, ir dar trys skraidyklės. Kažkada sakiau: kai išbetonuosiu angaro grindis, gulsiu po lėktuvu, jį užbaigsiu, nes viskas jau nutįso per šešerius metus. Dabar šis laikas atėjo. O finansinė statistika taip atrodo: aerodromo įrengimas atsiejo 40 000 litų, medžiagos lėktuvui – 15 000 litų (viskas pradėta daryti dar lito zonoje)“, – pasakoja Antalksnės aviatorius.

Pagal amerikietišką modelį

Raimondo dvivietis, atvira kabina lėktuvėlis bus ultra lengvas, iki 300 kg. Retro klasikinis modelis, kas Raimondą ypač žavi. Greitis – 60–140 km/h, pakilimo aukštis – iki 4 km, sparnų mojis – 9 m, 100 arklio jėgų variklis – adaptuotas automobilio „Suzuki Swift“ motoras. „Ko nereikia – išmečiau, pritaikiau reduktorių. Nieko čia sudėtingo nėra. Pažiūri, kaip kiti daro, ir lipdai. Didžiausia problema – laikas, kurio vis trūksta. Konstruoti – didžiausias malonumas, koks tik galėtų būti. Man tai – tarsi meditacija, atgaiva. Žinoma, ne viską pats gaminau, nes ir ne visas, kokių reikia, stakles turiu. Vieni vamzdžius profiliavo, kiti reduktorių darė, treti kitas detales frezavo“, – pasakoja R. Žievys.

Kelias į padangę – nuo smėlio dėžės

Aistra skraidyti Raimondą persekioja nuo ankstyvos vaikystės. Kadaise seiles rydamas stebėjo laukus tręšusių „kukuruzininkų“ (An-2) skrydžius. Jausdamas didžiulį malonų jaudulį akių nuo skrendančio lėktuvo nenuleisdavo, kol tas horizonte neištirpdavo. Pirmą kartą lėktuvu skrido, kai mokėsi antrajame Vilniaus geležinkelių transporto technikumo kurse. Tuomet įstojo į sklandytojų klubą. Pirmas skrydis lėktuvu sutapo su pirmuoju šuoliu parašiutu, tad baimių, sako, buvo daug, bet jas nugalėjo. Ir lėktuvo baimę įveikė, ir pro jo dureles drąsiai nėrė į nežinią. Po šios pirmos patirties gimė jaunėlė sesutė ir tėvas vartelius į aviaciją uždarė. „Gana kvailioti, reikia man ūkyje padėti, sesutę prižiūrėti“, – pasakė, kaip kirviu nukirto tėvas. Tad tie varteliai atsivėrė ne į padangę, o į laukus, šieno lankas. 

Po metų Raimondas pamatė skelbimą, kad norinčius skraidyti kviečia Kyviškių aerodromas. Vaikinas pasuko į jį ir netrukus skraidė su pilotažiniais JAK-52, apsupty tokių asų, kaip Jurgis Kairys ir Vytautas Lapėnas (jau a. a.).

Apie baimes ir nesėkmes

Klausiu, kas jam lengviau – automobilį vairuoti ar skraidyti? Raimondas sako, sunku palyginti, tačiau skrendant yra daug privalumų, nei važiuojant automobiliu: pakeliui nėra medžių, stulpų, kitų automobilių, o už debesies neužkliūsi, jį pranersi, šypsosi. Ore labiausiai nervus pakutena, kai staiga sustoja lėktuvo ar skraidyklės variklis. Pernai tokių atvejų buvo penki, šiemet – vienas, bet viskas baigėsi gerai, nes taip atsitikus, maži lėktuvai ir skraidyklės puikiai sklando, būtų tik kur nusileisti. Raimondas tik kartą neskaudžiai bumbtelėjo su skraidykle nosimi į žemę, kai užspringus varikliui leidosi į aukštą žolę. 

Ar po nesėkmės neatsiranda baimė vėl skristi? Pašnekovas atsako klausimu į klausimą: o ar atsiranda baimė valgyti, kvėpuoti? „Skrydžio jausmas aukščiau visko. Va, gandras skrenda (bekalbant jis išties praskrido) ir man jau nugara laksto malonūs jaudulio šiurpuliukai. Negaliu aš be to. Jei tik oras geras, nenustygstu kalvėje, lekiu skraidyti.

Lėktuvą teks mokyti skraidyti

Patikino, kad pirmą skrydį Raimondas tikrai atliks jau šiemet, liko darbo mėnesiui, dviem. O pirmas skrydis bus sau, ar ir žiūrovams? „O pirma naktis su žiūrovais būna?“ – juokiasi. Reikalas tas, kad lėktuvą reikės dar kurį laiką mokyti bėgioti pakilimo taku, paskui atsiplėšti nuo žemės, skraidyti. To reikia, kad pastebėtum, kaip lėktuvas elgiasi įvairiuose režimuose, ko trūksta jo konstrukcijoje, ką reikėtų keisti, taisyti, tobulinti.

Lėktuvas dvivietis, panašus bus į legendinį ANBO, todėl skraidys su partneriu, linkmeniškiu Nerijumi Adomavičiumi. Su juo susidėję nusipirko pirmą skraidyklę ir jau senokai kartu skraido. Abu turi pilotų licencijas. Skraidyklių antroje sėdynėje, taip bus ir lėktuve, dažnai sėdi Raimondo vaikai, ypač jaunėlis Motiejus, kuriam pasaulis griūna, jei tėvelis neima skristi.

Raimondas tebemokina su „kalakutais“ (sklandytuvais) sklandyti vaikus, kurių dabar turi 16 ir yra dar norinčių. Prie angaro (kluono) ilsisi „kalakutas“. Vaikai iš Ignalinos, bet trys yra iš Vilniaus, buvo vaikų ir iš Latvijos, net Vokietijos. Dalyvauja sklandymo varžybose, kur pelno prizinių vietų. Žievių šeimoje auga visa aviatorių eskadrilė, nes su tėvu skraido visi keturi jo vaikai.

Raimondas pažadėjo, kad būsime pakviesti, kai jis, sutramdęs ir apskraidęs savo orlaivį, kils pirmiems rimtiems skrydžiams. Belieka jam palinkėti sėkmės: tiek žemėje, tiek – danguje.

Autoriaus nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

15min.lt

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje