Skambančios sielos kunigas Vytautas

„Kalėdų kūdikėli, 
žvaigždele nuostabi, 
užgimk juodam pasauly, 
užgimk žmogaus širdy“

Kūčių ir šv. Kalėdų laukimas kažkuria prasme yra daug labiau jaudinantis, nei galime įsivaizduoti. Pačios šventės praskrieja akimirksniu, o tada pasilieka labai nyki tuštuma. Kad ir kiek rieškučių tos laimės beprisisemtume per šventes, paties laukimo jos greičiausiai neatstos. Kaip išgyventi tą pošventinę tuštumą, o tiksliau, kaip jos išvengti, pasakoja Dūkšto klebonas kun. Vytautas PŪKAS.

Mokytojas-Kunigas ar Kunigas-Mokytojas

Vietiniu (kilęs iš Anykščių r.) vadinamas Aukštaitijoje kun. Vytautas Pūkas. Ar kun. V. Pūkas yra mokytojas, tapęs kunigu, ar kunigas-Mokytojas, atsakyti gali pats Viešpats. Bet toks gražus derinys bet kuriuo atveju skamba labai pagarbiai. Prieš tapdamas kunigu, V. Pūkas pirmiausia tapo mokytoju. Jis dėstė matematiką, fiziką, braižybą. O baigęs seminariją, Varėnos r. skubėdamas į pagalbą reorganizuojamai mokyklai, jis dėstė etiką, muziką (grojo klavišiniais instrumentais) ir tikybą. Darbas su mokiniais kunigui padėjo geriau perprasti jų mąstymą, įsiklausyti į jų problemas, norus ir protestuojančias kalbas. 

Iš Adutiškio – į mūšio lauką Dūkšte

Kun. Vytautas Adutiškyje tarnavo 13 metų, ir, kaip jis pats sakė, jau tapęs su vietos gyventojais kone giminaičiais. Todėl visai normalu, kad išvažiavimas iš įprastos vietos buvo skausmingas. Nors kunigas ir visai to nepajuto, net priešingai, tačiau iki jo atvykimo į Dūkštą čia buvo tarp parapijos klebono ir dalies bendruomenės įkastas karo kirvis. Ir nors rajono spauda stengėsi nesikišti į tas peripetijas, tačiau kai paskutiniais mėnesiais interneto portaluose žvagėjo buvusios kultūros darbuotojos ir buvusio klebono kardų kirčiai, be valerijono turbūt neapsiėjo ir pasauliečiai. 

Kunigas Vytautas Dūkšte jau 4 mėn. ir teigia, jog ginklai sudėti ir niekas su niekuo nebekariauja. „Kol kas tikrai nesijaučiu kažkaip blogai. Niekas manęs nepuola, nekritikuoja, neskundžia, regis, su visais randame bendrą kalbą, ir aš tuo labai džiaugiuosi. O žmonės panašūs ir Adutiškio krašte, ir Ignalinoje“, – sako kun. Vytautas. 

Į Ignaliną grįžo po 40-ies metų

Kad dabar, kunigas gal būtų kokią padėką gavęs, o prieš 40 metų, 1978-aisiais, buvo metams pašalintas iš seminarijos ir „ištremtas“ į Paringio bažnyčią. „Buvau 3 kurso seniūnu. Vienas bendrakursis turėjo parašęs religinių eilėraščių ir labai norėjo juos išspausdinti. Mano žinioje buvo spausdinimo mašinėlė, tad jis kreipėsi į mane. Pasiklausiau, ar nebūsi įtarti kokiais baisiais kėslais, o jis tik patikino, kas ne. Ir ką gi. Saugumas šiuos eilėraščius įvertino kaip pogrindinę religinę spaudą ir buvo nubausti. Rašytojas buvo trejiems metams, o aš vieneriems pašalinti iš seminarijos. Tiesa, man buvo leista išsilaikyti egzaminus ir toliau tęsti mokslus su savo kursu. O tuos „tremties“ metus aš pas kunigą Ričardą Černiauską Paringyje grojau vagonėliais. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Ignalina“, – juokauja kunigas. 

Švenčių prasmė 

„Pagrindinis šios šventės akcentas yra Jėzaus Kristaus gimimas. Esmė – mūsų širdyse Jėzui rastųsi vieta. Ir kitaip sakyti nedera. Ne šeimos tai šventė, ne dovanų metas ir panašiai. Čia jau iš konteksto ištrauktos ir suinteresuotų žmonių pritrauktos detalės, dažnai sujaukiančios žmonėms mintis. Tai yra Jėzaus Kristaus gimimo šventė ir ne kas nors kita. Kaip mes suprantame ir kaip tai švenčiame, yra jau kas kita.  

Mes puošiame, dabiname namus, virtinas, miestus ir miestelius. Gal tai ir gerai. Bet svarbiausia – mes turime ir savo sielas parengti šventėms. Galėtume atsikratyti vienos ar kitos silpnybės, ydos,  tapti geresniais, kad išsipildytų brolių Frankonių dainų tekstuose gražiai pasakyta mintis: „Kalėdų kūdikėli, žvaigždele nuostabi, užgimk juodam pasauly, užgimk žmogaus širdy“, – priminė kun. Vytautas. 

Pošventinės tuštumos receptas

Dažnai po švenčių jaučiamės šimtą kartų prasčiau, nei iki jų. Apima beprasmybės, kaltės ir tuštumos jausmas. Kunigas sako, jog taip nutinka dėl to, kad apskritai netinkamai gyvename, iš to kyla ir nemokėjimas laukti ir švęsti. „ Mes esame Dievo kūriniai, Dievo vaikai. Jei aš esu Dievo vaikas, melsdamasis kreipiuosi į jį Tėvu, vadinasi noriu ir turiu elgtis taip, kad mano elgesys Dievui Tėvui patiktų, o ne jį žeistų. Kad patiktų Dievui mūsų elgesys, galime gerą darbą padaryti, būti paklusniais, pasispausti mokantis ar dirbant, stengtis įveikti tinginystę, melstis...  

Kad Jėzus Kristus rastų vietos mūsų širdyse. Kad mes bendrautume su juo ne tik per šventes ir dėtume pastangas gyventi pagal Kristaus mokymus. Prasmingumas – dorai, pamaldžiai, krikščioniškai gyventi. O nepaisydamas Dievo įsakymų, žmogus gali susilaukti ir nemalonių, skaudžių ir liūdnų pasekmių. 

Labai svarbu nepamiršti vieni kietiems padėti. Ne kiekvienam reikia tik pavalgyti. Žmogui dažnai reikia ir patarimo, palaikymo, paskatinimo. Turiu vieną pažįstamą, kuris buvo stipriai įnikęs į alkoholį. Iš to kilo gausybė bėdų. Niekada jo nesmerkiau, nebariau, tiesiog buvau šalia, klausiausi, kai kada parandavau, paskatindavau. Ir yra rezultatas. Jis jau 7-erius metus nebevartoja, pats tuo didžiuojasi, augia šeimą, turi nedidelį versliuką ir esąs patenkintas savo gyvenimu. Kai jam gera, jis nori, kad ir kitiems būtų gera, stengiasi dėl kitų. Jėzus rado vietos jo širdyje... 

Padėkite ir jums žmonėms, tik niekada nebarkite, nesmerkite, nes taip tik atstumsime žmogų, ir amžiams uždarysime duris į jo sielą. 

Dūkšte gyvena ir kitų religijų žmonių, bet aš neskirstau jų niekaip, o vadovaujuosi Popiežiaus Jono Pauliaus II mokymais: „Jeigu žmogus garbina Dievą, stengiasi gyventi pagal jo valią, nors ir savitu būdu, jis – vertas pagarbos“. 

Pabaigai visiems linkiu džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų mūsų Viešpaties metų!“, – linkėjo kun. Vytautas. 

Autorės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

Reklama ir skelbimai svetainėje