viagra super force buy over internet
Žinutė
  • Failed loading XML... StartTag: invalid element name Extra content at the end of the document

Lyg plieną gyvenimas „grūdina“ žmogų, kol jis suvokia esąs Žmogus

Ignalinos istorija betarpiškai susijusi su joje gyvenusiais, ją kūrusiais ir mylėjusiais žmonėmis. Kiekvienas iš jų palieka savo pėdsaką. O kas ir kaip dėlioja Ignalinos ir jos žmonių likimus – nežinom nieks. Mūsų pašnekovė Stanislava Valentina Misiūnienė, arba tiesiog Valė, sukrečiančio likimo moteris. O jos skausmas, jos pasiekimai ir laimėjimai – dalis pačios Ignalinos istorijos.

Ar nekeista? Valės fotografijų albume – jos nuotrauka, daryta 1942 m. Ir kaip tik tada itin atsargi Ignalina istorikų užrašuose šiek tiek praskleidžia šydą. Tais pačiais metais vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą ir paaiškėjo, kad Ignalinos gyventojų sąrašas stipriai pasikeitęs, neliko žydų, daugelio lenkų, pasitraukė partiniai aktyvistai. Su atvykusiais į miestelį naujais gyventojais, kurių dauguma buvo viengungiai, Ignalinoje rasti tik 929 gyventojai. 1939–1948 m. iš Ignalinos į Lenkiją išvyko daug lenkų, tarp jų – daug ir lietuvių, kurių dalis save laikė lenkais, kiti bėgo nuo komunistų (kolchozų, tremties į Sibirą). Karo pradžioje buvo išvežti ir sušaudyti žydai, kurie sudarė 90 proc. visų ignaliniečių. 1942 m. Ignalinoje jų jau nebuvo. Tad pokaryje Ignalinoje gyveno dauguma naujų gyventojų, kurie buvo aplinkinių kaimų valstiečiai. Reikėjo daug geležinkeliečių, o 1950 m. miestelis tapo rajono centru, atsirado daug darbo vietų.

Bet... grįžkime į 1932-uosius, kai gimė mūsų šios dienos herojė Valė. 

Bėčiūnuose gyvenusių Stanislavos ir Izidoriaus Murmų šeimoje gimus itin silpnai mergaitei, ji paskubomis gavo Motinos vardą Stanislava. Tačiau mergaitė labai kabinosi į gyvenimą ir išgyveno. Tada motina sunerimo: esą negerai ir dukrą, ir mamą vienu vardu šaukti, tad krikštydami vaikelį tėvai suteikė Valentinos vardą, o vadino visi Vale. Taip ir iki šiol, po 87-erių, ją tokiu vardu visi pažįsta ir tokiu vardu tebešaukia.

Valės tėvas Izidorius Murma labai norėjo, kad visos penkios dukros siektų mokslo ir viską darė, kad taip ir būtų. Tačiau Valės gyvenimas sukosi kita kryptimi. „Vos pradėjus eiti į mokyklą, susirgau. Kone pusmetį praleidau namuose, atsilikau, o ir šiaip mokslui buvau labai silpna, tad pasiprašiau tėvelio leisti nebelankyti mokyklos ir pradėti siūti“, – pasakoja Valė. Ilgai svarstęs tėvas leido eiti Valei savu keliu, bet griežtai užtvirtino: „Ale siūsi...“. 

Tarpukario Lietuvoje ir dar vėliau parduotuvėse pasiūtų drabužių nepardavinėjo, nebent tik pusgaminius, kai kuriuos sukirptus drabužius. Tačiau beveik kiekvienas kaimas turėjo siuvėją, tokį, kaip Valės mama. Būtent į mamą nusižiūrėjusi mergaitė labai troško imtis šio amato. Ir mergaitė uoliai ėmėsi jo, iš pradžių prie mamos, o paskui jau ir viena eidavo po kaimus pas žmones į namus siūti, siūdavo ir savo seserims. 

Valei ūgtelėjus, į jos likimą pirmą kartą pasibeldė net ir įgudusiam siuvėjui nesvajota sėkmė. Merginos gebėjimą iškart pastebėjo iš tuometinio Leningrado atvažiojantys vasarotojai. Jie pasiūlė merginai važiuoti su jais ir siūti gebantiems, kurie įvertino jos talentą, bei galintiems už tai gerai sumokėti. Gyvendama svečioje šalyje Valė ne tik siuvo, bet ir pramogavo. Lankėsi muziejuose, garsiose parodose, madų pristatymuose ir net bažnyčioje. Tačiau ši laimė truko neilgai... Valė susirgo. O kaip kad dažnai pasiligojus būna, žmogui atrodo, kad pasveikti jis gali tik namuose. 1950 m. grįžusi į namus, Valė ilgai gydėsi. Ir tuo pat metu jauna mergina mėgavosi šildančia, gydančia ir pasaulį trigubai greičiau suktis verčiančia meile. Rodėsi, tik vieno žingsnio trūksta..., žingsnio, kuris virto begaliniu skausmu. Mylimiesiems teko išsiskirti. 

Jaunystės mylimojo nuotrauką su paskutiniais jai skirtais žodžiais, moteris saugo jau 67-erius metus. Ir ne tik saugo, laiko ją delne ir glaudžia prie savęs taip švelniai, lyg tai būtų pats trapiausias ir brangiausias prisiminimas. Lemtis dar kartą parodė savo galią...

Tėvai ir artimieji nusprendė Valę ištekinti. Surado jai Ignalinoje gyvenantį ir parduotuvėje dirbantį išties gerą vyrą. Tik, Valė sako, iš pradžių meilės nebuvo. Ji puoselėjo jausmus visai kitam žmogui. Po santuokos apsigyvenusi pas vyrą Ignalinoje, Laisvės gatvėje, dar kurį laiką Valė sukosi tai čia, tai tėvų namuose, mat reikėjo užbaigti pradėtus siūti drabužius kaimo žmonėms.

Valė siuvusi tik moterims, nors šiaip taip pasiuvo drabužį ir vyriškam. Ir nieko čia keista. Anuomet moterys siūdavo moterims, o vyrai – vyrams. Kaip gi moteris pas svetimą vyrą, ar vyras pas kitą moterį „primerkon“ eis?

Metams bėgant, jos vyras Albertas Misiūnas pavergė jos širdį savo gerumu ir dėmesingumu. Vyras buvo žinomas ir gerbiamas ignalinietis, kitiems nenusileidęs nei stotu, nei protu, nei gaspadoriškumu. Užaugino jiedu dvi dukteris, gražiai tvarkėsi namuose, rūpinosi vienas kitu ir abu kartu – visais ignaliniečiais – tik kiekvienas savaip. Valė prisimena kartą ne juokais užrūstinusi vyrą. Mat turėjusi gražius ilgus plaukus, vieną dieną juos nusikirpo. Tai Albertui buvo smūgis. Ir vyras tądien į bažnyčią išėjo vienas, o ne su žmona. Tuo metu tai buvo labai blogai. 

Po metų, kitų Ignalinoje pradėjo rinkti darbuotojus Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. Bet be dokumento, liudijančio apie siuvėjos gebėjimus, nepriėmė, tad moteris nusprendė lankyti kursus. Baigus juos, reikėjo atnešti parodyti kokį nors savo darbelį ir labai nustebo visi, kai Valė atnešė paltuką. Mat kursus lankiusieji kuklesnius darbelius pateikė. 

Valė – iki šių dienų viena žinomiausių ir labiausiai vertinamų Ignalinos siuvėjų. O tokių buvo vos keletas. Ir šiandien iš didžiulio pulko vyresniosios kartos siuvėjų belikę trys. Apie puikią siuvėją žinia sklido iš lūpų į lūpas. Jos klientų sąraše – mokytojai, gydytojai, kunigai...

Bene labiausia siuvėja „draugavusi“ su kunigu Ignu Jakučiu, kuriam nuo pirmų dienų viską siuvusi. Dar ir dabar kunigams talkinanti ir pati bažnyčios nė vieną dieną neapleidžianti. 

Kaip ir kiekvienos šeimos, jų namų turtas – fotografijos. Atvertęs albumą, pasijunti lyg drauge su namų šeimininku išgyventum jo istoriją. 

Viena iš Valės dukrų su vyru išvažiavusi į Čikagą ir ten gyvena jau šešiolika metų. Iškeliavo amžinybėn Valės vyras, kita dukra, palaidojusi vyrą sostinėje, grįžo į gimtus namus. Daug skausmo šios šeimos gyvenime. 

Lyg to būtų dar negana, Valei Dievulis atsiuntė nepakeliamą išbandymą. Siaubinga tėvams laidoti vaikus, bet kada reikia laidoti vienintelę anūkę – jokie žodžiai skausmo nusakyti nepajėgūs. 

Vos 28-erių Ieva neaiškiomis aplinkybėmis iškeliavo Amžinybėn. Palaidota ji čia, Ignalinos žemėje, bet artimiesiems žaizdą aitrina tebevykstantis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti. 

Kasdienis Valės palydovas – skausmas, kuris lyg šešėlis moterį persekioja visą jos gyvenimą. Lyg ir norėtųsi sakyti užjaučiu, bet ne. Užuojauta yra tik užslėpta mūsų piktdžiuga. Atsikvepi, kad tai ne tu, ir ne tas, kurį tu myli. 

Yra šiek tiek kitaip. Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

V. Misiūnienės ir Ignalinos TV archyo nuotr. 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurios partijos kandidatų sąrašą balsuotumėte?

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje