viagra super force buy over internet

Ilgaamžiškumo paslaptis – gyvenimas be pykčio ir keršto

Vokiečių poetas J. V. Gėtė yra pasakęs – kai neturime savęs, tada mums visko trūksta. Savo 90-metį sutikusiai Onai Dūdėnienei, sako, nieko netrūksta. Moteris žvali, mokanti džiaugtis ir kiekviena diena, ir nedidele malonia staigmena (tarkime, gimtadieniui padovanota gėle ir suvenyru), nestokojanti pamokančio gyvenimiškos išminties žodžio, o ir nežinodamas jos metų, 90-ties tikrai neduotum. Ponia Ona gyvena tai pas dukrą Visagine, tai pas anūkę Kazokinėje, visur jai tas buvimas – ne našta, o džiaugsmas.

Gyveno, kol mirtis išskyrė

O. Dūdėnienė gimė ir augo Zarasų apskrityje, Antazavės valsčiuje, Dervinių kaime. Šeimoje augo 9 vaikai, tai tėvai kiekvienam daug duoti neįstengė. Teko sunkiai dirbti, kabintis į gyvenimą patiems vaikams. Subrendusi dirbo kaimo bibliotekos vedėja. Kartą knygų atėjo vaikinas, mokyklos mokytojas Jonas. Atėjo ir prilipo. Suvedė tuomet jaunus žmones knygos. Užsimezgė draugystė. Po dvejų metų abu nuvažiavo į artimiausią jiems miestelį – Obelius ir nutarė paduoti pareiškimą santuokai (tokia mintis spontaniškai kilo, einant pro metrikacijos skyrių). Ir čia įvyko netikėtas dalykas. Skyriaus vedėja, užuot priėmusi pareiškimą ir paskyrusi santuokos dieną, staiga sako: „O kam jums delsti, laukti, surašysiu (sutuoksiu) jus šiandien.“ Kaip tarė, taip ir padarė. Iš metrikacijos skyriaus Ona ir Jonas jau išėjo kaip vyras ir žmona. Ėjo 1950-ieji. 

Susituokė, o gyventi neturėjo kur. Net aštuonis mėnesius gyveno atskirai, kol valdžia bibliotekos pastate išskyrė kambarėlį. Sutuoktiniai tvirtai nutarė pasistatyti savo namą. Kas mėnesį jo medienai iš kuklių algelių dėjo rublį prie rublio ir per tris metus jau turėjo savo stogą.

– Apsikabinom abu, apsiverkėm, – prisimindama sako Ona, ir akys, kaip ir tada, vėl sudrėko.

Ona su Jonu darnoje ir santarvėje gyveno 66-erius metus. Vyras Amžinybėn išėjo neseniai, turėdamas 93-ejus. Gyveno taip, kaip tuokdamiesi prisiekė – kol mirtis juos išskirs. Tokio ilgo bendro gyvenimo receptas, pasak moters, paprastas: jei susipykai, susitaikyk ir vėl gyvenk, neturėdamas jokio pykčio ar keršto. Ji, sako, nesuprantanti dabartinio jaunimo. Susituokia, po mėnesio kito susipyksta ir iškart lekia skirtis. Argi taip galima? Moteris iki šiol saugoja dar prieš vestuves rašytus jai laiškus, kurie parašyti šiems laikams neįprastai mandagiu stiliumi ir gražia rašysena. Ona sako, kad meilė tuomet buvo tyra, senoviška, ne tokia, kaip dabar.

Kaip P. Širvys žmoną augino

Visa tai buvo jau po karo. O dar prieš jį O. Dūdėnienės gyvenime buvo istorija, verta atskiro pasakojimo. Gretimame kaime, tėviškėje, gyveno žinomas poetas, „lietuviškas beržas“, Paulius Širvys. Jis draugavo su Onos broliu, todėl dažnai lankėsi jos namuose. Onutė, tuomet dar paauglė buvo, turėjo labai gražius ilgus plaukus. Mergina Pauliui „krito į akį“, jis vis juokavo (o gal ir rimtai sakė), kad užsiaugins sau žmoną. Ar panašios mintys buvo ir Onutės galvoje? Klausiu, o ji tik droviai šypsosi. Girdi, kokia ten meilė, „kai man tik gal kokie keturiolika tuomet buvo.“ Kaip ten bebūtų, o P. Širvys jai parašė ir eilėraščių, kuriuos išsaugojusi Onutė ir šiandien. Šią istoriją ir mintis sugriovė karas. Į frontą išvežė Paulių, ten atsidūrė ir du moters broliai, iš kurių vienas žuvo.

Dviračiais į Daugpilį

Pokaris buvo dar sunkesnis. Su seserimi turėjo tik vieną porą batų, tad į mokyklą ėjo padieniui: vieną dieną Onutė, kitą – sesutė. Kai ištekėjo, su vyru jau turėjo dviračius. Jis tuomet buvo retas svečias šeimose. Pokaris buvo alkanas, tai Jonas, Ona ir dar keletas draugų dviračiais 47 km važiuodavo duonos į Daugpilį ir atgal. Vienam žmogui leisdavo nusipirkti po du kepalus duonos ir du kilogramus miltų. Pardavėjos kai kur buvo lietuvės, tai jos, nusipirkus savo normą, leisdavo vėl į eilę stoti.

Po bibliotekos, O. Dūdėnienė net 16 metų dirbo laiškininke. Apie ją, kaip šaunią pašto darbuotoją, rašė tuometė Zarasų rajono spauda.

Gyvenimo išmintis

Kalbėdama, moteris vis pažeria pamokančių išminties perliukų, palyginimų. Sako: „Gyvenimas – kaip gamta ar oras: dieną lyja, dieną saulė šviečia.“ Arba pamokymas merginoms. „Susipažinot su vaikinu, nepagailėkit kelių eurų, nupirkit jam degtinės butelį. Kai išgers – pamatysit, koks jis žmogus: juokaus, dainuos ar kabinėsis.“ Reikia būti pačiam geram, tuomet ir kiti bus geri. Ponia Ona sako, kad nei gyvendama tėviškėje, nei Ignalinoje, Girminiuose (nuo 1980 m. , kai čia atvyko paskui vaikus ir anūkus), dirbdama poliklinikoje, neturėjo blogų kaimynų. Visi žmonės aplink jai buvo ir yra tik geri. Ji tebepalaiko draugiškus ryšius su buvusia marčia, sūnaus žmona, nors sūnus su ja išsiskyręs dar prieš 32-ejus metus. Buvusi marti atvyko jos pasveikinti ir su šiuo jubiliejumi.

Jubiliatė nesupranta ir sakančių, kad dabar gyventi blogai. Kai palygina alkanus savo jaunystės metus ir dabartinius laikus, tai jai liežuvis nesiverčia sakyti, kad dabar blogai. Dar iki 83-ejų, kol galėjo, ponia Ona sukosi daržuose, užtektinai užsiaugindavo savo daržovių. „O dabar jauni sėdi ir laukia, kada kas jiems ką atneš, paduos“, – sako ji.

Sulaukė svečių

Per savo jubiliejinį gimtadienį O. Dūdėnienė sulaukė daugybės svečių. Su gėlėmis, dovanomis ir gražiais linkėjimais Kazokinėje apsilankė Ignalinos seniūnas Jonas Polito ir seniūnijos darbuotoja Birutė Lukošiūnienė. Ponia Ona nuoširdžiai džiaugėsi visomis dovanomis, ypač gėlėmis, sakė tiek jų net savo vestuvėse neturėjo. Visus vaišino tortu, kurį iškepė kaimynė Aelita Kamarauskienė, proanūkis Hubertas ant torto uždegė žvakutę – sakė turįs tradiciją visiems mylimiems žmonėms ant torto uždegti žvakutę ir prieš užpučiant ją, leisti sugalvoti norą, kad jis būtinai išsipildys. O kalbų kalbelių užteko beveik kelioms valandoms.

Moteris į dešimtą dešimtį įžengė dar šviesių akių. Skaito be akinių, mėgstamiausias laikraštis – „Mūsų Ignalina“. „Daug ką iškerpu iš laikraščio ir siunčiu seseriai į Rokiškį“, – sako Ona Dūdėnienė.

Autoriaus nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje