viagra super force buy over internet

Iš Mečislovo biografijos galima mokytis šalies istorijos

Neseniai ignalinietį Mečislovą Petkevičių aplankė svečiai iš Lietuvos kariuomenės. Jam įteikė puokštę gėlių ir medalį „100 metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“, kuriuo apdovanojami kariai ir civiliai. Liudijimas Nr. 0621 pasirašytas Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko. Mečislovas kariuomenėje netarnavo, jis – buvęs pokario partizanų ryšininkas Vytenis. Ne pagal metus dar guvus (gim. 1924 m.) ir šviesaus proto žmogus iki smulkmenų atsimena savo vaikystę, jaunystę, kurią dėl visų istorinių kataklizmų vadina „sumauta“, mena pokario pogrindinę kovą su okupantu, areštą, lagerio košmarus. Šiandien, Kovo 11-osios išvakarėse, pasakojimas apie jį.

Valia grūdinosi vaikystėje

Mečislovas gimė gretimame Tauragnų krašte, Minčiakampyje. Prie Utenio ežero, neskubėdama, ir jo vaikystė nužydėjo. Kiek vėliau su tėvais persikėlė į Juknėnus, poetų Miškinių tėvoniją.

– Kaimas buvo lietuviškas, veiklus. Stiprūs buvo šaulių, jaunalietuvių judėjimai, kurie rengdavo susirinkimus, vakarėlius. Pamokos mokykloje prasidėdavo ir baigdavosi malda. Daug skaitėm: „Trimito“, „Kario“, „Jaunosios Lietuvos“ žurnalus, kuriuose vyravo sveiko patriotizmo dvasia. Vaikams ir suaugusiems buvo išdalinti gražūs lankstinukai, į kuriuos reikėjo klijuoti nupirktus ženkliukus. Taip rinktos aukos Kauno Prisikėlimo bažnyčiai statyti. Vaikams vienas kainavo 10 centų, suaugusiems – 1 litą. Visa tai ugdė tautines pažiūras, patirtį ir valią, kurios vėliau labai prireikė pogrindyje, – pasakoja M. Petkevičius.

Pirmoji okupacija

Sovietmečio nostalgija sergantys ir neigiantys okupaciją (neva patys įstojome) dabar kartais bando sakyti, kad daug kas 1940 m. okupantą sutiko su gėlėmis. Žinoma, buvo ir tokių.

– Daug ką suklaidino atėjūnų propaganda ir melas. Vienus nupirko rusiški kombinuoti pašarai gyvuliams, vadinti „makuka“, kitus – Stalino žirniai (maistas žmonėms). Buvo ir kairiųjų, platinusių atsišaukimus, kuriuose rašyta apie gyvenimo rojų SSRS, apie jos turtus, kuriuos atveš ir į Lietuvą. Rusai net ant vagonų su „makuka“ ar žirniais, siunčiamais į Lietuvą, rašydavo „Dlia golodajuščej Litvy“ („Badaujančiai Lietuvai“). Netikintys šia propaganda pasakodavo savo anekdotus. Vienas jų. Kai traukinys važiuoja į Lietuvą, jo ratai „dainuoja“ – „spički, spički“, kai iš Lietuvos, sunkiai aimanuoja – „salo, maslo, salo, maslo...“, – šypsodamasis pasakoja Mečislovas. Jis prisimena ir pirmus išvystus rusų kareivius.

– 1938 m. baigiau pradžios mokyklą ir pradėjau dirbti Minčios malūne pas Juodvalkį, kuris malūną nuomojo iš žydo Rogovo. Mano namai nuo Minčios buvo maždaug už poros kilometrų. 1940 m. mačiau pro malūną praeinančius ir pravažiuojančius pirmuosius rusų dalinius. Kareivių kojos iki pusės buvo apvyniotos, kaip jie patys vadino, „obmotkėm“, patys murzini. 

Vokietmetis

Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, Tauragnų krašte buvo gana ramu. Ramybę kartais sudrumsdavo rusų partizanai, kurių daug nebuvo, bet būrys po kaimus bastėsi. Mečislovas dirbo Minčios malūne. 1942 m. jam suėjo aštuoniolika ir iškilo grėsmė būti išvežtam darbams į Vokietiją. Nuo šios nelaimės visi gelbėjosi, kaip kas išmanė. Populiariausias būdas, kaip ir vėliau, pokariu, buvo korekcija gimimo metų dokumentuose. Su chlorkalkėm išėsdini nereikalingą gimimo metų vieną skaičiuką, parašai reikalingą ir tu dar per jaunas tai ar kitai prievolei. M. Petkevičius, 1944 m. gelbėdamasis nuo demobilizacijos į karą, taip „pajaunėjo“ trimis metais. O vokietmečiu nuo reicho darbų padėjo išsisukti vietos viršaitis lietuvis. Jis Mečislovui išdavė pažymą, neva jis nuomoja ir dirba žemę. Tokių vokiečiai pradžioje į reichą nevežė. Pašnekovas sako, kad tuomet, ne kaip dabar, lietuvis palaikė lietuvį, vienas kitam padėjo.

Karas baigėsi. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Ir naujos nelaimės, negandos, išbandymai.

Už ginklų

– Pirmiausiai sugrįžę rusai paskelbė mobilizaciją į Raudonąją armiją. Toks vienas ruskelis Stepanas Nazarovas iš Kaimyniškio kaimo į ją išėjo, iš Minčios – Kazlas... Stepanas iš fronto grįžo sužeistas, po to dirbo stribu Ignalinoj, o Kazlas taip ir negrįžo. Vyrai, kaip išmanė, „vyniojosi“ nuo kariuomenės: vieni dokumentuose jauninosi, kiti sendinosi, treti ėjo į mišką ir tapo partizanais. Į mišką išėjo mano pusbrolis Vladas Juozapavičius-Papartis, vėliau žuvęs Strazduose.

Aš irgi išėjau į mišką, o kai atėjo žiema, pasidariau bunkeriuką namuose, kluone po šiaudais. Kai tik išgirsti, kad kas ateina, ir lendi į jį. Kadangi buvau nupiepėlis, barzda dar nelabai žėlė, nusikirpau trumpai plaukus, tėvukas suveikė pažymėjimą, kad esu gimęs 1927 m. Kai į kariuomenę pradėjo imti 1927–1928 m. gimimo, išsirašiau jau tikrus metrikus.

Minčios girioje jau veikė Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio būrys, vadas buvo kilęs nuo Ažvinčių. Jo būryje buvo broliai Povilas-Vaidila ir Bronius Butrimai iš Jakėnų kaimo, broliai Antanas ir Juozas Juodkos iš Baltabiržės. Su Juodkomis vėliau buvo kažkas neaiškaus: Antaną Jakėnuose nušovė, o Juozas lyg ir užverbuotas buvo... K. Kaladinsko būryje dar buvo Kazys Macijauskas, vėliau jis slapstėsi Utenoje, buvo areštuotas, kartu sėdėjom lageryje. Macijauskas su J. Juodka sutarė susitikti pas vieną gyventoją, bet kai Macijauskas nuėjo į susitikimą, vietoj Juodkos atėjo čekistai ir Macijauską suėmė.

Namuose slapsčiausi apie metus. Ateidavo partizanai Petras Cicėnas-Žalgiris ir Pranas Račinskas-Drugys. Su jais buvo itin draugiški santykiai. Drugys turėjo siuvimo mašiną, tai man net kepurę pasiuvo. O brangiausia vado dovana, kurią išsaugojau iki šiol – 1949 m. sausį rašytas pagyrimo raštas už ryšininko darbą.

Juo dirbau nuo 1947 m., man teko Vytauto apygardos, Lokio rinktinės štabo ryšininko dalia. Pirmoji ryšininko užduotis – kelionė į Uteną. Nuvykau pas visai nepažįstamą žmogų su slaptažodžiu: „Gal turite parduoti ožką?“. Žmogus pažiūrėjo į mane, nieko nesakė, atnešė į popierių suvyniotą paketą ir padavė. Paketą nunešiau į Minčią, ten sutikau P. Račinską-Drugį ir atidaviau jam.

Minčios malūne buvo vienos girnos, kurios malė grūdus, o kitos šiaip stovėjo, tai į tas girnas, būdavo, ryšininkai atneša paketus arba laiškus, įdeda į grūdų piltuvą, aš išimu ir perduodu kam reikia. Kadangi į malūną suvažiuodavo daug žmonių, ne toks įtarimas, kad ir koks nepažįstamas, pašalinis žmogus pasirodo. Vėliau paketai iš Vytauto štabo keliaudavo į Anykščius, Panevėžį. Kiek man žinoma, tie paketai ir laiškai keliaudavo per vėliau liūdnai pagarsėjusį Juozą Bulką. Iš jo paketus man atnešdavo tiesiai į namus Stasys Mizeikis-Šnekutis, o jei manęs nebūdavo namuose, palikdavo malūne. Minčioje gyveno partizanų ryšininkės Felicija ir Elena Zinkevičiūtės.

Aš priklausiau Vytauto apygardai, Lokio rinktinei, Erškėčio kuopai. Paskutiniu metu kuopoje buvo apie 12 partizanų. Vienas būrelis, kuriam vadovavo Juozapas Stanevičius-Lizdeika (iš Makniūnalaukės k., Vidiškių sen.), laikėsi už Utenio ežero į Vyžių pusę, o kitam būreliui vadovavo Vaclovas Mikalaičiukas-Sakalas (po tremties gyveno ir mirė Ignalinoje). Partizanų reikalais tekdavo nuvažiuoti iki Daugpilio, iš ten parveždavau odos batams, popieriaus. Iš ryšininko S. Mizeikio-Šnekučio teko parvežti šapirografą.

Buvo leidžiamas laikraštis „Sutemų keleivis“, kuriam vinjetę darė Šeimaties pradinės mokyklos mokytoja Stasė Maniušytė (gyvena Kaune), – atsiminimus dėlioja Mečislovas.

Areštas

1949 m. rugsėjo 29 d. ruošiausi važiuoti į Kirdeikius. Įsidėjau paketą nuvežti, dar turėjau šautuvą išardęs, spyną nešiojausi kišenėje. Vakare pamačiau, kad kažkas bėga sodybos link, supratau, kad supa. Aš šautuvo spyną tuoj paslėpiau. Sodybą, kaip kokio nusikaltėlio, apsupo su kulkosvaidžiais. Į vidų atėjo dviese: leitenantas ir vertėjas. Užlipo ant aukšto, apsišniukštinėjo, pašaudė, nulipo žemyn ir kviečia mane eiti į klėtį. Nusivedė, duris uždarė ir sako:

– Pasakyk, kur yra partizanai?

– Nežinau, – sakau.

Leitenantas atsisegė planšetę, išsiėmė voką, iš jo išėmė popieriaus lapą ir pakišo man panosėn. Liepė skaityt, o ten parašyta mano pavardė, vardas ir ryšininko slapyvardis. Kaip vėliau sužinojau, prie Juknėnų žuvo partizanai, ten į čekistų rankas pateko ir kai kurie partizanų dokumentai. Aš vis vien sakau jiems, kad nieko nežinau. Leitenantas parodė pirštu į durų plyšį ir pasakė:

– Matai, ten saulutė šviečia... Jeigu nieko nežinai, tu jos daugiau nebematysi. Gal tu čia bijai būti? Pasakyk, kur yra partizanai, tau duosim darbą, būsi mūsų apsaugotas ir gyvensi ramiai...

Aš dar kartą pakartojau, kad nieko nežinau. Tada liepė vertėjui atvesti motiną. Jai liepė, kad ji mane paveiktų ir aš pasakyčiau, kur yra partizanų bunkeriai. Jeigu ne, jie mane areštuos. Mama pasakė, kad aš dar vaikas, kuriam niekas nesakė, kur yra partizanų bunkeriai. Tada motiną išvarė, man liepė pasiimti pagalvę, atvarė sunkvežimį, įkėlė į kėbulą, kniūbsčią paguldė ir išvežė į Uteną. Palaikė tris dienas ir perkėlė į kalėjimą, o kalėjime prasidėjo tardymai. Didelių kankinimų nepatyriau, bet užteko visko. Tardė tik naktimis, ausis ir galvą kumščiais daužė, teisė „Maskvos osoboje sovieščanije“ už akių. Visą laiką meldžiau Dievą tik vieno, kad ko nors netyčia nepasakyčiau. Užsikabins – „vynios“ toliau. Apie mėnesį sėdėjau vienutėje. Atsiųsdavo kaimyną šnipą, kuris taip pat apsimesdavo buvęs ryšininku ir bandydavo ką nors iš manęs išpešti. Nepavyko, išsilaikiau ir nieko neprisipažinau. Tik vieną epizodą, išduotą kitų, pripažinau buvus, bet jį „įvyniojau“ į aplinkybių maršką. Sakiau, kad vieną partizanų laišką į Minčią išties nešiau, nes mane neva privertė, grasino nušauti. Tardytojai ne kartą man sakė, kad ryšininkai daug baisesni už tuos, kurie miške.

Pranašiški sapnai

Sapnais vieni tiki, kiti – ne. M. Petkevičiui jie buvo pranašiški. Prieš areštą jis sapnavo, kad Vilniuje užlipo ant Gedimino kalno. Leidžiantis žemyn žiūri, kad laiptai visai suirę, o netrukus pateko į kambarį, kuriame tik nedidelis langelis, o patalpa visa išpuošta juodom tulpėm. Kai jį nuvežė į Uteną, MGB rūmuose pateko į stebėtinai panašią į sapne matytą tokią pat patalpą, tik be tulpių. Vorkutos lageryje, prieš paleidžiant, sapnavo Laisvės angelą, dar dažnai ten sapnuodavo Lietuvą – vilnijančius rugių laukus, žydinčias pievas.

Į Vorkutą

– Teismo nebuvo. Atėjo ruskis, perskaitė nuosprendį, kad man skirta 10 metų lagerių ir visas teismas, „kelialapis“ į Komiją išrašytas. Iki Vorkutos dar buvo beveik metai kalėjimų Utenoje, Vilniuje, Vologdoje. Vorkutoje – šešeri metai alinančio darbo anglies šachtose, nepaklusnumo akcijos ir bado dienos karceryje, patyčios, dalyvavimas Vorkutos kalinių sukilime. Tam aprašyti reikia neplonos knygos. Nebent pora minčių apie patyčias.

Ar žmoniška, kai pirtyje vyrams plaukus, kur tik jie auga, kerpa moterys, o moterims – vyrai. Arba, jei nepastebėjęs nepasisveikinai kokio lagerio „šiškos“, tai tas priveda prie stulpo, liepia eiti ratu, vis lankstytis ir sveikintis „zdravsvujte, zdravstvujte...“, – su karčia šypsena prisimena M. Petkevičius. 

Į Lietuvą jis grįžo 1955 m. spalį. Po ilgo blaškymosi prisiregistruoti mūsų rajone ir darbą susirasti pavyko tik Vaišniūnų miškų girininkijoje. Utenoje visi atšokdavo, išvydę pažymą iš lagerio. O Vaišniūnuose padėjo įsidarbinti miškininkas Strazdas, kuris tuomet priglaudė daug grįžusių iš tremties ar lagerių. Vėliau ilgai, iki pensijos, dirbo Ignalinos miškų ūkyje, kurio direktorius Edmundas Kapturauskas Mečislovą už gerą darbą gerbė ir ne kartą skatino. Kelis kartus jis buvo kviestas į Ignalinos saugumą, nuolat sektas.

Mečislovas džiaugiasi, kad oriai ištvėrė visus jo likimui siųstus išbandymus ir nepalūžo, neišdavė savų. Sako, kad okupantas pavergė kūną, bet ne dvasią. Ryšis su Lietuva niekada neišnyko. Lageryje moterys trispalvės spalvomis išsiūdavo trilapius dobilų lapus, iš dantų šepetėlių kotų ir kitų panašių medžiagų išpjaustydavo kryželius ir kančią ant jų. Visa tai padėjo išgyventi ir atsitiesti, sulaukti Tėvynės laisvės, dėl kurios kadaise buvo paaukota gražiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis – jaunystė. Gal už tai Aukščiausias, kaip kompensaciją, Mečislovui atseikėjo ilgus ir gana sveikus metus.

Autoriaus nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje