Gera auklėtoja ta, kuriai rūpi svetimi vaikai

Atėjus laikui vaiką leisti į darželį,  tėvai sunerimta, kur gi rasti geras auklėtojas, kurioms visai dienai ramiai patikėtų brangiausią savo turtą. Tėvai pasirinkimo, žinoma, neturi – tad belieka pasikliauti laimingu atsitiktinumu. O kas gi yra gera auklėtoja? Kaip ja tampama? Kur jos ieškoti?

Skaityti plačiau

Ginučiuose tebeplazda karus ir okupacijas išgyvenusi trispalvė

Viename gražiausių rajono kaimelių – Ginučiuose, tebesnaudžia didelė dviejų galų pirkia, saugodama daugybę kelių šeimų prisiminimų. Toje pirkioje, net aštuonis dešimtmečius išgyvenusi laikmečių ir valdžių kaitą, kartu su prisiminimais tebevirpa Lietuvos Trispalvė. Viena ir ta pati. Dar pernai ji Kovo 11-ąją plevėsavo ant istorinės pirkios sienos, o šiemet kamputyje lauks į namus sugrįžtančios šeimininkės Jadvygos Rukaitės.

Skaityti plačiau

Daro tai, ką sugeba ir gali daryti tikėdamas, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo

Šalia mūsų gyvena tie, kurie gali papasakoti apie veiklas ir išgyvenimus, kuriuos jiems teko patirti antroje praeito amžiaus pusėje. Tai nėra valdžios žmonės, tai žmonės, kurie sudarė galimybes šiandieniniams vadovams vadovauti. Gūdžiu tarybmečiu, dalyvaudami įvairiose humaniškai nusiteikusiuose judėjimuose, jie paruošė dirvą Nepriklausomybės atkūrimui šalyje, o šiandien stebi, kad šalies istorija nebūtų iškraipoma.

Skaityti plačiau

Esu ir mama, ir tėtis, todėl nebežinau, ką reiškia būti moterimi

„Visuomenės požiūrį“ ir madas žmonėms primeta žiniasklaida. Kažkas taip sugalvojo – gražiai įvilko idėją, o pasigavę žurnalistai visais įmanomais būdais apie tai skelbia, esą turi būti taip ir ne kitaip, gražu tas, o ne anas, teisinga taip ir ne kitaip. Vertinu žmones, kurie sugeba atsijoti, kas jiems priimtina, o ne kas peršama jėga. Nerasi nė vieno žinomesnio internetinio portalo ar žurnalo, kuriame nebūtų aiškinama, kokia turėtų būti moteris.

Skaityti plačiau

Analogų pasaulyje neturinčius vitražus kuria kraštietis Vaižgantas

Ar jūs leidote sau kada nors pasėdėti valandėlę kitą bažnyčioje ir tiesiog žiūrėti į kokį nors nemažos apimties vitražą? Jei ne, būtinai tai padarykite. Nors žmonės nelinkę tikėti stebuklais, tačiau būtent tą akimirką jūs pirmiausia pamatysite, o paskui visa savo esybe išgyvensite stebuklą. Tas jausmas kaskart bus kitoks. Kame paslaptis? Vitražas, žmogaus ir gamtos kūrinys, yra lyg gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas.

Skaityti plačiau

Pasikalbėjimai su Broniumi, apie Bronių ir apie mus visus kartu su Broniumi

Jei ne knyga „Nematomoji žmogaus pusė“, turbūt šiandien visuose Ignalinos kampeliuose nebūtų tiek daug kalbama apie gamtos mokslų daktarą Bronių Šablevičių (juokauju, žinoma, bet tiesos šiek tiek yra). Ir nors redakcijoje šis vardas skambėdavo itin dažnai, tačiau aš pati šiuo žmogumi susidomėjau tik paklausiusi jį pažįstančiųjų pasakojimų, istorijų ir nutikimų.

Skaityti plačiau

Gyvenimas dovanotas gyvūnams, sunkiam darbui ir gėlėms

Esu vienas iš tų keistuolių, kurie turi ar Dievo dovaną, ar kryžių – nelygu kaip pažiūrėsi – atsidurti ten, kur reikia arba kur nereikia, ir pastebėti tai, ko reikia arba ko nereikia. Čia ir vėl – kaip kam atrodo, nes tas, kuris suvokia gavęs naudos iš mūsų susitikimo,  tai vadina Dievo dovana, o tas, kuris priverčiamas atsakyti už nederamus veiksmus  ar sustabdomas, sąmoningai kenkiantis kitiems, tas tai vadina „parazituojančia rakštimi“, kuria būti – kančia.

Skaityti plačiau

Moteris, gydanti šypsena ir rankomis

Žmogaus organizmas  – nuostabus gamtos kūrinys, kuris, kaip žinia, geba pats save sunaikinti ir pats save pagydyti. Viskas priklauso nuo tikėjimo savo gebėjimais, noro gyventi ir būti sveikam. Kartais tikėjimui savimi paskatinti ar sustiprinti reikalinga pagalba. Gali padėti sielos draugas, išmintingas gydytojas, ar šiaip nuoširdus ir paslaugus medikas. Ignalinoje be begalės nuostabių žmonių radome dar vieną šaunią,žmones gelbstinčią moterį, kurią pamilo gausybė jos klientų. Tai kineziterapeutė Justė Kulvietienė.

Skaityti plačiau

Mokslų daktarė kopinėja medų savo bityne, puošiasi pačios siūtais drabužiais

Žmogui būdinga gaunamą informaciją savyje įvaizdinti. Kai pasakai – mokslų daktarė – tai mintyse regi pagyvenusią moterį, dažniausia griežtu dalykiniu kostiumėliu ir akiniuotą. Bendrauja ji solidžiai, kalboje daug žodžių, kurių, bijai prisipažinti, bet nesupranti. O mokslų daktarė provincijoje – ir dar jauna – šiais visuotinio bėgimo iš rajonų ir beatodairiško karjerizmo laikais – iš viso sunkiai suvokiamas dalykas.

Skaityti plačiau





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje