Ar auginsime kailinius žvėrelius

Pastaraisiais metais daug pokyčių vyksta agroversle. Nebeauginame pluoštinių linų, bet labai energingai ruošiamasi auginti kanapes, labai sparčiai mažėja cukrinių runkelių plotai, dėl afrikinio maro neaiškios kiaulių ūkio perspektyvos. Labiausiai pesimistinės nuotaikos vyrauja tarp kailinių žvėrelių augintojų. Visokio plauko aktyvistai ne tik mūsų šalyje, bet ir daugelyje valstybių aktyviai reiškiasi, kad visai būtų uždrausta veisti kailinius žvėrelius ir žudyti juos dėl kailio. Keliami nerealūs reikalavimai, sąlygos, užtikrinant gyvūnų gerovę. Net kuriami siužetai, kaip nuo gyvų žvėrelių neriami kailiai, kad tik visuomenę nuteikti prieš kailinių žvėrelių auginimą. 

Pagrindinė sąlyga turėtų būti – gyvūno laikymui užtikrintos optimalios sąlygos minimalioje erdvėje. Niekada niekas nesukurs tokių sąlygų gyvūnui, kokios yra natūralioje aplinkoje. Pvz., audinei reikia dešimčių hektarų, šiaurinei poliarinei lapei – kelių šimtų hektarų ploto. Tokias sąlygas, plotus rastume nebent žmonių negyvenamose žemėse. Labiausia gyvūnų globėjams skauda, kaip galima nudirti kailį gražiam gyvūnėliui, nes tai labai nehumaniška. Bet, tarkim, dėl viščiukų šlaunelių, sparnelių vartojimo mažiausiai pergyvenama. Iš biologinės sampratos žiūrint, visi gyviai vienodai svarbūs ekosistemai: nėra nei gražių, nei bjaurių, nei naudingų ar žalingų. Daugumai skaitytojų, tikriausia, žinomas klasikinis eksperimentas, kai didžiulėje Sibiro teritorijoje buvo išnaikinti kraujasiurbiai mašalai, kad nekankintų šiaurės elnių ir žmonių. Vietoj laukiamo teigiamo rezultato, po kurio laiko elnių ganyklos degradavo ir elnių augintojai turėjo pasitraukti iš tų plotų. Priežastis – didžioji masė mašalų rudenį žūna ir organine trąša patręšia šiures – pagrindinį elnių maistą. Neliko mašalų, sunyko ir maistas.

Grįžtant prie pagrindinės temos, aktyvistus galima būtų suprasti, jei jie kovotų, kad nebūtų naikinamos erkės, blusos, blakės, tarakonai ir kiti gyviai. Jie biologiniu požiūriu yra lygiaverčiai audinėms, šinšiloms ir kitiems „simpatiškiems“ gyvūnams. Vienintelis kriterijus, kuriuos gyvūnus reikia ypač globoti, yra rūšies gausumas. Jei  rūšis reta, būtina saugoti, kad neišnyktų, nes dar išnykusių gyvūnų nemokame atkurti, nors bandymų, eksperimentų pasaulio laboratorijose atliekama nemažai (pvz., norima atkurti mamutą). Visoms kitoms gyvių rūšims, kurioms negresia išnykimas ir yra pakankamai gausios, reikalingas reguliavimas: tiek natūralus, vykstantis gamtoje, tiek su žmogaus pagalba (medžiojant, sterilizuojant, perkeliant į naujus plotus).

Reikia pastebėti, kad  visuomenei trūksta biologinio raštingumo. Viskas suplakama į ekologinį išprusimą. Bet kaip galima kalbėti apie ekologinį išprusimą, jei nėra pagrindinių biologijos disciplinų pradmenų (embriologijos, lyginamosios anatomijos, paleontologijos, geologijos, genetikos, sistematikos, jau nekalbant apie botanines zoologines žinias). Galima pateikti labai paprastą pvz.: Lietuvoje peri daugiau nei du milijonai porų kikilių, kurie kasmet išperi po 4 jauniklius. Taigi iš viso populiacija pagausėja daugiau nei 8 milijonais jauniklių, bet kitais metais tegrįžta tie patys 2 milijonai porų. Jeigu koks nors gyvūnų globėjas pastebės, kad narvelyje laikomo paukštelio tariamai suvaržyta laisvė ar gresia mirtis, reikia savininką už tai nubausti. Bet kur tie 7–8 milijonai dingo – jam absoliučiai nesvarbu ir neįdomu.

Dabar madinga būti žaliavalgiu, veganu, o mėsavalgiai, nešiojantys natūralius kailinius, yra kalami prie gėdos stulpo. Biologiniu požiūriu augalai yra ne tik gyvi organizmai, bet jaučia stresą, sugeba girdėti ir t. t. Taigi logiška – ir skinti negalima. Ar nereikės ir mums, mirtingiesiems, išmokti pasikrauti energijos: jei ne iš dangaus, tai bent iš elektros rozetės. Tada ne tik mėsavalgiams, bet ir žaliavalgiams, veganams galas.

Manau, kad užsiimantys žvėrininkyste, o tokių mūsų šalyje virš 4 tūkst., išlaikys visus puolimus ir ši žemės ūkio šaka nežlugs.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje