Lietuvos 100-mečio garsai Ignalinoje

Vasario 20 d. MI numeryje pasakojome apie pirmąją Vasario 16-osios šventės dalį, vykusią Linkmenyse. Antroji šventės dalis tądien tęsėsi Ignalinoje. Žmonės rinkosi į Kultūros ir sporto centrą, čia vyko visas seniūnijas į bendrą kūrybinę veiklą suvienijęs publicistinis muzikinis renginys „Vardai, išlikę per šimtmetį. Kultūros centro fojė visus sutiko liaudiškos muzikos kapela „Ringė“, žmonės galėjo apžiūrėti tautodailininkės Birutės Rainienės rankdarbių parodą.

Šventė pradėta ragų gausmu ir  kartu su kapelos „Sutaras“ vyrais sugiedotu Lietuvos valstybės himnu. „Pasitikdami garbingą sukaktį, dar kartą įsiklausykime į Vinco Kudirkos raginimus mylėti Tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais... Didžiuokimės esą lietuviais!“, – skambėjo šventės vedėjų žodžiai. Visus susirinkusius pasveikino ir už gražius darbus savo kraštui dėkojo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, linkėjęs vienybės ir ryžto kuriant Lietuvos valstybę kitame šimtmetyje.  

Lietuvos ir mūsų krašto istoriją šimtmečio kelyje apžvelgė kraštietis, rajono garbės pilietis, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Česlovas Juršėnas. Garbus svečias kalbėjo apie XIX a. pab. gimusį tautinį atgimimą, iš kurio išaugo ir skleidėsi politinė dvasia. Iš pradžių ji tautos atstovus subūrė Didžiajame Vilniaus Seime ir vėliau apie Lietuvos nepriklausomybę jau svarsčiusioje 1917-ųjų metų Vilniaus konferencijoje. Bendras tautos veikimas atvedė iki 1918 m. vasario 16-osios, kai 20 didžių vyrų pasirašė Lietuvos nepriklausomybės Aktą, tapusį pagrindu 1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo Aktui. „Sutardami mes pasiekėme, kad 124 deputatai balsavo už, 6 susilaikė, niekas nebalsavo prieš. Šiandien Lietuva, kaip niekada savo istorijoje,  labai stipriai jaučiasi tarptautinėje arenoje ir tuo galime didžiuotis“, – sakė Česlovas Juršėnas, visiems linkėjęs vienybės ir bendro darbo.

„Jau 27-erius metus galime džiaugtis Lietuvos laisve, sugrįžimu į Europos bendriją. Daug tautų svajoja apie nepriklausomybę, o mes tai turim, todėl džiaukimės ir puoselėkime tą turtą...“, – kalbėjo ignaliniečius sveikindamas Europos parlamento narys Bronis Ropė. Seimo nario Gintauto Kindurio sveikinimą perskaitė ir dovaną – Lietuvos istorinę vėliavą – perdavė Seimo nario padėjėja Ona Zaleckienė. Už galimybę būti tokioje didelėje šventėje dėkojo ir daugiau nei 20-metį besitęsiančiu bendradarbiavimu su Ignalina džiaugėsi Lenkijos Serocko savivaldybės burmistro pavaduotojas Juzefas Zajoncas. Svečias dovanojo Serocko miesto globėjo šv. Voicecho paveikslą ir linkėjo, kad jis taip pat saugotų ir Ignalinos kraštą.

Meras H. Šiaudinis dėkojo už sveikinimus ir buvimą kartu tokią svarbią dieną. Signatarui Česlovui Juršėnui ir svečiui iš Serocko meras užrišo Lietuvos valstybės šimtmečiui išaustą tautinę juostą, visiems kalbėjusiems įteiktos savivaldybės atminimo dovanos.  

Šimtmetis – ne tik priežastis iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir paskata susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai, atsekti tuos gyvybingus praeities, dabarties ir ateities ryšius, reikalingus tolesnei valstybės sėkmės istorijai kurti. Renginyje prisimintos ir pagerbtos žymiausios Ignalinos krašto asmenybės, kurių vardai  amžiams įausti į atmintį pasididžiavimo ir pagarbos aukso siūlais... Ir ne tik mūsų krašto, bet ir šalies istorijoje. Scenoje vilnijo „Gajos“ šokėjų pagarbiai nešiojamų audinių ir juostų raštai, tarsi priminimas apie tai, kad visas šimtmetis suaustas moterų rankomis. Tai ir trinytės prisiminimų psalmės, ir kasdieninės keturnytės maldos, aštuonnytės istorijos raudos ir širdžių sutartinės... Visas šimtmetis ir visa iki šimtmečio... Scenoje stovinčios staklės ir močiutė austi mokanti savo anūkę dar kartą paliudijo tradicijų ir atminties tęstinumą. Toliau apie savo įžymiausius žmones pasakojo seniūnijos.

Didžiasalis

Pirmiausia nukeliauta į ryčiausią Ignalinos rajono kampelį, kur  anksčiausiai Lietuvoje pateka saulė. Tai Didžiasalio seniūnija ir vienas žymiausių to krašto sūnų – pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras (1883–1942), gimęs Dysnos kaime, kur jam pastatytas paminklas, miręs tremtyje ir jo kapo vieta nežinoma. Tai viena garsiausių politinių asmenybių Lietuvos istorijoje: pirmosios Vyriausybės vadovas, du kartus ėjęs ministro pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų pareigas, istorijos profesorius. A. Voldemaras bendradarbiavo spaudoje, parašė mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, politinių straipsnių, vertė grožinę literatūrą, mokėjo 10 kalbų. Apie garsų savo kraštietį tarmiškai papasakojo mažieji brolis ir sesutė Pauliukevičiai, dainą atliko Didžiasalio moterų ansamblis „Vėtrungė“.

Vidiškės

Toliau kelias driekėsi į Vidiškes,  kur yra Nepriklausomos Lietuvos  XIV vyriausybės Vidaus reikalų ministro, iškilaus karininko pulkininko Igno Musteikio (1890–1960) tėviškė... Apie šią asmenybę pasakojo tėvas savo sūnui, kuris išlankstė popierinį laivelį ir sakė norįs tapti kapitonu. Ignas Musteikis, kovodamas su Klaipėdos krašte  nuo seno klestinčia didelio masto kontrabanda, pasiūlė įsigyti karo laivą veiksmingesnei kovai su kontrabanda. 1927 m. Lietuva nusipirko iš Vokietijos karinį laivą, kuris buvo pavadintas – „Prezidentas Smetona“. Už narsumą kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės šis karininkas Lietuvos Prezidento buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio kryžiumi.  

Mielagėnai

Ignalinos krašto ryškiausių asmenybių audinį puošia vardas žmogaus, kuris prezidento Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje buvo apdovanotas 14 ordinų ir medalių. Juo didžiuojasi Mielagėnų seniūnija. Tai savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, gynęs Klaipėdos kraštą – Mykolas Kalmatavičius-Kalmantas (1895–1976). Jo atminimą mielagėniškiai pagerbė istorine liaudies daina ir pagroti pakvietė dar vieną šimtmečio žmogų – garsųjį cimbolų karalių Joną Lechovicką.

Dūkštas

Žmogus, kurio vardą į šimtmečio drobę įaudė Dūkšto seniūnija, gimė ne mūsų krašte, bet jo didžiausi gyvenimo atradimai ir mokslinė veikla skleidėsi  Dūkšto ir šalia jo esančiame Rojaus kaime, kur 1961 m. atidarytas muziejus. Žymus pomologas Adomas  Hrebnickis (1858 –1941) šiame kaime įveisė didžiulį obelų sodą, atrado naujų veislių, paliko mokslinių darbų lobyną. Apie mokslininko gyvenimą ir darbus papasakota specialiai šiam renginiui sukurtame filmuke, kurio personažas žiūrovus vaišino obuoliais. Apie Rojaus obuolius dainavo Dangutė Urbonienė ir Agnė Umbrasienė.

Ignalinos sen.

Pirmapradžio grožio ir pirmykščių gamtos garsų kupinas Ignalinos kraštas padovanojo  Lietuvai ir pirmosios lietuviškos operos kūrėją Miką Petrauską (1873–1937)  Apie jį ir jo gimtinę Palūšėje pasakojo Ignalinos seniūnija. Buvo skaitomi Miko Petrausko ir jo žmonos Onos Aurelijos laiškai, prisiminimai. Miko Petrausko dainą atliko Birutė Paukštienė ir Aldona Čeponienė.

Ceikiniai

Šalia  Miko Petrausko vardo, tokiomis pat aukso raidėmis išaustas ir jo brolio, garsaus operos solisto  Kipro Petrausko (1885–1968) vardas.  Kipro dieviškas balsas džiugino Lietuvą ir pasaulį.  Apie šią legendinę asmenybę  pasakojo Ceikinių seniūnijos meno mėgėjai, muzikavo jaunimas.

Rimšė

Istorijos vingiuose Lietuva prarado daug šviesių asmenybių, kurių darbai galėjo puošti Lietuvą dar ilgus dešimtmečius... Apie vieną iš mūsų krašto kilusį žmogų, prisidėjusį prie pirmosios lietuviškos enciklopedijos gimimo, pasakojo Rimšės seniūnija. Tai visuomenės veikėjas, žurnalistas Jonas Zagorskas-Kalnėnas (1901–1941), su šeima 1940-aisiais ištremtas į Sibirą ir miręs kalėjime.

Daugėliškis

Savo krašto savanoriu Kazimieru Abaravičiumi-Abaru (1896–1950) didžiavosi daugėliškėnai. Scenoje jo atminimą rikiuote pagerbė organizacijos „Žaibo kumštis“ jaunieji kariai. Jaudinančiai skambėjo vieno iš jų pasižadėjimas ginti savo tėvynę. Savo prisiminimais apie Kazimierą Abaravičių dalijosi Algirdas Juršėnas, kartu su juo lageryje kalėjęs ir maistu dalijęsis.

Linkmenys

Linkmeniškiai prisiminė dar ne taip seniai amžinybėn iškeliavusį šviesuolį, smuikų meistrą ir muzikantą Kazį Šuminą. Dar prieš keturias vasaras jį galėjai sutikti i smagiausiose krašto šventėse virkdant smuikelį… O dabar likę tik vertingi filmuoti kadrai. Dar jo gaminti smuikai. Tačiau pasakojimui gražią pabaigą ir viltį sukūrė didelis būrys Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos smuikininkų. Jie kartu su mokytojais Virginija Stugliene ir Raimondu Jasiulioniu augina ir puoselėja meilę smuikui ir muzikai.

Tverečius

Kito žymaus mūsų kraštiečio vardas dar ilgam išliks taip jam brangiame lietuviškos gamtos altoriuje ir paprastų žmonių sielose… Jis rašė: „Kas gamtos yra prisitraukiamas, kas jau pasiekia jos širdį, –  gauna ir kalbą, iškalbą, kaip iš žemės kylančią išmintį. O išmintingas negali nemąstyti apie savo tautą, jos praeitį ir dabartį, kultūrą, kalbą. Išmintingas eina pėsčias, kiek pajėgia ir kol pajėgia“. Tverečėnai gražiai pasakojo apie pėsčiuoju riteriu vadintą profesorių, keliautoją, žymų gamtininką ir Lietuvos nepriklausomybės signatarą Česlovą Kudabą (1934–1993).

Kazitiškis

Didelės meilės Lietuvai ir savo kraštui vedinas savo gyvenimo taku ir šiandien tebekeliauja bei prasmingus darbus nudirba žmogus, kurio vardą jo kraštiečiai jau dabar mato tarp ryškiausių šio amžiaus asmenybių... Jį per gyvenimą visada lydi liaudies daina... Tai Rimantas Klimas (gim. 1939 m.) – garsus Lietuvos miškininkas, buvęs miškų ūkio ministras, visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, folkloro ansamblio „Nalšia“ įkūrėjas... Jis ir pats scenoje su daina pasirodė, džiaugėsi jaunimu, gražiu renginiu, kvietė tarnauti Lietuvai ir ją puošti savo darbais.

Štai tokia margaspalvė drobė buvo išausta šventiniame renginyje. Tas auksines praeitį ir dabartį jungiančias gijas linkėta saugoti, branginti, ateities kartoms perduoti, nes iš jų susidėlioja gražiausias ir brangiausias žodis – LIETUVA. Renginio pabaigoje į sceną pakviesti tą brangų 100-mečio audinį nuaudę visų seniūnijų atstovai, seniūnai, kultūros darbuotojai. Visus dar kartą sujungė finalinė daina ir bendras džiaugsmas.

Vasario 16 d., 18 val., visame Ignalinos rajone suliepsnojo 100 laužų. Jų šviesoje ir šilumoje žmonės kviesti burtis, vaišintis arbata, linksmintis ir švęsti! Akciją organizavo seniūnijos, kultūros įstaigos, kaimų bendruomenės. Prie jos prisidėjo Valstybės sienos apsaugos ir priešgaisrinės apsaugos pareigūnai. Pagrindinis Ignalinos miesto laužas degė Ignalinos kultūros ir sporto centro kiemelyje, čia grojo kapela „Sutaras“ iš Vilniaus, aidėjo šūvių salvės. Visus susirinkusius pasveikino ir laužą uždegė savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis.

Ignalinoje taip pat laužai degė miesto paplūdimyje prie Gavio ežero, geležinkelio stoties parkelyje, Budrių bendruomenės teritorijoje (prie „Saulėtekio“ sodybos), prie apžvalgos bokšto (prie Lietuvos Žiemos sporto centro), prie pasienio rinktinės, prie priešgaisrinės tarnybos, Liaudies gatvėje. Taip pat visose seniūnijose, didesnėse gyvenvietėse. Akciją entuziastingai palaikė ir Ignalinos aerodromo kolektyvas. Savivaldybė dėkoja visiems už vienybę, už buvimą kartu ir gerą nuotaiką!

J. Baltakio nuotr. 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje