viagra super force buy over internet

Ar istorinis garvežys papuoš geležinkelio dėka gimusią Ignaliną?

Ignalina kažkuria prasme patekusi į emocinį sąstingį. Žmonės, įtakojami įvairiausių išorinių veiksnių, sustingo. Deja, sustingo prieš kažkieno primestą blogos baigties nuojautą. Bet tai – netiesa. Ignalina tikrai turi ateitį, bet, jei mes ne tik savo veiksmais, bet ir savo mintimis neleisime jai atsitiesti ir suklestėti, taip ir stovės viskas vietoje, kol nuo laiko ims dūlėti. Tikėtis, kad rytą nušvis skaisčiausia saulė – šiek tiek utopiška, bet atsisakius išankstinių neigiamų nuostatų, atjungus stabdžius ir leidus bent jau orui aplink judėti, bus akivaizdus, nors ir nedidelis postūmis į priekį. Ir šis judėjimas jau vyksta. Vieno žmogaus galvoje kilo mintis, antras iškart sumojo, kaip tą mintį sukoncentruoti iki apčiuopiamos ir matomos, trečias pritarė ir paskatino mintį virsti idėja... tada jungėsi žmonės vienas po kito ir mintis iš debesies virto idėja Ignalinai – planų traukinys pajudėjo. 

Jei galėtume perversti visą žmonijos istoriją, kažin ką joje rastume. Kažkas mums patiktų, o kažkas gal ir ne. Kad ir kaip buvo kadaise, šiandien mes gyvename Ignalinoje, mieste, kuris pradėjo kurtis carinei Rusijai nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva. 

„Anuomet senesnieji žmonės stebėjosi, kaip 1862-uose metuose pirmutinį sykį pro Ignaliną gelžkeliniai trukiai vaikščioti pradėjo. Kiek tai dyvų, kalbų, o net ir baimės buvo – tai sunku apsakyti. Žmonės negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, idant tiek vežimų, didelių ir sunkių su tavorais ir žmonėmis be arklių bėgti galėtų.“

Tais pačiais metais Lietuvoje pastatytos 21 geležinkelio stotis. Dūkšto ir Ignalinos – taip pat. Taip pasakoja istorija. 

Šis į kultūros paveldą įrašytas garvežys – ne šimtmečius skaičiuojantis senolis. 1954 m. pagamintas galiūnas – dalis mūsų miesto istorijos. Garvežys geležinkeliu nebevažinėja jau daugiau nei 40 metų (nuo 1967 iki 1976 m.). Ir tai jau kone pusė amžiaus. Jaunimui tai turbūt – neįsivaizduojama senovė.

Iš lūpų į lūpas perduodama labai graži Ignalinos miesto įsikūrimo legenda apie nežemišką Igno ir Linos meilę. Tai įamžinta ir skulptūroje. 

Nauja idėja – Ignalinos parką šalia geležinkelio stoties papuošti šiuo vienu seniausių išlikusiu garvežiu, įamžinančiu tikrąją Ignalinos, kaip miesto, įkūrimo ir šalies geležinkelio istoriją. 

Kodėl būtent dabar kalbama apie garvežį? Dar praėjusių metų pavasarį AB „Lietuvos geležinkeliai“ prabilo apie jiems priklausančių poilsinių Giruliuose ir Ignalinoje pardavimą, nors, tarkim, į Ignalinoje įrengtą bazę atvykdavo šiek tiek daugiau nei 800 darbuotojų vaikų ar anūkų. Taip pat buvo priimama apie 100 vaikų, nesusijusių su įmonių grupe. 

Pardavus stovyklą, ir pačioje stovykloje kursavęs siaurukas ir šalia jos įkurdintas garvežys greičiausia taptų „našlaičiais“. Vargu ar naujieji savininkai ketins išsaugoti šiuos paminklus. 

Nors konkretaus skelbimo apie pardavimą dar nėra, skelbiama, jog vaikų stovykloje „Ignalina“ esantys poilsio bazių pastatai, statiniai, inventorius bus parduodami viešai, o štai beveik 7 ha žemės sklypas – yra valstybės nuosavybė. Ignalinoje veikiančią stovyklą sudaro 43 statiniai, kurių bendras plotas yra 2,5 tūkst. kv. m. 

Žinoma, kad idėja virstu realybe, reikia ir pritarimo ir palaikymo. Į šį „judėjimą“ jau įsitraukė nemažai žmonių, tiesiog plūste plūsta idėją palaikančiųjų žinutės. Ir tai – puikus ženklas Ignalinai ir patvirtinimas to, jog mūsų miestas nemiręs, jog mūsų žmonės turi viltį. 

Įdomų šios idėjos papildymą pateikė ignalinietis, ilgametis banko valdytojas, tremtinys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos filialo valdybos pirmininkas Rimantas Kačiulis. Jo manymu, keli svarbūs objektai: paminklinis akmuo Ignalinos apylinkėse žuvusių Vytauto apygardos partizanų atminimui, pirmasis Ignalinos statinys – vandentiekio bokštas, skulptūrinė kompozicija „Per Sibiro kančią į prisikėlimą“ ir šalia jų garvežys – būtų ir pagarba, ir išsaugojimas, ir gyva istorija. Idėjai pritaria ir ilgametis AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojas, buvęs geležinkeliečių profsąjungos primininkas Jonas Vainauskas. Jis dalyvavęs ir šio garvežio pargabenimo iš Radviliškio į mūsų vaikų vasaros stovyklą procese.

Ėjo 2005 m. Geležinkeliečiams sumojus, jog į stovyklą reikėtų atgabenti išvaizdų garvežį, buvo imtasi darbų. Visame tame katile vienu iš svarbiųjų smuikų griežė ir J. Vainauskas. Pirmiausia restauruotas garvežys buvo atgabentas iki Ignalinos. Tada papėdėje ties ežeru buvo sukatas pylimas garvežiui nukelti nuo bėgių pastatyti. Garvežio perkėlimo darbai vyko naktį, kad netrukdytų eismui. Kitą dieną prasidėjo sunkieji manevrai. Buvo tiesiami laikini bėgiai ir jais įvairia technika traukiamas garvežys iki stovyklos prieigų. Paskui dviem kranais užkeltas už jam supilto nuolatinio pylimo. Garvežio svoris – apie 50–60 tonų, tad galima įsivaizduoti, kad tai nėra labai paprastas darbas. Pasak J. Vainausko, darbai truko apie 12 val. Tačiau rezultatas – įspūdingas.

Šiai idėjai pritaria ir rajono meras Henrikas Šiaudinis, ir kalbintas Ignalinos garbės pilietis, Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Juršėnas, ir Turizmo informacijos centro direktorė Marija Garejeva. Laukiame ir miesto gyventojų nuomonės šiuo klausimu.

Ignalinos TV archyvo nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje