Prieštaringumas – herojaus bruožas?

Rašytojai, siekdami savo kūrinį paversti kuo labiau intriguojančiu, įtaigesniu ir įtraukiančiu dažnai knygos pagrindinį herojų pastato į keblią poziciją, verčiančią nueiti, rodos, jam nebūdingu keliu. Tačiau herojus išlieka herojumi, net ir pasukdamas ne ten, kur dorieji eina. Argi taip  nenutinka ir gyvenime? Argi mes ne per daug mėgstame sudievinti  istorinius, religinius herojus, politikus, prezidentus, karalius? Kam reikalingas idealaus žmogaus kultas? Mus valdyti, įkvėpti, ar priversti patikėti, jog tobulumas egzistuoja ir tarp žmonių? Bet vis dėlto kiekvienas herojus, kaip ir kiekvienas žmogus yra įrodymas, kad tobulumas neegzistuoja, kad žmogus prieštaringa būtybė.

Smetonos Lietuva – ekonominis pakilimas, bet moralinis nuosmukis?

Antanas Smetona – pirmasis mūsų valstybės prezidentas, valdęs Lietuvą net du kartus. Kodėl Smetoną mylėjo, kodėl lietuviams Smetonos reikėjo, jei jis buvo diktatorius? Diktatūra po diktatūros. Tik išsilaisvinę iš carinės Rusijos priespaudos, gavome naują dovanėlę – despotiškam kontroliavimui neabejingą Antaną Smetoną. Šiai ryškiai ir charizma tviskančiai XX amžiaus asmenybei  netrūko drąsos nepaklusti Konstitucijai, bet jos stygį prezidentas pajuto, kai Lietuvai iškilo pavojus, lengviausia išeitis Smetonai pasirodė bėgti. Kita prezidento nuodėmė – neteisėtas valdžios užgrobimas. 1926 m. norėdamas sugrįžti į valdžia, Antanas Smetona tanku pervažiavo įstatymo ribą ir nuvertė iš sosto Lietuvos demokratijos autoritetą – Kazį Grinių. Smetona savo žygį teisino Lietuvoje įsigaliojusios politinės betvarkės, trupinančios mūsų šalies valstybingumo pamatus aspektu. Bet koks gi galėjo būti A. Smetonos pasiteisinimas 1940 metais jam palikus valstybės laivą skęsti ir pasitraukus į Vokietiją, vėliau Šveicariją, tada JAV. Galbūt po šio prezidento žingsnio jo portretas apsitraukė tamsiomis spalvomis, tačiau iki tol Antanas Smetona buvo vertinamas ir gerbiamas Lietuvos piliečių. Kaip galimą mylėti diktatorių, dabar mums, gyvenantiems žodžio ir teisių laisvės apsuptiems, kyla klausimas. Kaip pasisakė istorikas Algimantas Kasparavičius,  lietuviai taip linko prie Smetonos, nes šis buvo į juos panašus. Tuo metu lietviams nereikėjo demokratijos, europietiškos, vakarietiškos valdymo formos, jiems reikėjo griežtos rankos ir tvarkos. Ar tikrai mūsų šalis negalėjo apsieiti be koncentracijos stovyklų, spaudos suvaržymų, kontroliuojančios cenzūros, gaudynes žaidžiančios politinės policijos darbelių ar opozicinių partijų draudimų ? Ar lietuviams nereikėjo laisvės? Laisvės reikėjo  ir norėjosi, bet už viską labiau mūsų valstbės piliečiai troško ramybės ir užtikrinimo, kad laivas, kuriuo jie plaukia nesiūbuotų ir net jei tai bus užtikrinta vienam galingam kapitonui tvirta ranka laikant vairą.

Motina Teresė. Net šventųjų šventumu abejojama

Kas nežino Motinos Teresės, bene garsiausios šių laikų šventosios. Šventąja ši moteris buvo paskelbta visai neseniai – 2016 metais. Jos geri, o kai kurie net stebuklus primenantys darbai leido paskelbti Motiną Teresę šventąja, o abejotino dorumo gyvenimo peripetijos to padaryti nesutrukdė. Šventoji Motina Teresė nebuvo doros ir gėrio įsikūnijimas?  Turbūt dabar labai nusistebėję mintyse paklausėte savęs. O gal kaip tik linkčiojate galvą, nes esate girdėję mitų apie ne tokią jau blizgančią šios moters biografiją. Motina Teresė buvo nuolanki krikščionė, tačiau į bažnyčią ją atvedė ir pasirinkti vienuolės kelią privertė ne didi meilė Dievui, liepsnojusi nuo pat vaikystės, bet be atvangos galvoje girdimi balsai, kviečiantys ją pasirinkti vienuolės, o visų svarbiausia, krikščionybės skleidėjos kelią. Teresė  nuėjo į bažnyčią, tačiau jai, turinčiai  svajonę pakilti į šventųjų aukštumas (kas yra gana egocentriškas tikslas – padėti vardan garbės ir titulo) – to nepakako. Vienuolė siekė įkurti savo ordiną. Tikslas buvo pasiektas. Motina  Teresė Indijoje, kur dirbo mokytoja, įsteigė „Artimo meilės misionierių kongregaciją“, vienuolių moterų ordiną, kurio pagrindinis siekis – rūpintis  vargstančiais, badaujančiais ir sunkiais  ligoniais. Rodos, kilnus tikslas, bet kritikai teigia, kad už viso to slypėjo noras, kad kuo daugiau žmonių taptų krikščionimis. Kitaip tariant - pagalba mainas į atsivertimą. Lyg to būtų negana, abejojama motinos Teresės finansine veikla, sklido kalbos, kad moteris bendradarbiavo su prastą reputaciją turinčiais asmenimis. Kai kurie net drįsdavo viešai pasisakyti, kad Motinos Teresės ligoninė tebuvo vieta numirti. Sąlygos joje – antisanitarinės, o rūpinimasis sergančiais apgailėtinas. Bet vis dėlto kiekvienam kritikui reikėtų paklausti savęs, ar apgailėtina yra palikti savo saugų, ramų gyvenimą užnugary ir atversti naują gyvenimo puslapį, kuriame gyvenimas tarp  badaujančių, sergančių ir nuolatinė jų globa, ar apgailėtina savo gyvenimą pašvęsti žmonės, reikalaujantiems nuolatinės globos ir rūpesčio?

Vytautas didysis. Ar vertas didžiojo vardo?

Kodėl Vytautui suteiktas didžiojo kunigaikščio titulas? Sakysite, Lietuva  valdoma Vytauto buvo pati  didžiausia, juk net iki Juodosios jūros nusidriekusi, sakysite su Vytautu priešakyje mes įveikėme  amžiną priešą – Kryžiuočių Ordiną, galbūt dar paminėsite, jog dėl Vytauto mes tapome civilizuota krikščioniška valstybe, galinčia konkuruoti su visa Europa ir užsitikrinusia saugumą visoje krikščioniškajam kultui paklūstančioje kaimyninių valstybių erdvėje. Bet ar vertintumėte žmogų dėl valdžios bėgusį pas didžiausią priešą prašyti prieglobsčio ir pagalbos? Ar žavėtumėtės asmeniu, kuris pamina savo religinius įsitikinimus? Vytautui, panorusiam įveikti pusbrolį Jogailą ir užsitikrinti vienvaldystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reikėjo stiprios karinės paramos. Į ką kreiptis – svarstė Vytautas, galop savo sprendimu nustebinęs, greičiausiai net save patį. Kunigaikštis  pabėgo pas kryžiuočius, tuos, kurie ne vieną šimtmetį niokojo Lietuvos kraštą.  Dar labiau nustebino lietuvius Vytautas, kai pasistengė nuversti visus pagonybės stabus, kuriuos pats garbino iki pat mirties. Vytautas vertė tikėti tuo, kuo netiki pats. Bet vis dėlto dabar mes katalikiška valstybė, galbūt net nejaučianti sentimentų buvusiai religijai. Vytauto portretas reabilituotas ne veltui. Net ir sudaręs sąjungą su kryžiuočiais, vėliau didysis Lietuvos kunigaikštis juos įveikė, vedęs į priekį LDK karines pajėgas garsiojo Žalgirio mūšio lauke. Lietuvių tauta nusprendė, kad Vytautas išpirko savo kaltes.  Verta paminėti, kad  Vytautas didysis kryžiuočiais tik pasinaudojo tam, kad užtikrintų Lietuvos  vieningumą ir nesudarytų palankių sąlygų prolenkiškam Jogailai jungti LDK žemes su LK. Krikščionybės priėmimas taip pat pateisinamas ir net pagirtinas žingsnis. Tapusi krikščioniška valstybe, Lietuva galėjo visateisiškai ir visavertiškai varžytis su likusia Europa, keistis kultūra ir bendradarbiauti žymiai aktyviau. Vytautas – įrodymas, kad klaidos, padarytos vardan kilnaus tikslo yra atleidžiamos. Jis vertas didžiojo kunigaikščio titulo ir vertas visų pagyrų, tik nevertas absoliutaus išaukštinimo ir sudievinimo, nes kai kurie jo darbai ( kaip ir kiekvieno žemės gyventojo) – nebuvo verti dangaus.

 Vytautas didysis, Antanas Smetona, Motina Teresė – vardai įsirėžę Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Šių žmonių nuopelnai ir darbai įvertinti, o jų nuodėmės atleistos, kartais pamirštamos, nežinomos, kaip ir kiekvieno pripažinto herojaus. Žmogus bando prilygti herojams, lygiuojasi į juos, smerkia save dėl nesėkmių, pamiršdamas svarbiausią – net didžiausi  didvyriai yra žmonės, kurie klysta, klumpa ir vėl keliasi. Jie herojai dėl to, kad sugebėjo laiku atsikelti, to iš jų ir galime pasimokyti – nusipurčius žemes nuo kelių, stotis tiesiai ir tvirtai žengti toliau, vardan gėrio, vardan tikslo, vardan savo vertybių.

 

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje