viagra super force buy over internet

Įrašas dienoraštyje. Dietkauščizna.

Taigi, Dietkauščizna. Ne, tai ne Baltarusija ir ne Lenkija. Tai Lietuva, o tiksliau – kaimo, esančio Ignalinos rajone, netoli Baltarusijos sienos, pavadinimas. Nesu nei prieš lenkus ar baltarusius kaip nors blogai nusiteikęs. Bet toji Dietkauščizna man vis „užkliūna“. Nors ir negyvenu ten, bet „nepatogi“ ji man, tarsi žvyruotu keliu einant akmenukas į basutę įkritęs... Nepatogiai jausčiausi, jei ir kur nors tektų rimtai ir gerbiamai publikai save pristatyti: esu iš Detkauščiznos... Jau tarsi ir girdžiu klausiant (pasitikslinant): iš kur, iš kur?

Na, bet gi gyvena ten žmonės. Ir tarp jų tikriausiai yra ir tokių, kuriems visa tai nerūpi. Ko gero, ten atsirastų ir tokių, kuriems tas pavadinimas net ir patinka. „Sukiltų“ jie, jei tą pavadinimą pabandytum keisti... Nelieskime!.. Nejudinkime!.. Istorija!.. Šventas reikalas!..

Kažkada buvo ir kita tokia -čyzna, o būtent – Kazačyzna. Dabar ji Kazokinė. Ir visai gerai. Pravažiuodamas vis pagalvoju, kokia tos būvusios Kazačyznos kilmė: nuo pavardės Kazakevičius, ar nuo kazokų? Panašiai ir apie Dietkauščizną galvoju: ar nuo lenkiško (ar rusiško) žodžio „deti“, ar nuo lietuviškos pavardės Dietkaitis. Sakau, gal galėtų tas kaimas vadintis Dietkaičiais?...

Noriu paminėti dar vienos gyvenvietės pavadinimą. Šį kartą ne kokios ten -yznos, o Švenčionių–Ignalinos kelyje esančios Zablatiškės. Kartą pravažiuodamas užėjau ten pas vieną moteriškę obuolių nusipirkti ir pasiteiravau: kaip jūs čia gyvenate su tokiu pavadinimu – „za bolotem“ (už balos)? „Pone, tai mes gi Užubaliai esame. Bet va, visuose dokumentuose ir žemėlapiuose „įkirsta“ Zablatiškė, ir to pavadinimo niekaip nesugebama pakeisti“, – gavau paaiškinimą. 

Vėliau sužinojau, kad tarptautiniai susitarimai draudžia keisti tik hidronimus – ežerų, upių ir vandenynų pavadinimus. Taigi, paminėtų gyvenviečių pavadinimo klausimas yra tik mūsų pačių reikalas. Bet...

Kažin kodėl čia prisiminiau kiek kitokį, tarsi su kalbamu klausimu ir nesisiejantį atvejį. Bet jei jau prisiminiau, tai, sakau, gal čia egzistuoja kažkokia sąsaja. Kartą parduotuvėje pasiėmiau butelį alaus, bet man priėjus prie kasos, kasininkė paėmė mano alų ir padėjo jį į šalį, paaiškindama, kad iki 10 val. ši prekė neparduodama. Jau kaip ir norėjau pyktelėti, bet už manęs stovintis 25–30 metų jaunuolis šypsodamasis pareiškė: „Tėvai, Lietuvoje gyveni...“. Toji jaunuolio besišypsančiu ramiu ir sarkastišku balsu pasakyta pastaba mane taip gerai nuteikė, kad dabar ir daugeliu kitų atvejų ją vis prisimenu, dėl kažko nesierzindamas ir nepykdamas.

Ir vis gi... Kažkaip nepatogiai jaučiuosi prieš savo svečią, kuris kartais pro Zablatiškę su manimi važiuoja į mano tėviškę. Pažvelgiu į jį, o jo veide tarsi nebylus klausimas: kur tu čia mane veži?..

P. S.  Manoma, kad Dietkauščizna yra senojo kaimo Dietkaušna pavadinimas. Matyt kažkada čia gyveno žmogus, daręs kubilus (diečkas). Caro laikais šalia Reškutėnų esantis Raudonės kaimas buvo vadinamas Krasnaborka.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje