viagra super force buy over internet

Atviras laiškas

Šias mintis garsiai pasakyti pastūmėjo noras kovoti už save ir savo vaiką. Pirma, pasakysiu, kad mūsų šeima nėra pavyzdinė, nors tokių gal ir išvis nėra. Tačiau mes esame eiliniai nuodėmingi kaimo žmonės, todėl mūsų nuodėmės kelis kartus tamsesnės. Taip, mes esam ilgamečiai bedarbiai, o dažnu atveju koją pakiša ir alkoholis. Bet kalbėt, rašyt ir galvot galim taip pat, kaip ir visi kiti. 

Šias eilutes rašom su skaudama širdimi ir tikimės pagalbos ne tik savo šeimai, bet ir kitoms šeimoms, kurios gyvena N. Daugėliškio seniūnijoje. Nemalonių istorijų pradžia buvo, kai pradėjom lauktis kūdikio. Likus keliems mėnesiams iki gimdymo, raštu kreipėmės į seniūniją dėl paramos socialinio būsto remontui Mikalavo vienkiemyje (stogui, kaminui, langams, elektros instaliacijai), nes namas, dar prieš mums įsikeliant, buvo avarinis, geriamas vanduo – šulinyje už 2 km, Mikalave. Socialinė darbuotoja E. Palubinskienė nėščiai moteriai išrėkė, kad mes neverti nei socialinio būsto, nei pašalpų, nei viso kito (išeitų, tik E. Palubinskienė verta gyventi socialiniame būste, kurį gavo gudraudama ir pasinaudojusi jau dabar mirusios motinos negalia). O prieš pat gimdymą atvažiavusi Kačkienė paklausė, kada ketinam baigti kambarėlio remontą, ar spėsime iki vaiko gimimo. Dėl lėšų stygiaus sekėsi sunkiai. Ji juk žinojo, kad kreipėmės dėl paramos avarinio socialinio būsto remontui, bet net žodeliu apie jokią pagalbą neužsiminė. Tiesa, seniūnui noriu padėkoti už šiam socialiniam būstui skirtas ir atvežtas rozetes bei laidus. 

Gimus mūsų sūnui, buvo dar gražiau. Pinigai, kuriuos valstybė skiria visiems savo mažiems piliečiams, pradėjo keliauti į seniūniją, pas socialines darbuotojas. O jos tik kasdien skambinėja, kad lakstytume pasirašyti tai už tą, ta už aną, o pinigų neduoda. E. Palubinskienė pasakė, kad pinigai pas kitą socialinę – Kačkienę, o ši kažkur Europoje ir jai grįžus, po rugsėjo 20 d. bus posėdis, tik tada galėsim galvot apie pinigus, kurie ir be jų posėdžio priklauso mums. Kiek ėjau, prašiau – nieko. Reikia ir kraitelį, lovytę, medicinines priemones vaikui nupirktį, ir mišinukų reikia, nes pritrūko motinos pieno. Paskui dar vaiką į Vilniaus ligoninę paguldė, tad pas notarą vaiko registracijai reikėjo 30 Eur... O Kačkienė metė: „Eik pasiskolink kaime pas ką nors, o tada šis ateis pas mus ir mes jam skolą grąžinsim iš vaiko pinigų“. Paprašiau jos paskolinti, o ji atrėžė, kad neturi pinigų. Tai ji, dirbdama pinigų neturi, o mes nedirbdami jų turime turėti. Kiekvieną kartą abi atvažiuodamos socialinės su panieka kalba apie mūsų buitį, dar iš pašalpos nė cento nedavę, landžioja po šaldytuvą ir priekaištauja, kad jis neužpildytas. Kuo gi užpildysi? Atvažiuoja išliet pyktį ir nepasitenkinimą, domisi tik tuo, kas ką ir kam pasakė, kas iš kur ir kaip tą ar aną sužinojo.

Niekam man nieko sakyt nereikia. Aš ir pats telefonu moku naudotis. Skambinau į savivaldybę, į Socialinės paramos skyrių. Ir tik po skambučio į rajoną, sulaukėm visos seniūnijos valdžios vizito su visais popieriais. Atvežė iš naujo pasirašyti prašymą dėl socialinio būsto remonto, sutvarkė ir pašalpų reikalą. Jau kitą dieną gavau leidimą važiuoti į Ignaliną. Ten dirbusi D. Gudukienė iškart sutvarkė dokumentus vaiko pašalpai ir jau kitą dieną ją gavau. Ačiū šiai darbuotojai! Ir pats tą savo prašymą dėl paramos būsto remontui, du mėnesius gulėjusį seniūnijos stalčiuose, nunešiau savivaldybės administracijos direktoriui V. Kreivėnui. Kitą dieną atvyko savivaldybės specialistai įvertinti, ko reikia šito būsto remontui. Vidų mes patys susiremontavome, apsišiltinome, bet naujiems langams, stogo skardinimui ir kamino remonto darbams atlikti lėšų neturim. Tikimės, kad iki žiemos suspės atlikti pažadėtus darbus. Ačiū direktoriui V. Kreivėnui ir jo specialistams! 

Kasdien, gąsdinami ir bauginami, vis laukiam nemalonių staigmenų. Neištvėręs įtampos ir žeminimo, sykį grubiai išrėkiau E. Palubinskienei, kad jei jau taip jai svarbu atimti iš mūsų vaiką, tai galėjo tą padaryti iškart ligoninėje... Kam dar čia kasdien gyvus pjauna...  

Kai sulaukėme skambučio iš Vaiko teisių tarnybos, kojas pakirto. Penktadienį pranešė, kad atsilankys pirmadienį, o netikėtai atvyko šeštadienį. Dar ir dabar negaliu patikėti, kad Vaiko teisių tarnyba, kaip mes visi žinojome ir kaip nuolat visi buvome gąsdinami, iš tikrųjų yra visai kitokia. Iš Utenos atvykę moteris ir vyras praleido su mumis nemažai laiko ir mums labai padėjo. Pirmiausia nuramino, pajuokaudami gražiai bendravo, visai nesmerkė ir neužgauliojo. Vyras daugiau pildė dokumentus ir šiaip kalbėjo, o moteris apžiūrėjo vaiko kambarėlį, kalbėjomės apie priežiūrą, maitinimą, mūsų savijautą ir visa kita. Atrodė, kad atvažiavo ilgus metus nematyti draugai. Mes po šito apsilankymo pasijutome daug stipresni. Patariu ir kitoms šeimoms šios tarnybos nebijoti. Viskas pasikeitė. Tai nėra žmonės, kurie atvažiuoja tau parodyt savo galią ir valdžią, įbaugint ir pažemint. Jie yra draugai! 

Bijoti reikia tik seniūnijos socialinių darbuotojų. Pora kartų kreipiausi dėl transporto vaikui iš ligoninės atsivežti ir nuvežti. Tai seniūnas trečią kartą piktai pasakė: „Jūs vaikus darysit, o seniūnas vežios?“. Nors mes ir paprasti kaimiečiai, bet ar taip su žmonėmis galima kalbėti? Ir kodėl mes pas socialines esame įtraukti į sekamų ir stebimų sąrašą, kodėl mūsų pinigus valdo socialinės, ar ir seniūno šeimą bei vaikus taip pat prižiūri ir stebi socialinės? Ar jo pinigus taip pat jos valdo?

Visą šį laiką, iki socialinės darbuotojos Ignalinoje, skyrusios pašalpą, aš iš savo 94 Eur neįgalumo išmokos rūpinausi savo šeimos ir ką tik gimusio vaikelio priežiūra, kelionėmis po ligonines ir dar, Kačkienės nurodymu, privalėjau tuoj pat apmokėti komunalines paslaugas, supirkti kraitelį ir užpildyti šaldytuvą, nes negausiu vaiko vienkartinės išmokos.  

Rašydami laišką, norime padėkoti Daugėliškio klebonui Bernardui Augaičiui, kuris vienintelis be paniekos ir žeminimo ištiesė pagalbos ranką. Netikėtai pradingus motinos pienui, o mums nebeturint pinigų, jis 21 val. vakaro suvažinėjo į Ignaliną ir nupirko sūnui mišinukų. Dėkojame ir Ignalinos greitosios pagalbos darbuotojai, kuri atvykus pagal iškvietimą, greit pastebėjo vaiko negalavimo priežastį, gimdymo metu užpuolusią pienligės infekciją, kurią aplaidžiai praleido Visagino ligoninės darbuotojai, ir nieko nelaukusi nuvežė vaikelį į Švenčionis, o šie išsiuntė į Vilnių. 

Ačiū žmoniškiems žmonėms! 

 

Nuo redakcijos

Tikimės, kad laiške paviešinti faktai bus kruopščiai ištirti ir įvertinti. Redakcija tikisi, kad taip pat būs informuota apie tyrimo rezultatus ir priimtas priemones.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje