Kalėdinė pasaka

Ir vėl Kalėdos ateina, tik jau nebe šventos. Ar daug kartų teko šiomis dienomis, tiksliau, šį mėnesį išgirsti, kad Kalėdos būtų šventomis vadinamos? Tai kažkoks dalykas, kurį, anot nacionalinio transliuotojo, tiesiog galima įsijungti. Taip ir ragina: „Įsijunk Kalėdas“. Tai tiesiog visuotinio pirkimo metas.

Per penkiasdešimt okupacinio draudimo metų ši šventė nebuvo taip sunaikinta, kaip per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus. Ko gero, net Bažnyčia ir kunigai nebuvo taip dergiami ir niekinami. Ir nebeliko nieko švento.  

Todėl dabar Kalėdos – tai tokios dienos gruodžio pabaigoje, kai daugiau kaip prieš mėnesį visi pradeda lenktyniauti, kas daugiau dovanoms išleis, daugiau pramogoms, daugiau ėdalui. Tame kalėdiniame ėdale tradicinių valgių nebeliko: vis kuo brangesni, kuo prašmatnesni, iš kokių nors jūros bjaurybių ar užjūrio vaisių.

Mums sako, kad gyvename prasčiausiai Europoje, užtat visokie viešbučiai, poilsio namai ir kaimo sodybos už porą dienų lupa tiek, kad ilsėtis pas mus pradėjo važiuoti arabų šeichai. Anksčiau lietuviai tik antkapiais vienas prieš kitą didžiavosi. Dabar – Kalėdoms išleistais pinigais. Toks įspūdis, kad lietuviai visus pinigus, kiek per metus uždirbo, iššvaisto per Kalėdas – dovanoms ir vaišėms. Ir nebeaišku, už ką jie gyvena visus likusius metus – gal šiukšlynuose maitinasi tuo, ką per Kalėdas nesuėdę išmetė?

Bet turbūt nereikėtų sielotis,  nes suskaičiuota, kad lietuviai pagal uždarbį Europoje yra, kultūringai pasakius, gale, o pagal išleidžiamus pinigus – kažkur apie vidurį. Iš kur lietuviai ima tuos pinigus, kurių neuždirba, bet išleidžia, statistika nutyli.

Kodėl nutyli? Ogi todėl, kad, kaip visi gerai žinome, statistika nieko tiksliai nežino. Kažin, ar ji, sakysime, yra suskaičiavusi, kiek pinigų išleidžiama pigesniems maisto produktams Lenkijoje ar pigesniam alui Latvijoje. Už šiuos iš Lietuvos išplaukiančius pinigus širdingas dėkui alkoholio ministrui.

Vis dėlto pasakos apie didžiules išlaidas gražiau skamba mieste. O kaime išlaidos tokios, kad nesunku suskaičiuoti: kiek pensijos gauni, tiek ir išleidi.  

Tad ir tikroji kalėdinė snieguota pasaka šiais laikais turėtų skambėti taip.

Susirinko kaimo bendruomenė ir nutarė, kad reikia žmonėms pasirodyti. Susimetė visi ir nupirko vieną brangų dovanų čekį. Tada Jonas padovanojo tą čekį Petrui. Petras – Antanui. Antanas – Juozui, ir taip toliau, kol tas čekis apėjo visus ir grįžo pas Joną.

Paskui bendruomenė vėl susirinko ir už tą čekį pirko – nesakysiu ko, kad žmonėms bėdos neužtraukčiau. Bet tą vakarą kaime buvo labai linksma, ir per barzdą varvėjo, ir po to iki kitų Kalėdų visi gyrėsi visam rajonui, kad Kalėdoms vienas kitam padovanojo dovanų čekį už tūkstantį eurų. Ir nemelavo.

Pasaka čia ne tai, kad kaimynai taip čekiui susimesti negalėtų, o tai, kad tokių didelių bendruomenių Lietuvos kaime nebeliko. Kaimai ištuštėjo taip, kad žvėrių juose daug daugiau, negu žmonių. Jeigu anksčiau žmonės vidurnaktį eidavo pasiklausyti, ką gyvulėliai apie juos šneka, tai dabar Kalėdų naktį iš namų geriau kojos nekelti, nuotaikos sau negadinti, nes patys suprantame, ką žvėris apie žmogų gero gali pasakyti.  

O apie tai, kaip Mažulonys Kalėdas švenčia, net pasakoti nėra ko, nes eglutė pas mus Kūčių dieną puošiama, valgiui išleidžiame tiek, kad pensijos visam mėnesiui užtektų, ir dovanų vienas kitam neperkame, tik anūkams, nes mes patys, ačiū Dievui, dar nesuvaikėję, tai kokios čia dovanos. Žodžiu, mes neįdomūs, tad nei televizijos mus rodo, nei radijai apie mus šneka. Jeigu perskaitėte, ką čia prirašiau, tai jau šis tas. Tad sveikinu jus visus su ateinančiomis Šventomis Kalėdomis.





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje