Įstatymdavių tarnystės ypatumai

Šeštadienį prasidėjo Seimo pavasarinė sesija. Truks ji iki birželio 30 d. Kadangi paprastai plenariniai posėdžiai (čia kai dalis seimūnų sėdi salėje ir užsiima įvairiais darbais) vyksta du kartus į savaitę, per 16 savaičių bus 32 posėdžiai.

Tikiuosi, suskaičiavau tiksliai ar bent apytiksliai. Dar vienas apytikslis skaičius: per tuos 32 posėdžius ketinama priimti apie 600 teisės aktų, taigi išeina maždaug po 20 per vieną posėdį.

Be to, priimant įstatymus, balsuojama tris kartus.

Nežinau, gal kas nors ir gali įsivaizduoti, bet aš tikrai negaliu, kaip tai galima padaryti. Juk kiekvieną įstatymą reikia ne šiaip sau perskaityti – reikia susigaudyti, apie ką jame kalbama, kam iš to bus naudos, visai valstybei ar tik vienai kuriai žmonių grupei.

Ar nėra realiame gyvenime taip: susitinka du seimūnai, ir vienas kitam sako: „Žinai, parengiau aš čia tokį įstatymėlį, už jį man jau dėžutėje 106 tūkstantukus atnešė, tai tu už jį pabalsuok“. – „Gerai, – atsako jam kolega, – aš irgi parengiau, tai kai dėl jo bus balsuojama, mes ir atsiskaitysime“.

Taip nebūna?

Dabar dėl Migracijos departamento triukšmelis kilo. Patys seimūnai šneka, kad leidimus gyventi Lietuvoje gauna tie, kurie „kelia grėsmę Lietuvos saugumui“, o iš Rusijos pabėgusių disidentų prašymai atmetami.

Šnekama apie tai, kad leidimų gyventi išdavimą perėmė į savo rankas kažkokie tarpininkai, kad be jų gauti tokį leidimą neįmanoma, o jiems reikia mokėti tokius pinigus, kad leidimas padoriam žmogui tampa nelabai įkandamas.

Įlendu į internetą, atsidarau pirmą iš eilės svetainę. Leidimai gyventi Lietuvoje su garantija. Kaina – 2500 eurų. Viskas oficialu.

Kita svetainė – čia kaina jau didesnė, 3500 eurų. Užtat į Lietuvą iš anksto atvažiuoti nereikia, atskridai vienai dienai, užpildei dokumentus, ir tavimi pasirūpina, paskui jau atvažiuoji ir pasiimi patį leidimą.

Ministras sako, kad visos tos gudrybės žinomos, bet nieko padaryti negalima, nes įstatyme paliktos tokios landos. Kažkodėl nesako, kaip jos buvo paliktos, kas tokį įstatymą pakišo, tyčia ar netyčia (cha!) tai buvo padaryta.

Apie tai, kad už jį balsavę seimūnai viso to gal tikrai nepamatė, net kalbėti neverta: gal tik specialistas galėjo visa tai įžiūrėti.

Bet Seime tarsi yra kažkoks teisės departamentas, kuriam priklausytų įstatymų projektus išanalizuoti. Atrodo, dabar tas departamentas tik rūpinasi, kad įstatymo projektas neprieštarautų Konstitucijai.

Visi labai rūpinasi, kad žemės Lietuvoje užsieniečiai nesupirktų. Anksčiau užsieniečiai visai to negalėjo. Šiemet įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo Nr. 1392 4 ir 16 str. pakeitimo konstitucinis įstatymas. Dabar žemės gali pirkti valstybių ES, NATO, EBPO ir EEE narių juridiniai ir fiziniai asmenys.

Rusijos ir panašių valstybių piliečiai žemės Lietuvoje pirkti negali. Bet jeigu labai nori – tai įmanoma. Konstitucinis įstatymas neleidžia – kitas leidžia.

O schema paprasta: tuo užsiimanti firma įsteigia UABą, į kurį kaip įstatinį kapitalą įneša žemę. Tada tereikia šio UABo akcijas parduoti tam, kuris žemės Lietuvoje negali turėti.

Štai taip. Biznelis padarytas, visi patenkinti. O jūs sakote – įstatymai, Konstitucija...

600 įstatyminių aktų per sesiją – tikrai daug. Seimūnai tikrai gerai padirbės. Bet kai pagalvoji, kad jau beveik trisdešimt metų šitaip gerai dirbama, kai suskaičiuoji, kiek panašių įstatymų per tą laiką priimta – darosi truputėlį neramu. 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje